Pokalbyje S. Noreikaitė dalijasi mintimis apie studijų laikotarpį Nyderlanduose ir grįžimą į Lietuvą studijuoti magistrantūroje, atskleidžia, kas paskatino kūryboje tyrinėti kūno ir sveikatingumo temas ir kodėl kūrybinėje praktikoje idėjoms realizuoti dažnai renkasi performansą, atskleidžia ateities planus, kuriuose – ne tik meno rezidencijos užsienio šalyse.

– Esate baigusi Hagos karališkąją meno akademiją (Nyderlandai), kurioje studijavote vizualiuosius menus, bet po studijų nusprendėte grįžti į Kauną. Vyrauja nuomonė, kad užsienio šalyse menininkams užsiimti kūrybine praktika, būti pastebėtiems ir sulaukti įvertinimo yra daugiau galimybių nei Lietuvoje. Ar grįždama į Kauną nedvejojote ir negalvojote apie tai, kad kūryba gali tapti antraplane Jūsų veikla? O galbūt Jūs nemanote, kad Lietuvoje kūrėjams yra sudėtingiau?

– Prieš pradėdama studijuoti Nyderlanduose galvojau, kad baigusi studijas grįšiu į Lietuvą, bet paskutiniaisiais studijų metais ėmiau tuo abejoti. Užsienyje meninis gyvenimas yra aktyvesnis, platesnis, atveriantis daugiau galimybių. Bet baigus studijas susiklostė tokios aplinkybės, kurios sufleravo, kad viską reikės pradėti ir susikurti iš naujo. O ir paskutinieji studijų metai buvo labai intensyvūs, nes ruošiausi baigiamųjų darbų parodai. Tai toks baigiamųjų darbų pristatymo formatas, kai visų specialybių bakalaurantai, magistrantai, doktorantai viešai pristato savo projektus skirtingose akademijos erdvėse. Baigiamųjų darbų pristatymas trunka savaitę, jo lankymas yra nemokamas ir į jį ateiti gali visi: nuo meno kuratorių iki mažai menu besidominčių, bet smalsių miestiečių. Po intensyvių metų norėjosi pailsėti, todėl grįžau į Lietuvą, į Kauną. Grįžusi sulaukiau kvietimų dalyvauti meno rezidencijose, kuriais pasinaudojau ir vykau į Islandiją, Latviją, taip pat sudalyvavau keliose parodose užsienyje. O tada prasidėjo karantinas, kuris sujaukė visus planus.

Saulė Noreikaitė / S. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ši situacija paskatino Jus apmąstyti, ką norite veikti toliau, ir todėl apsisprendėte studijuoti magistrantūroje Vytauto Didžiojo universitete, pasirinkdama socialinę antropologiją?

– Bakalauro studijų baigiamąjį darbą rašiau sveikatingumo tema mene. Stengiausi išsiaiškinti, kaip skirtingų disciplinų menininkai suvokia (savo) kūną, kaip šį suvokimą formuoja skirtingos kultūrinės sampratos. Atlikdama šį tyrimą susidomėjau antropologija, atsirado noras sveikatingumo temą patyrinėti ne tik iš menų perspektyvos, bet giliau. Mane domino viskas, kas susiję su mūsų kūnu, jo sveikata ar kūno modifikacija. 2019-aisiais, dar prieš karantiną, pradėjusi studijuoti socialinę antropologiją, iš pradžių planavau atlikti tyrimą apie sanatorijas kaip erdvę, kurioje per tam tikrą laiką susiformuoja bendruomenė, veikianti pagal tam tikrus sveikatinimo(si) principus, tačiau dėl įvesto karantino man nepavyko patekti į sanatorijas ir pabendrauti su žmonėmis, todėl temą teko keisti – pasirinkau tyrinėti plastines operacijas ir kūno modifikacijas.

– Gilinotės į plastinę ir estetinę chirurgiją?

– Tyrinėjau, kiek mes patys turime galios keisti savo kūną, kiek poreikis keisti(s) priklauso nuo mūsų pačių nuomonės, o kiek nuo aplinkos, kurioje gyvename. Atlikdama tyrimą analizavau virtualią moterų bendruomenę, kuri susiformavo būtent dėl noro keisti savo kūną.

