S. Žemaitytė – apie filmą „Grįžtamasis ryšys“

Valentino Klimašausko ir Simonos Žemaitytės pokalbis apie jos filmą „Grįžtamasis ryšys“.

S.Žemaitytės filmą „Grįžtamasis ryšys“ (2019 m., filmo trukmė – 74 min., angl. „Feedback“) žiūrėjau tris dienas iš eilės ir prie jo vis grįždavau, kaip kad grįžtama prie kažko pažįstamo ir artimo, tačiau dar pernelyg neartikuliuoto.

Anot filmo anotacijos, šis filmas – „tai žvilgsnis į asmeninį melomano Sauliaus Čemolonsko vaizdo archyvą ir kūrybą. Jo išgyventi socialiniai ir vidiniai konfliktai skleidžiasi migracijos ir ankstyvosios skaitmeninės muzikos produkcijos kontekste. Filmo protagonistas – maištininkas ir Kauno klubo „Senasis Trestas“ DJ, dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą emigravęs iš Sovietų Sąjungos ir iki pat savo mirties 2017 m. gyvenęs bei kūręs Londone“.

Trumpai apie filmo autorę: S.Žemaitytė dėsto ekrano dokumentiką Londono karališkajame Holloway universitete ir pati studijuoja meno doktorantūroje Vilniaus dailės akademijoje. Jos kūryba buvo įvertinta prizu Grafikos trienalėje Taline ir nominuota Šefildo dokumentikos festivalyje.

Į ką nurodo filmo pavadinimas? Ar į tai, kad mūsų veiksmai turi grįžtamąjį ryšį?

– Viename iš pirmų įrašytų pokalbių anglų kalba Saulius pasakojo, kaip Londone mokėsi kalbos. Pavyzdžiui, kino teatre žiūrėdavo Andrejaus Tarkovskio filmus su angliškais subtitrais. Kalba jam niekuomet nebuvo kažkas akademiško, kažkas, ką reikia išmokti mokykloje ar naudoti savireprezentacijai. Kalba jam buvo, cituoju: „bits and pieces that you find while you go“, su skirtingais akcentais tarsi muzikiniais efektais, muzikiniu feedbacku. Jis kalbos klausėsi. Matyt, skambesys kartais gali būti įdomesnis už turinį (šypsosi).

Kaip įvardytum šio filmo žanrą? Dokumentinė kolektyvinė biografija ar kitaip?

– Kolektyvinė biografija būtų gana taiklu. Galvojau... Kažkas tarp raudos ir technofantazijos. Man buvo svarbu, kaip apie 2000-uosius keitėsi gyvenimas, technologijos ir pati kūryba. Kažkuria prasme filmas gal net labiau apie kontekstą nei apie patį Saulių (nepanaudojau nė vieno jo interviu). Pats Saulius visada kalbėdavo nieko tiksliai nepasakydamas (manau, tikslingai). Filme viskas panašiai.

Viena iš man, kaip kauniečiui, svarbesnių filmo linijų yra ir pasakojimas apie Kauną, modernistinį, tačiau provincialų miestą, kuriame, be kitų, skirtingais laikais gimė Emma Goldman, Jurgis Mačiūnas ir Imanuelis Levinas, anarchistinio feminizmo, radikalių meno žaidimų ir „kitos“ filosofijos autoriai. Šio filmo veiksmas prasideda vėlyvojo komunizmo Kaune, 1988 m.?

– Taip.

Tuo metu Kaunas labai išaugo ir miesto urbanistų planuose grasino praaugti Vilnių.

– Įdomu, nežinojau.

Filme mes matome gan performatyvią aplink Saulių susibūrusių hipių šeimą.

– Klausimas, ar jie neįsižeistų pavadinti hipiais, nes, pvz., Jaunius, Sauliaus brolis, poetas, buvo hipis, o ta Sauliaus kompanija buvo kažkas kito, bet net nežinau, kaip įvardyti tą jų subkultūrą.

