Į per­for­ma­ty­vaus me­no ak­ci­ją uos­ta­mies­čio Me­no kie­me ta­py­to­jus ir pub­li­ką su­kvie­tęs Klai­pė­dos kul­tū­rų ko­mu­ni­ka­ci­jų cent­ras „Kul­tūr­po­lis" (KKKC) dar­syk pa­de­monst­ra­vo at­kak­lų sie­kį suar­tin­ti vaiz­duo­ja­mą­jį me­ną ir jo var­to­to­jus. „Ko­dėl žmo­nės ne­ga­li ste­bė­ti vaiz­dų dro­bė­je taps­mo taip, kaip žiū­ri fil­mą, spek­tak­lį ar klau­so­si gy­vos mu­zi­kos? Kuo dai­lė pra­stes­nė už ki­tus me­nus? Ar­gi jos kū­ry­bos pro­ce­sas ma­žiau int­ri­guo­ja?" - pro­vo­ka­vo su­si­rin­ku­siuo­sius KKKC di­rek­to­rius me­no­ty­ri­nin­kas Ig­nas Ka­za­ke­vi­čius, skelb­da­mas vie­šos ta­py­bos ak­ci­jos star­tą.

Interpretuoja žinomus siužetus

In­terp­re­tuo­ti gar­sų­jį Gus­ta­vo Klim­to „Bu­či­nį" prie mol­ber­tų Me­no kie­me sto­jo ta­py­to­jai vil­nie­tis Sva­jū­nas Ar­mo­nas, kau­nie­tis Alek­sas And­riuš­ke­vi­čius ir šiuo me­tu Lon­do­ne gy­ve­nan­tis Er­nes­tas Za­cha­re­vi­čius. Ap­lin­kui su­si­spie­tu­si pub­li­ka ty­ri­nė­jo po­zuo­jan­čią eg­zo­tiš­ką po­rą, kal­bi­no dai­li­nin­kus ir kant­riai ko­ne iki sau­lė­ly­džio ste­bė­jo, kaip tie­siog jos aky­se dro­bė­je gims­ta me­nas.

Per­nai va­sa­rą du­ris at­vė­ręs Klai­pė­dos me­no kie­mas ėmė­si bur­ti me­ni­nin­kus, kad jie pub­li­kos aki­vaiz­do­je in­terp­re­tuo­tų is­to­ri­nius siu­že­tus. „Ka­dan­gi po­pu­lia­ri­na­me me­ną ir jo var­to­ji­mą vi­suo­me­nė­je, ak­ci­joms ren­ka­mės žmo­nėms pa­žįs­ta­mus siu­že­tus, ku­riuos dai­li­nin­kai in­terp­re­tuo­ja sa­vaip, - sa­kė I.Ka­za­ke­vi­čius. - Ak­ci­jo­se gi­mę kū­ri­niai ga­li bū­ti neiš­baig­ti. Čia svar­biau­sia - kū­ry­bi­nis pro­ce­sas, ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti, kaip me­ni­nin­kai ta­po, kaip bal­ta dro­bė virs­ta pa­veiks­lu. Ma­no­me, kad atei­ty­je to­kią pra­mo­gą da­ry­si­me mo­ka­mą."

Su­vie­ni­jo vel­nią ir Die­vą

Šįkart vie­šos ta­py­bos ak­ci­jai pa­si­rink­tas žy­mu­sis aust­rų se­ce­si­nin­kas G.Klim­tas ir jo pa­veiks­las „Bu­či­nys". Se­ce­si­ja (Aust­ri­jo­je - se­zes­sion, Vo­kie­ti­jo­je ir Skan­di­na­vi­jo­je - ju­gends­til, Pran­cū­zi­jo­je - art nou­veau, Is­pa­ni­jo­je - mo­der­nis­me) - pir­mas is­to­ri­nis sti­lius po vi­du­ram­žių, anot I.Ka­za­ke­vi­čiaus, su­vie­ni­jęs vel­nią ir Die­vą. Eu­ro­pos me­ne jis įsi­tvir­ti­no 1880-ai­siais.

Ban­guo­tos li­ni­jos, grakš­čios for­mos, plokš­čių, kont­ras­tin­gų spal­vų de­ri­niai ir gau­si or­na­men­ti­ka grą­ži­no ta­py­bai de­ko­ra­ty­vu­mą. Vie­nos „auk­so am­žiaus" dai­li­nin­kas G.Klim­tas (1862-1918) įkū­rė „se­ce­si­jos ju­dė­ji­mą", ta­po jo pre­zi­den­tu, „Vie­nos se­ce­si­jos" sti­liaus pra­di­nin­ku.