– Kūno tema sudėtinga, jautri. Norėčiau sugrįžti į bakalauro studijas – ar sunku buvo pasirinkti raiškos priemones šiai temai realizuoti?

– Iš pradžių kūno, kūniškumo, sveikatos temą bandžiau išreikšti per tapybą, naudodama specialius pigmentus, medžiagas. Bet tai neatitiko to, ką savo kūryba norėjau perteikti. Pradėjau ieškoti būdų, kaip panaudoti ir kitas man svarbias disciplinas – šokį, judesį. Iš pradžių eksperimentavau darydama kūno dalių atspaudus, kurdama kostiumus. Vėliau visa tai įgavo daugiau konceptualumo, įtraukiau choreografijos elementų, netgi tekstų. Kūrinio santykis su žiūrovu man yra labai svarbus. Gyvas kūrinys reikalauja visai kitokio dėmesio, susitelkimo nei, pavyzdžiui, tapyba ar skulptūra. Dabar daugiausia kuriu performansus, vaizdo kūrinius, skatinančius žiūrovą sustoti, sutelkti. Dabartiniu metu yra būtina.

Dinamika: S. Noreikaitei performansas imponuoja dėl savo gyvumo. „Antrą kartą, net atkūrus performansą pagal tas pačias instrukcijas, jis vis tiek bus šiek tiek kitoks“, – sako ji. / S. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių patirčių įgijote studijuodama Nyderlanduose? Ar jos darė įtaką Jūsų kūrybai?

– Pirmieji studijų metai buvo pažintiniai, o antraisiais reikėjo pasirinkti vieną iš trijų studijų sričių, kurios akademijoje buvo suskirstytos į piešimą ir tapybą (dviejų dimensijų meną), skulptūrą (trijų dimensijų meną), vaizdo ir performanso meną (olandiškai vadinamą autonoom kryptimi). Pasirinkus skirtingas meno disciplinas skiriasi ir dėstytojai, ir tai, kaip vykdomos studijos. Iš pradžių pasirinkau tapybą, nes dar mokydamasi Kauno dailės gimnazijoje tapiau. Bet po kurio laiko pajutau, kad kūryboje noriu sujungti ir šokį, judesį. Todėl po metų perėjau į kitą sritį – pasirinkau vaizdo ir performanso meną. Dirbau su dėstytojais iš Danijos, Švedijos, Olandijos, Jungtinės Karalystės. Kiekvieną antradienį vykdavo visų kursų studentų darbų pristatymas ir diskusijos. Iš pradžių buvo sunku kalbėti, atvirai išsakyti savo nuomonę, bet po kurio laiko įsidrąsinau diskutuoti, ir tai suteikė galimybę pamatyti, koks skirtingas gali būti kūrybos procesas, kaip menininkai renkasi idėjas, raiškos priemones. Tuo pačiu kalbėjimas apie savo kūrybą ir kitų klausymasis plėtė meno žodyną, tapo lengviau išsakyti savo nuomonę. Jau apie dešimt metų dirbu ir meno edukacijos, skirtos įvairaus amžiaus grupėms, srityje, ir nuolat remiuosi šia patirtimi, siekdama paskatinti vaikus, jaunuolius, suaugusius nesivaržant kalbėti, diskutuoti apie meną, nes visos nuomonės yra svarbios.

– Ar, pristatydama savo kūrybą parodose, taip pat kviečiate žiūrovus dalytis savo nuomonėmis, patirtimis?

– Dalyvaudama parodų atidarymuose jaučiu, kad susirinkę žiūrovai nori, kad autorius aiškiai pasakytų, kaip reikia (teisingai) suprasti jo kūrybą. Personalinėse parodose stengiuosi daugiau papasakoti apie kūrybos procesą, idėjas, palikdama vietos žiūrovų klausimams ir interpretacijoms. Pastebiu, kad, sukūrus saugią ir laisvą atmosferą, žmonės nebijo prieiti, užkalbinti, klausti. Kiekvienas turi savo patirčių, todėl kūrinyje įžvelgia tai, kas įdomu, aktualu jam. Tai mane žavi. Manau, geriausios mano patirtys parodose ir buvo tada, kai išgirsdavau įvairių asmeninių istorijų ar pastebėjimų, prisiminimų, kurie buvo tarsi reakcija į mano kūrinius. Tikiu, kad ne tik aš, bet ir kiti menininkai džiaugiasi, kai išgirsta, kad jų meno kūrinys žiūrovui turėjo poveikį.