– Tiksliau, tos grupės bendravimą su miestiečiais. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, mane keri mažiausiai du dalykai. Pirma, tai miestiečiai, kurie net nenutuokia, kad visa ta sociopolitinė tikrovė, kurios jie laikosi įsitvėrę, skaičiuoja savo paskutines dienas.

– Taip!

Antra, jaunimas atrodo gana vakarietiškai ar net šiuolaikiškai. Kalbu apie madą, cigaretes, viename kadre Sauliaus žiaumojamą prancūzišką batoną, šiandien gal jau nestebinančią elgesio laisvę. Yra kažkas grėsmingo ir pranašiško toje scenoje, kur Saulius kerta gatvę, praeina porą sovietinės armijos kareivių, tada greitai pasilenkia, kažką paima, pašoka, paliečia medžio lapus. Kareiviai pavydi jam jo neformalumo, gal kiek jo prisibijo, kaip tikriausiai dauguma to meto sutiktų.

– Saulius ir jo bičiuliai buvo nuolat sulaikomi ir apklausiami ne tik dėl netradicinės išvaizdos, bet ir dėl vinilinių plokštelių, – atrodo, vienos kaina prilygo vidutiniam tuometiniam atlyginimui. Jo kompanija dažnai buvo apklausiama, šukuosenos pakoreguojamos ir t.t. Bet manau, tai nieko per daug negąsdino, tai tiesiog vyko.

Norėčiau suformuluoti klausimą apie Kauną ir laisvę šio filmo kontekste. Kaip manai, ar negali būti taip, kad santykinai nedideli miestai dėl savo klaustrofobiško, tačiau visai jaukaus cute mažumo bent jau dalį savo gyventojų inspiruoja gana metafizinėms kažko didesnio paieškoms?

– Sudėtingas klausimas (šypsosi). Pabandysiu sudėlioti mintį... Panaudotas vaizdo archyvas, 1988-ieji ir „Tresto“ kompanija – savotiškas zoom in į vieną mažą, bet svarbią kultūrinę Kauno ląstelę konkrečiu laikmečiu. Manau, ir dideliuose, ir mažuose miestuose yra, buvo ir bus nuostabių protų, kažkokių progresyvių laisvės apraiškų, maišto, prasilenkiančio su laikmečiu ir vyraujančiu kultūriniu kontekstu. Bet gal čia labiau klausimas, kada ir kaip tai pasimato? Gal išties tai labiau išryškėja mažesniuose miestuose ir miesteliuose... Nors Lietuvoje visi miestai santykinai maži. Kiek yra minėjęs pats Saulius, „Tresto“ jaunimas buvo iš Kauno ir jo apylinkių. Pats Saulius kilęs iš Kulautuvos. Tas jaunimas, savotiškas andergraundas, kituose kontekstuose nelabai pritapo – čia cituoju Saulių. Jaunatviškas laisvės troškimas buvo sumišęs su politiniu maištu. Viename interviu Saulius pasakojo, kaip naktį išpiešė VI forte stovėjusį tanką, aprašinėjo jį metalo grupių pavadinimais „Iron Maiden“ ir t.t. Artėjančios permainos, matyt, sklandė ore, nors gal dar ir neatrodė įmanomos. Su džinsais, grandinėmis ant kaklo ir muzika „Tresto“ kompanija kūrė Kaune įsivaizduojamus Vakarus. Jie, beje, buvo kur kas romantiškesni už tuos, su kuriais Saulius susidūrė po emigracijos. Čia apie tas metafizines kažko didesnio paieškas...

Jau po kelerių metų Kaunas ir visa vadinamoji buvusi Rytų Europa neatpažįstamai pasikeis. „Trestas“, kur Saulius su draugais organizavo reivus, virs įprasta popdiskotekų vieta. Kaunas beveik trims dešimtmečiams transformuosis į kultūrinių ambicijų neturintį emigrantus, tarp jų ir mane, auginantį miestą.