Ero­ti­ka pul­suo­jan­tys G.Klim­to pa­veiks­lai - odė mo­te­riai ir geis­mui. Jaus­min­ga, sek­sua­li, pro­vo­kuo­jan­ti, li­ki­mo ver­gė ir val­do­vė - to­kią mo­te­rį vaiz­duo­tė­je kū­rė ir ta­pė žy­mu­sis aust­rų se­ce­si­nin­kas.

Skir­tin­go ka­lib­ro me­ni­nin­kai

S.Ar­mo­no, A.And­riuš­ke­vi­čiaus ir E.Za­cha­re­vi­čiaus in­terp­re­ta­ci­jo­se ne­sti­go klim­tiš­kos sim­bo­li­kos, plas­tiš­kos li­ni­jų ir min­ties žais­mės bei šiuo­lai­ki­niam me­nui bū­din­go kon­cep­tua­lu­mo.

Ta­py­bos ak­ci­jo­je da­ly­va­vo skir­tin­go ka­lib­ro au­to­riai. „In­di­vi­dua­lis­tų" gru­pės at­sto­vas S.Ar­mo­nas se­ce­si­nes prie­mo­nes ta­py­bo­je nau­do­ja be­ne gau­siau­siai.

Da­ly­va­vi­mu įvai­riuo­se per­for­man­suo­se gar­sė­jan­tis A.And­riuš­ke­vi­čius - le­gen­di­nės gru­pės „Post ars" na­rys, pir­mas žmo­gus Lie­tu­vo­je, pri­ka­lęs duo­ną prie sie­nos (1988-ai­siais Kau­ne) ir taip su­vir­pi­nęs vi­są ša­lies me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Jo ta­py­ba pri­me­na Andy'o War­ho­lo mul­tip­li­ka­ci­jas.

„O E.Za­cha­re­vi­čius yra mū­sų eks­pe­ri­men­tas", - I.Ka­za­ke­vi­čius pri­sta­tė jau­niau­sią ak­ci­jos da­ly­vį, Lon­do­ne, Midd­le­sa­xo uni­ver­si­te­te, stu­di­juo­jan­tį vi­zua­liuo­sius me­nus. Ak­ci­jos da­ly­viams po­za­vo dai­lės stu­den­tė Gi­na ir uos­ta­mies­ty­je vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mą stu­di­juo­jan­tis juo­dao­dis ma­ro­kie­tis Vic­to­ras. „Tai tik­ra skir­tin­gų kul­tū­rų ko­mu­ni­ka­ci­ja", - džiau­gė­si „Kul­tūr­po­lio" di­rek­to­rius.

Dai­li­nin­kų tri­ju­lė tu­rė­jo maž­daug tris va­lan­das sa­vo ta­py­bi­nėms va­ria­ci­joms įgy­ven­din­ti. Kar­tu jai te­ko at­lai­ky­ti įsmeig­tus pub­li­kos žvilgs­nius, at­rem­ti ko­men­ta­rus bei pa­si­steng­ti, kad tai bū­tų sma­gus ir me­niš­kas šou. Įtam­pą kai­ti­no M.Ra­ve­lio „Bo­le­ro".

Fe­mi­niz­mo trium­fo fo­ne

S.Ar­mo­nas sa­vo dro­bė­je su­ge­bė­jo ap­gy­ven­din­ti ke­lių G.Klim­to pa­veiks­lų siu­že­tus. „Mes abu - ro­man­ti­kai, - šyp­so­jo­si ta­py­to­jas. - Ma­no kū­ry­bo­je ir­gi šmėkš­čio­ja jo įta­ka - mo­te­rys, vaiz­dai, li­ni­ja, kom­po­zi­ci­ja. Tai man ar­ti­mi da­ly­kai. No­rom ne­no­rom aš ne­to­li jo."
Pa­sak E.Za­cha­re­vi­čiaus, G.Klim­to idė­jos pa­se­nu­sios, bet pa­si­mo­ky­ti yra ko.