Atlikdama tyrimą analizavau virtualią moterų bendruomenę, kuri susiformavo būtent dėl noro keisti savo kūną.

– Savo kūrybą esate pristačiusi Nyderlanduose, Suomijoje, Italijoje, Islandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Latvijoje. Kaip skiriasi Jūsų kūrybos priėmimas užsienio šalyse ir Lietuvoje? Ar pastebite, kad vienose šalyse vienos idėjos, jų realizavimo būdai yra aktualesni nei kitose?

– Teko tą patį kūrinį pristatyti Suomijoje, o po pusės metų – Lietuvoje, Kėdainių mieste. Suomijoje renginys, kuriame dalyvavau, truko savaitę, kiekvieną dieną buvo pristatoma po vieną performansą. Juos stebėjusi auditorija buvo specifinė – vieną jos dalį sudarė tie, kurie gilinasi į performanso meną, o kitą – vizualiojo meno tyrėjai. Tie, kurie giliau domėjosi performanso menu, pasakojo, kaip kūrinys yra sukonstruotas, kiek jame skirtingų dalių, kaip jos atliekamos, juos domino kūrinio scenarijus, dramaturgija, o tie, kurie atstovavo vizualiajam menui, akcentavo vizualius performanso aspektus – šviesą, šešėlius, kostiumą. Po performanso pristatymo Kėdainiuose dalis žiūrovų neturėjo ką pasakyti, dalis minėjo, kad jiems buvo svarbu tik tekstas arba tik choreografija, kalbėjo glaustai. Atrodė, kad niekas nesuvokė kūrinio visumos, visų elementų – teksto, vaizdo kūrinio, choreografijos, auditorijos įtraukimo, kostiumo. Mano nuomone, Lietuvoje parodų lankytojai labiau įpratę prie tapybos, skulptūros darbų, o, kalbant apie performansus, vis dar trūksta gebėjimų juos analizuoti. Bet, laikui bėgant, manau, situacija keisis.

S. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Skiriasi ne tik žiūrovų santykis su skirtingų meno disciplinų kūriniais, bet ir tai, kad tapybos darbas – išlieka, o, pavyzdžiui, performansas įvyksta tik vieną kartą. Jį galima pakartoti, tačiau jis niekada nebus toks pat.

– Paveikslai, nors ir eksponuojami, po parodų dažnai yra tiesiog sandėliuojami ir jų niekas nemato, jeigu neįsigyja. Performansas man patinka todėl, kad yra gyvas. Jis priklauso ir nuo tokių dedamųjų, kaip atlikėjo nuotaika, ir netgi nuo to, koks oras lauke. Antrą kartą, net atkūrus performansą pagal tas pačias instrukcijas, jis vistiek bus šiek tiek kitoks.

– Ar dažnai atkuriate jau rodytus performansus?

– 2020-aisiais, dalyvaudama „JCDecaux premija“ parodoje, pristačiau performansą, kurį atliko penkių atlikėjų grupė. Po kelerių metų šį performansą atlikti mane pakvietė Kauno menininkų namai. Šiam performansui turiu pasiruošusi labai išsamią instrukciją atlikėjams, aprašiusi, kokia yra kūrinio idėja, kas jame ypač svarbu. Joje nurodyta visa kūrinio struktūra, choreografija, brėžiniai. Atlikėjai šio performanso metu juda remdamiesi matematine sistema, atkreipdami dėmesį į erdvės architektūrą, kūrinį stebinčius žiūrovus. Prieš pristatymą Kauno menininkų namuose repetavome su atlikėjų grupe – keli iš jų dirbo nuo pat pradžių, kiti prisijungė naujai. Kiekvienas atlikėjas su savo patirtimi ir požiūriu į kūrinį atneša kažką naujo, tad darbas natūraliai pakinta nuo jį atliekančių žmonių indėlio. Savo kūryboje atlikėjus vertinu kaip bendrakūrėjus, kadangi kartu tariamės dėl įvairių atlikimo aspektų. Performasas yra gyvas, niekada negaliu būti tikra, kas gali atsitikti, kaip tądien jausis atlikėjai tiek emociškai, tiek fiziškai, kaip į kūrinį (su)reaguos žiūrovai. Todėl yra labai įdomu tuos pačius kūrinius atlikti daug kartų, kitose vietose, su kitais ar su tais pačiais atlikėjais.

