Nuo Kauno gatvių iki tarptautinių festivalių Prancūzijoje, o dabar ir Meksikoje – Lietuvos kultūros tarybos paremtas spektaklis toliau keliauja per pasaulį ieškodamas naujų būdų kurti ryšį. Kūrinį pristato šiuolaikinio cirko menininkas Džiugas Kunsmanas (Dž. K.) ir šokėjas Adrianas Carlo Bibiano (A. C. B.). Jau gegužės 31 d. jie pristatys spektaklį Šilutėje, birželio 11 d. – Šiauliuose, birželio 12 d. – Žagarėje, birželio 13 d. – Panevėžyje, biepos 18 d. – Kretingoje, rugpjūčio 23 d. – Kaišiadoryse, rugsėjo 10 d. – Alytuje, rugsėjo 11 d. – Rumšiškėse, rugsėjo 14 d. – Krakėse. Lapkričio 9–15 d. laukia pasirodymai „Espontaneo“ festivalyje, Puerto Valjarta, Meksikoje.

Pokalbis su kūrėjais – apie spektaklio evoliuciją, patirtis ir būsimą turą.

– Kaip gimė spektaklis pandemijos fone?

Dž. K.: Projektas prasidėjo kaip atsakas į pandemijos sukeltą izoliaciją, neapibrėžtumą, socialinį atitolimą. Tai buvo bandymas kalbėti apie žmogiškąjį ryšį pasaulyje, kuris vis labiau svetimėjo dėl informacinių burbulų, technologijų neigiamo poveikio, nerimo dėl ateities. Spektaklis iš pradžių veikė tarsi tiesioginė refleksija į tuometę realybę, bet laikui bėgant tapo universalesnis. Išsigrynino žinutė, kad, nesvarbu, kas nutiktų šiame chaotiškame pasaulyje, mes, kaip žmonės, vis dar ieškome būdų būti kartu.

A. C. Bibiano: Kai pradėjome kurti šį spektaklį, pandemijos simbolių buvo visur. Pamenu, vienoje spektaklio dalyje Džiugui užrišdavome akis vienkartine medicinine kauke – tuomet tai turėjo aiškią prasmę. Šiandien kaukė scenoje sukeltų visai kitokių emocijų, todėl ją pakeitėme skarele. Per daugiau kaip 40 pasirodymų spektaklis patobulėjo – šiandien jis dar gyvesnis ir žaismingesnis nei pradžioje.

Įtaiga: menininkai geba užmegzti ryšį su publika ir įtraukti ją į spektaklio procesą. / Organizatorių nuotr.

– Kur ryšį kurti lengviau – didmiesčiuose ar mažesniuose miestuose?

Dž. K.: Žmogiškasis ryšys neturi sienų, tačiau tiek didmiesčiai, tiek regionai mums labai svarbūs. Žinoma, šiuo turu siekiame, kad šiuolaikinis cirkas ir šokis būtų prieinami ne tik didmiesčių auditorijoms. Mūsų tikslas – ne tik parodyti, bet ir užmegzti ryšį, išgirsti, pabūti kartu. Kartais nuvykstame į vietas, kur kultūra atrodo sunkiau pasiekiama, ir iš pradžių atrodo, kad bus sudėtinga. Tačiau būtent ten dažnai įvyksta pačių netikėčiausių ir nuoširdumu stebinančių susitikimų su publika.

A. C. B.: Kiekviena vieta turi savo atmosferą – vienur jaučiamės lyg roko koncerte, kitur – lyg lėtame šokyje su nepažįstamuoju. Tačiau labiausiai įstringa tie momentai, kai matai, kaip vyras su kostiumu šoka šalia baso vaiko – tada nebelieka nei žiūrovų, nei atlikėjų. Visi tampa lygūs, nesvarbu jų amžius ar kilmė. Toks susiliejimas, bendrumo jausmas – viena stipriausių šio projekto patirčių. Lieka tik žmonės, besidžiaugiantys ta pačia atmosfera. Mane visada traukia mažesni miesteliai, juose tvyro ypatingas svetingumas.

– Kaip pavyko sujungti cirką ir šokį?

Dž. K.: Aš ateinu iš cirko, Carlo – iš šokio. Pradžioje baiminomės, kad viena sritis gali užgožti kitą, bet mums pavyko rasti pusiausvyrą. Spektaklis nėra nei cirkas su šokio elementais, nei šokis su akrobatika. Čia lygiavertiškai susipina abu žanrai. Mėgstame sakyti, kad, jei kada susipyksime, viskas baigsis šokių dvikova arba dramatišku stovėjimu ant rankų. (juokiasi)

– Kodėl Meksika yra svarbi šio spektaklio maršrute?

A. C. B.: Jau kurį laiką gyvenu Lietuvoje ir visada svajojau sujungti šios šalies ir Meksikos scenas. Džiaugiuosi, kad susiklostė palankios aplinkybės ir mūsų spektaklis pateko į „Espontaneo“ festivalį. „Where Do I Connect?“ gastrolės ne tik reikšmingas kultūrinis, bet ir istorinis įvykis, suartinantis dvi tolimas šalis, tai pirmasis lietuviško šiuolaikinio cirko ir šokio pasirodymas Meksikoje!

Kiekviena vieta turi savo atmosferą – vienur jaučiamės lyg roko koncerte, kitur – lyg lėtame šokyje su nepažįstamuoju.

Dž. K.: Esame dėkingi, kad galime tęsti šio spektaklio kelionę. Įdomu, kad spektaklis prasidėjo mano gimtajame Kaune, o baigsis Carlo gimtinėje – Puerto Valjartoje, prie Ramiojo vandenyno. Iki tol turėsime devynis pasirodymus Lietuvoje – aplankysime Šilutę, Žagarę, Šiaulius, Panevėžį, Kretingą, Kaišiadoris, Alytų, Rumšiškes ir Krakes. Tiesą sakant, gal net per daug užsibrėžėme, bet norėjome parodyti spektaklį kuo įvairesnėse vietovėse, todėl turą suskirstėme į dvi dalis – vasaros ir rudens.

A. C. B.: Taip, rudenį vyksime į Meksiką. Labai laukiu sugrįžimo, nors ir trumpam. Dabar save laikau kauniečiu, bet noriu su savo kultūra supažindinti ir kolegas. Džiaugiuosi, kad ten keliausime.

– Ar tai jau paskutinė stotelė?

Dž. K.: Kol spektaklis vis dar aktualus žmonėms, kol jaučiame ryšį su publika, tol norime jį rodyti. Svarbu pabrėžti, kad „Where Do I Connect?“ mums – ne tik kultūrinės sklaidos projektas, bet ir būdas megzti gyvą, nuoširdų dialogą su skirtingomis bendruomenėmis. Norime ne tik rodyti, bet ir klausytis, būti kartu. Stengiamės bent trumpam sukurti besąlygiško pasitikėjimo erdvę. Jau galvojame apie ateitį – naujus kūrybinius žingsnius ir planus. Tačiau dabar visas dėmesys skiriamas jau šeštadienį prasidedančiam intensyviam turui po Lietuvą ir Meksiką, kuris, tikimės, suteiks ne tik naujų patirčių, bet ir padovanos žmonėms nepamirštamų akimirkų.