„Prie G.Klim­to ver­čia grįž­ti pa­si­kei­tu­sios ver­ty­bės, - ma­no jis. - Fe­mi­niz­mo trium­fas tam pa­čiam mo­ty­vui su­tei­kia nau­ją reikš­mę, bu­či­nį - be bu­či­nio. O G.Klim­tas yra to lai­ko, kai jis kū­rė, ge­ni­jus. Iš tie­sų jis ne­mi­rė, mo­ko ir daug mums duo­da. Svars­to­me, kas po juo ir po jo... Da­bar ki­to­kia ro­man­ti­ka, sal­du­mo am­žius praė­jęs."

„Ban­dau iš­lai­ky­ti li­ni­jos žais­mą ir dvie­jų kū­nų dė­mę kom­po­zi­ci­jo­je. Tai svar­biau­sia G.Klim­to „Bu­či­ny­je". Mėgs­tu mai­šy­ti me­džia­gas, to­dėl purš­kiu ae­ro­zo­li­nius da­žus - dėl G.Klim­to, se­ce­si­jos, dėl auk­so", - aiš­ki­no E.Zacharevičius.

Sun­ku bū­ti at­vi­ram

La­biau­siai šou su­kur­ti sten­gė­si kau­nie­tis A.And­riuš­ke­vi­čius, iš G.Klim­to pa­veiks­lo su­kur­da­mas iko­ną.

Kaunietis pa­si­ren­gė iš anks­to, jau ži­no­da­mas, ką no­ri nu­ta­py­ti. Ope­ruo­da­mas kas­die­nę są­mo­nę už­val­džiu­siu fe­ti­šu, jis pa­si­ren­gė ne­spal­vo­tų G.Klim­to „Bu­či­nio" at­vi­ru­ko ko­pi­jų ir su­kli­ja­vo jas ant dro­bės. Pas­kui švel­niai už­ta­pė, per­kur­da­mas klim­tiš­kus spal­vų de­ri­nius ir pri­dė­da­mas ke­le­tą dras­tiš­kų spal­vos šuo­rų. Jo kom­po­zi­ci­ja įky­riai kar­to­ja po­pu­lia­raus pa­veiks­lo at­vaiz­dą, rep­li­kuo­da­ma kul­tū­ros au­ten­ti­kai ir ma­si­nei rep­ro­du­ka­vi­mo - au­ten­ti­kos iš­krai­py­mo kul­tū­rai.

Ak­ci­jai vos įpu­sė­jus, au­to­rius jau vi­sų klau­si­nė­jo: „Tęs­ti, dar ką nors da­ry­ti, keis­ti ar pa­lik­ti, kaip yra?" A.And­riuš­ke­vi­čiaus sa­ko, kad ne jo tiks­las - ta­py­ti na­tū­rą. Daug me­tų ne­ta­po nei fi­gū­rų, nei na­tiur­mor­tų. „Čia nu­ta­piau „Bu­či­nį" - kaip san­ty­kį. Da­žų ir po­pie­riaus. Jie ir bu­čiuo­ja­si. Ir tie bu­či­niai - la­bai in­ty­mu. Pap­ras­ta? Ge­riau­sias va­rian­tas - pa­da­ry­ti la­bai pa­pras­tai. Ne­rei­kia kan­kin­ti nie­ko nei gy­ve­ni­me, nei me­ne. Me­nas ap­skri­tai yra bu­či­nys. Tik ne­ži­nia, su kuo pa­si­bu­čiuo­ji, - su Die­vu ar Me­fis­to­fe­liu", - sam­pro­ta­vo dai­li­nin­kas.

Pak­laus­tas, ar ne­sun­ku ta­py­ti vie­šai, jis at­sa­kė: „Sun­ku bū­ti at­vi­ram. Čia tru­pu­tį pa­me­la­vau, pa­gud­ra­vau, bet tai yra, ką aš iš tik­rų­jų da­rau me­ne."

Po ak­ci­jos ren­gė­jai pra­si­ta­rė ti­kė­ję­si dau­giau. Kad bus dau­giau leng­vai su­vo­kia­mo me­no, ne vien pa­si­taš­ky­mas da­žais. Pub­li­kai juk rei­kia šou, ma­no or­ga­ni­za­to­riai, ku­riems jau no­ri­si pa­bėg­ti ir nuo ta­py­bos, ir nuo jū­ros. Gal­būt pa­vyks rugp­jū­tį per eg­zo­tiš­ką ak­va­re­lės ak­ci­ją, ku­rio­je dai­li­nin­kams po­zuos ki­mo­no pa­si­puo­šu­sios ja­po­nės.