– Jau minėjote, kad savo kūryboje tyrinėjate kūno temą. Vyrauja stereotipai ir standartai, koks kūnas yra laikomas gražiu, patraukliu. Seksualumo aspektas taip pat yra išaukštinamas, siejamas su galia. Kaip kūną suvokiate Jūs?

– Kūnas mano kūryboje atsirado todėl, kad nuo mažumės šokau šiuolaikinius šokius. Dauguma mano draugų buvo šokėjai, kuriems rūpintis savo kūnu, tuo, ką valgai, ar pakankamai miegi, buvo natūralūs dalykai. Įstojusi į akademiją patekau į aplinką, kur atrodė, kad kūnas nėra labai svarbus, svarbiau buvo mąstyti. Šis kontrastas paskatino mane domėtis kūno tematika vizualiuose menuose, per kūrybą sugrąžinti dėmesį kūnui.

– Jūs taip pat vedate judesio dirbtuves, kurių dalyviams perduodate savo žinias apie sąmoningą judėjimą, kūno įgalinimą panaudojant judesį įvairiose meninėse praktikose. Kaip apibrėžtumėte terminą „sąmoningas judėjimas“?

– Sąmoningas judėjimas (angl. Body Awareness) – tai praktika, susijusi su dėmesio sutelkimu į judesius, pojūčius, kvėpavimą, žvilgsnį. Tačiau šiais laikais sąmoningumas turi ne tik teigiamą reikšmę. Šiuo metu sąmoningumas yra itin reklamuojamas socialinėse medijos, jis – ir mada, ir verslas. Galima sakyti, jis praranda savo esmę.

Raktas: kartu su Tina Jaranko parengtas performansas „Precise Exercise“ (2017). Derinant aerobiką, žodinius nurodymus jis virto trumpu fizinio, muzikinio ir vizualinio suvokimo tyrimu. / S. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Sąmoningumas ugdomas užsiimant įvairiomis praktikomis, o kiekviena praktika remiasi vis kitokia kūno suvokimo ideologija.

– Todėl išbandau skirtingas sportines veiklas ir savo patirtis integruoju į kūrybą. Pradedu nuo užrašų. Jie fragmentiški, nes mintis užrašinėju ne metodiškai, bet jos tampa atspirties tašku tiek performansams, tiek vaizdo kūriniams. Man labai patinka kuratoriaus ir rašytojo Janwillemo Schroferio idėja, kad kiekvienas menininkas visada turi studiją savo galvoje. Kūrinys pirmiausia gimsta mintyse, o tada ieškoma priemonių ir būdų jį realizuoti.

– Ar, perkėlusi savo fizinę kūrybos studiją į Lietuvą, čia ir ketinate pasilikti?

– Turiu minčių vieniems ar dvejiems metams išvykti į meno rezidenciją, taip pat galvoju apie doktorantūros studijas Austrijoje ar Švedijoje. Kol kas tik svarstau, nes reikia gerai apsvarstyti, kokį projektą norėčiau įgyvendinti. Kartais smagu būti menininke, kuri neturi ilgalaikio įsipareigojimo vienam darbui, bet ateina toks metais, kai norisi susitelkti ir savo laiką, energiją skirti konkrečiam projektui.

Kritiko ABC: performansas

Performanso menas - tai unikali meno forma, kurioje meno kūrinys kuriamas per menininko ar dalyvių atliekamus veiksmus. Tai gali būti stebima gyvai arba per dokumentaciją, vystoma spontaniškai arba pagal iš anksto paruoštą scenarijų, tradiciškai pristatoma visuomenei dailės kontekste tarpdisciplininiu būdu.

Performanso menas remiasi penkiais pagrindiniais elementais: laiku, erdve, kūnu, menininko buvimu ir santykiu tarp menininko ir publikos. Nors dažniausiai performansai vyksta meno galerijose ir muziejuose, jie gali būti atliekami bet kokioje aplinkoje ar erdvėje, bet kuriuo laiko periodu. Pagrindinis tikslas - sukelti reakciją, kartais pasitelkiant improvizaciją ir estetikos pojūtį. Temos dažnai siejamos su pačių menininkų gyvenimo patirtimis, poreikiu išreikšti socialinę kritiką ir transformacijos dvasia.

