„Rožinė pantera“ – šleivas pasaulis pro rožinius Holivudo akinius

Galvojau, kad bus blogiau. Nes iš „Rožinės panteros“, išskyrus mielą muzikėlę, nieko daugiau tikėtis lyg ir neįmanoma. Kaip ir iš komiko Stivo Martino. Kaip rašytojas ir ypač kaip „Oskarų“ nakties vedėjas jis labiau vykęs juokdarys. Žanas Reno taip pat giliai įstrigęs į vienodų vaidmenų bei pilkų filmų liftą. Bet kai nesitiki, dažniausiai suveikia prieštaravimo dėsnis. Ramiau žiūri, nesimuistai ir už smagesnių scenelių užkliūni kaip už ledo luito...

„Rožinė pantera“ – toks nieko sau niekaliukas. Tipiškas, holivudinis. Vienkartinis ir nekartotinas. Skirtas visai šeimai. Taip sakant, iš karto konkrečiai orientuotas. O kadangi visi žino, ko siekia, sąžiningai vykdo planą be jokių įbrėžimų. Žino, kad didesnė ar mažesnė sėkmė tikrai laukia. Jei ne kino ekranuose, tai DVD diskuose. Jei ir ten nepavyks susišluoti milijonų, po metų kitų nupirks didžiosios televizijos ir suks įvairiausiomis progomis. Kaip „Vieną namuose“ ar „Sunkų vaiką“. Tokių komedijų paklausa per šventes – neišmatuojama reitingais. Gali kartoti ir kartoti, būtinai surinks savo auditoriją. Kuriai nė motais, kad klasikinių filmų naujoji versija tikrai nepavys nei nuoširdžiu humoru, nei aktoriniais sugebėjimais. Klasikos šiais laikais beveik niekas nežiūri, visi juda į priekį kosminiu greičiu. Kinas taip pat. Deja, tik ne komedija.

Naujoji – Kevino Klaino ir Stivo Martino porelė visiškai atsipūtusi. Persirenginėja, maivosi, laksto degančiais pasturgaliais. Linksmųjų ir išradingųjų šou. Jei arčiau Lietuvos, tai labai panašu į mėgėjišką karnavalą LTV rodomoje „Humoro akademijoje“. Mėgėjiška vaidyba, karikatūriški charakteriai, bulvarinė improvizacija. Vaidybinis „multikas“. Jį gelbsti dailios mergužėlės, nuolatos drumsčiamas veiksmas ir nuorodos į europietiškąjį futbolą, kuris amerikiečiams yra ne visai suprantamas, todėl vadinamas „sokeriu“. Jei Amerika nesižavi „sokeriu“, jį pagardina pagarbintoji dainorėlė, o nūnai aktorėlė Bejoncė Nols. Jai į porą – Žanas Reno. Toks, kaip visada, truputėlį trenktas ir kaip reikiant kietas. Užsigulėjo Žanas ant tos pačios šlovės lentynos, oi užsigulėjo... O Džeisonas Stethemas, arba ponas Transporteris, jau ima įkyrėti dar netapęs naujuoju Vinu Dyzeliu. Vyrukas pasiruošęs bet kam, kad tik įsibrautų į Holivudo galingųjų gretas. Tik va, režisierius Šonas Levai įpratęs prie įprastų vertybių ir pasireikšti, kur kvepia afera, neleidžia. Jo konservatyvus stilius puikiai buvo jaučiamas ir romantiškuose „Jaunavedžiuose“. Apsiriboja kvailokais pokštais ir scena po scenos – maskaradu. Kam herojams tas prancūziškas akcentas, liks neaišku ir po dvidešimties metų. Arba po dvidešimtis vienodų filmų, kuriuose viskas sutartinai pro rožinius akinius. Kaip pas Lukašenką. Beje, jo filme labiausiai ir trūksta. Bent jau natūraliai būtų iš ko pažviegti...

Tačiau – kaip rašiau pradžioje, jei nusiteiksite pamatyti niekalą, šis bus dar visai nieko...