– Man regis, ten dėjosi visokių įdomių dalykų: dolerinės, mafija, klubai, pirmosios vinilų, vakarietiškų įrašų parduotuvės, vėliau – „RyRalio“ ir t.t. Manau, buvo daug ir visko. Kažkoks pirminis porevoliucinis buljonas, kuriame kūrėsi nauji pasauliai. Kultūra bandė suvakarėti. Popso visur buvo daug, toks buvo dešimtasis dešimtmetis. Galvoju apie kitas šalis po politinių ir ekonomikos krizių. Man regis, dešimtajame dešimtmetyje daug kur Rytų Europai (ir ne tik) būdinga pigi produkcija su kriminaliniais prieskoniais, į kurią su šiokia tokia laiko perspektyva galime pažvelgti romantiškai – prisiminkime MO parodą. Kita vertus, chaosas sudaro puikias sąlygas kažkam išsikristalizuoti – naujoms kino, šokio, teatro ir kt. meno bangoms. Pati Kaune augau dešimtajame dešimtmetyje. Buvo ten visokių subkultūrų, pavyzdžiui, banglai ir urlaganai. Nors nežinau, ar urlaganai buvo subkultūra… Dar buvo forsai. Visi tie ieškojimai kažkuo žavūs (šypsosi).

Sutinku. Aš ketinau paruošti kontekstą klausimui apie kultūrinę migraciją, kad tokiems asmenims, kaip Saulius, išvykus, vadinamoji periferija, gal net ištisos scenos praranda skausmingai daug ir čia būtų galima išvardyti nemažai pavyzdžių.

– Bet gal tas išvykimas yra kažkokia sąlyga? Gal kažkokios žinios vis dėlto sugrįžta, kažkokia patirtis? Kaunas jam visada reiškė daug. Kaip ir Kulautuva. Grįžęs prieš kelerius metus jis Kulautuvoje savavališkai pradėjo rekonstruoti gatvės grindinį, susipyko su visais kaimynais ir net savivalda. Panašiai ir Kaune – prieidavo prie kokios močiutės ir pradėdavo šokti breiką. Sauliui niekada nieko nereiškė statusas ar autoritetai: žmogaus žinomumas, vardas, pozicija ir t.t. Jis buvo tiesmukas ir paprastas. Kai kam tas patiko, kitus erzino. Jis palaikė ryšius su Kauno ir kitų miestų didžėjais, visada bandydavo grįžęs kažkur pagroti.

Ar galime apibūdinti šį filmą ir kaip tam tikrą to laikmečio gan dažno lietuvio menininko arba kultūrinio emigranto gyvenimo trajektorijos metraštį?

– Galbūt. Tik Saulius nesiekė kažkuo būti. Vėlgi, čia jo ir statuso problema. Jis tiesiog norėjo būti savimi, o tai tampa problemiška, kai kūryba iš eksperimentinės plotmės pereina į profesionalią, kai produkcija tampa sistemos dalimi. Saulius buvo tiek autentiškas, kad nebetilpo į rėmus. Jis nenaudojo banko kortelių, nekalbėjo gražia verslo kalba, neužsiėmė networkingu ir t.t. Jis neturėjo kažkokio plano, gal net ir ambicijų, nors jo idėjos dažnai duodavo pradžią fantastiškiems projektams. Saulius norėjo dirbti su žmonėmis, kurie jam patiko, kurti muziką. Žinoma, nebuvo jis ir kažkoks herojus: jo draugai jam daug padėjo, ypač gyvenimo pabaigoje.

Filme mažai pasakojama apie Sauliaus ateities planus, jo intymius santykius, jo svajones, todėl gan sunku suvokti Sauliaus gyvenimo dramos mastelį. Ar tai buvo daroma sąmoningai, siūlant žiūrovui labiau koncentruotis ties pirmąja gyvenimo dalimi?