Performanso meno ištakos siekia XX a. pradžią, kai jis vystėsi paraleliai su dadaizmu, po konceptualaus meno skėčiu. Judėjimui vadovavo Tristanas Tzara, vienas iš dadaizmo pradininkų. Vakarų kultūros teoretikai performanso meno ištakas sieja su XX a. pradžia, konstruktyvizmu, futurizmu ir dadaizmu. Ypač svarbus dadaizmo vaidmuo, nes šis judėjimas siekė sugriauti bet kokią nusistovėjusią sistemą ar normą meno pasaulyje. Tai buvo anti-meno judėjimas, kvestionuojantis paties meno, literatūros ir poezijos egzistavimą.

Ypatingą reikšmę performanso meno vystymuisi turėjo "Cabaret Voltaire", įkurtas Ciuriche, Hugo Ball ir Emmy Hennings. Šioje vietoje buvo tyrinėjamos naujos tendencijos, o pasirodymai buvo avangardinio ir eksperimentinio pobūdžio. Būtent čia buvo perskaitytas Dadaistų manifestas ir įvyko pirmieji dadaistiniai veiksmai, performansai ir hibridinės poezijos, plastinio meno, muzikos pristatymai. Šiame 20 kv. m plote buvo įkurtas dadaizmo judėjimas, kuriame dalyvavo tokie menininkai kaip Richardas Huelsenbeckas, Marcelis Janco, Tristanas Tzara, Sophie Taeuber-Arp ir Jeanas Arpas.

Terminas "performanso menas" ir "performansas" plačiai paplito 1970-aisiais, nors performanso istorija vizualiuosiuose menuose siekia 1910-ųjų futuristinius pasirodymus ir kabaretus. Meno kritikas ir performanso menininkas Johnas Perreault'as šio termino išradimą priskiria Marjorie Strider 1969 m.

Tarp pagrindinių performanso meno pradininkų minėtini: Carolee Schneemann, Marina Abramović, Ana Mendieta, Chrisas Burdenas, Hermanas Nitschas, Josephas Beuysas, Nam June Paikas, Tehchingas Hsiehas, Yves'as Kleinas ir Vito Acconci. Šiuolaikiniai ryškūs atstovai: Tania Bruguera, Abel Azcona, Regina José Galindo, Marta Minujín, Melati Suryodarmo ir Petras Pavlensky.

Performanso menas glaudžiai susijęs su Fluxus judėjimo "hepeningais" ir "įvykiais", Vienos akcionizmu, kūno menu ir konceptualiuoju menu. Svarbu pažymėti, kad performanso menas atsirado kaip alternatyvinė meninė manifestacija, siekianti išeiti už tradicinio meno ribų ir kvestionuoti nusistovėjusias meno formas.

Performanso menas iškilo kaip antitezė teatrui, metanti iššūkį ortodoksinėms meno formoms ir kultūrinėms normoms. Idealas buvo efemeriškas ir autentiškas patyrimas atlikėjui ir auditorijai įvykyje, kuris negalėjo būti pakartotas, užfiksuotas ar nupirktas.

Performanso mene ypač svarbus elementas yra vieta, kurioje jis atliekamas. Menininkams svarbiausia tampa vieta (miestas, viešosios ir uždaros erdvės jame ir pan.) ir jos kontekstas. Remiantis tuo kuriama būsimo kūrinio koncepcija, apmąstoma ir išryškinama vizuali meninio vyksmo raiška. Meniniuose vyksmuose gali būti naudojami daiktai, idėja gali būti vystoma pasitelkus paties atlikėjo kūną.

Ypatingas performanso meno bruožas – jo santykis su publika. Nors tradiciškai publika yra stebėtojo pozicijoje, kai kurie performansai gali įtraukti žiūrovus į meninį vyksmą, taip sukurdami unikalią interaktyvią patirtį. Šis aspektas ypač išryškėjo vėlesniuose performanso meno raidos etapuose.

Performanso menas taip pat pasižymi tuo, kad jis dažnai naudojamas kaip socialinės ir politinės kritikos įrankis. Per performansą menininkai gali išreikšti savo poziciją įvairiais visuomenei aktualiais klausimais, kritikuoti esamas sistemas ir normas, siūlyti alternatyvius požiūrius į įvairias problemas.