– Paskutiniai Sauliaus gyvenimo metai nebuvo labai romantiški. Jis skyrėsi su partnere, negalėjo matyti vaiko, nes neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Nebeturėjo studijos, kurti darėsi vis sunkiau, komplikavosi ir santykiai su draugais. Dar „Last.fm“ istorija… Pamenu, kaip draugo namuose, kur buvo laikinai apsistojęs, jis grojo Steve‘o Wonderio „Secret life of plants“ vinilą – augalams, kad sode šie geriau augtų. Kurti filmą apie žmogų, kurio nebėra, – didelė moralinė atsakomybė. Manau, jo energija svarbesnė nei kai kurie gyvenimo faktai. Ją ir bandžiau įamžinti montaže. Buvo daug eksperimentų, galiausiai nusprendžiau paskutinei daliai panaudoti tik jo performansus. Paskutiniame interviu Saulius pasakė: „Each man kills the things he loves.“ Tik vėliau supratau, kad tai Gavino Friday daina Oscaro Wildo žodžiais.

O jo vaizdo archyvas buvo absoliuti mozaika – turėjau atrasti, kas visi tie žmonės, kaip jie su Sauliumi susiję… Per feisbuką ir t.t. Dabar turiu daug naujų draugų (šypsosi).

Įsivaizduoju, kad labai daug dar liko nepanaudota?

– Labai daug. Manau, netoli 100 valandų. Bet ne viskas ir naudotina. Kai kas – asmeniška, kai kas – neaišku, kai kas labai abstraktu (pvz., filmuoti TV ekranai, garso montažo sluoksniai). Galiausiai tai – asmeninis archyvas, manau, jis pats savaime yra vertybė, dokumentas apie tai, kaip dešimtajame dešimtmetyje gyveno saujelė Lietuvos kultūrinių pabėgėlių. Tos dvi tašės su vaizdo įrašų kasetėmis vis dar yra pas mane. Gal kada jų prireiks kokiam atsakingam archyvui? Saulius paliko ir daugybę vinilinių plokštelių. Dalis jų – Londone, bet didžioji dalis – Kulautuvoje. Svajojo Kaune įkurti muzikoteką… Bet gal čia gali būti kažkieno kito projektas?

Prisimenant, kad Saulius kalbėjo filmų ir dainų žodžiais, ar buvo kokių jo mėgstamiausių posakių, priežodžių, keiksmažodžių?

– Kalbėdamas jis maišydavo lietuvių ir anglų kalbą. Buvo daug nuorodų į dainas, muzikos albumus. Kažkodėl man atrodo, kad jis mėgo sakyti „You know what I mean.“

Nepamenu, ar jau pasakojau, bet kai Saulių sutikau, jis nenaudojo telefono. Paaiškino, kad telefono nenaudoja, nes tapo alergiškas technikai. Paklausiau, ar jis kalba rimtai. Sakė „taip“, ypač „firewire“ jungtims.

Ar po ilgų emigracijos metų Saulius buvo grįžęs atgal į Kauną? Jei taip, ką jis manė apie naująjį Kauną?

– Taip. Nors jo pelenai dar yra likę Londone, draugo muzikos studijoje. Bet tikiu, kad grįš ir jie. Atgavęs Lietuvos pilietybę, Saulius grįžo į Kauną ir į Kulautuvą. Kiek žinau, gal net nieko iš anksto neperspėjęs. Jo buvusi partnerė pasakojo apie šoką žmonių veiduose, kai jis tiesiog pasirodydavo prie jų durų slenksčio. Saulius pats truputį pasakojo apie įspūdžius. Labiausiai jį sukrėtė Kauno „Akropolis“, atsiradęs ant gatvės, kuria jis eidavo, kaip suprantu, nuo „Tresto“. Jis niekaip nesuprato kaip tas „Akropolis“ galėjo ten atsirasti…


Simona Žemaitytė (gim. 1984 m. Kaune) gyvena ir kuria Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje.

Valentinas Klimašauskas (gim. 1977 m. Kaune) yra kuratorius ir rašytojas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių