Aktorė Julianne Moore laikus, kai tekdavo mėnesių mėnesius praleisti toli nuo šeimos, paliko praeityje. Šiandien ji stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su vyru ir vaikais.

Aktorė J.Moore britų žurnalistams pasakojo ne tik apie karjerą, bet ir apie tai, kaip vaikystė daro įtaką jos šiandieniniam gyvenimui su vyru ir dviem vaikais.

Šaknys. „Mano tėtis buvo karo teisėjas, o mama – socialinė darbuotoja psichiatrė. Brolis, sesuo ir aš nuolat išvykdavome ir vėl grįždavome į Jungtines Valstijas. Būdami paaugliai ilgai gyvenome Vokietijoje. Lankiau devynias mokyklas. Nerekomenduočiau to kitiems, bet būtent tai išugdė mane tokią, kokia esu. Labai prisiriši prie šeimos. Mane tai išmokė prisitaikyti, būti visapusiškai. Grįždavau į JAV, kur žmonės nežinojo ničnieko apie Europos kultūrą. Jie nekeliaudavo. Aš pamačiau pasaulį būdama labai jauna.“

Mama. „Esu panaši į savo mamą, kuri buvo škotė. Kai augau, žmonės klausdavo: „Kodėl tavo mama taip juokingai kalba?“ Ji iš tiesų taip kalbėjo. Labai ilgą laiką turėjo keistą akcentą. Mano mama mirė beveik prieš dvejus metus. Ji susirgo, o kitą rytą mirė. Aš skridau lėktuvu, kai ji iškeliavo. Jai tebuvo 68-eri. Netekti jos buvo nežmoniškai sunku.“

Šeima. „Kiekviena šeima yra skirtinga. Mano šeimoje vieno iš tėvų prašydavome pinigų, o kito – leidimo ką nors daryti. Niekada negaudavai abiejų dalykų iš kurio nors vieno. Tėvas man duodavo pinigų („Štai tau 50 dolerių, bet negalėsi išeiti iš namų“), o mama išleisdavo („Gali eiti, bet neketinu tau duoti pinigų“). Štai kaip būdavo. Matau, kad taip yra ir mano šeimoje. Mudu su vyru esame pasiskirstę vaidmenis.“

Vedybos. „Vienintelė priežastis, kodėl susituokiau 2003 m., buvo vaikai. Lankiausi pas gydytoją, kuris sakydavo, kad santuoka yra tarsi šeimos rezervuaras. Man tai atrodė svarbu. Mudu su Bartu esame kartu jau daug metų. Turime 13 m. Kalebą (Caleb) ir dukrelę Liv, kuriai aštuoneri.“

Artumas. „Noriu praleisti su vyru ir vaikais kiek galima daugiau laiko. Kai kurios garsenybės vaikus visur vežasi kartu, nors tai juos atitraukia nuo mokyklos ir draugų. Dėl asmeninės patirties vaikystėje stengiuosi dirbti Niujorke arba vasarą, kai šeima gali keliauti su manimi. Dienos, kai filmuodamasi per mokslo metus toli nuo namų praleisdavau ištisus mėnesius, jau baigėsi.“

Atsakomybė. „Vaikai lanko kvakerių mokyklą (kvakeriai – „Religinė draugų organizacija“ – red. past.). Jų tėvas ir aš tvirtai tikime bendryste, socialine atsakomybe, būtinybe dalytis su tais, kurie turi mažiau už tave. Vaikai, manau, manęs negretina su šlove. Visada sakau: „Ant žurnalo viršelio atsiduriu ne todėl, jog esu žymi. Tai todėl, kad toks mano darbas, esu kino pasaulyje.“ Akcentuoju darbą ir pasiekimus, o ne populiarumą.“

Paauglystė. „Kai jie pradės lankyti koledžą, man bus labai svarbus įvykis. Pažįstu paauglių, draugų vaikų, ir visada sakau: „Leiskite jums duoti patarimą. Pasistenkite, kad namo galėtumėte parvažiuoti traukiniu, nes jei teks skristi lėktuvu, vadinasi, išvykote per toli.“ Žinau, ką kalbu. Kai mano šeima gyveno Vokietijoje, o man tekdavo grįžti į JAV, negalėdavau savaitgaliais taip paprastai parvažiuoti namo.“

Balansavimas. „Mudu su Bartu stengiamės šiek tiek laiko praleisti vieni, tačiau tai nelengva, nes vaikai pradeda klausinėti: „Kodėl jūs išeinate, juk vakar buvote išėję?“ Bet mes vis tiek norime skirti laiko vienas kitam, kartu keliauti. Nepavadinčiau to kova. Vis dėlto nepasakyčiau, kad labai lengva. Manau, kiekvienas, turintis šeimą ir karjerą, su tuo susiduria. Tai nemenkas iššūkis. Jaučiuosi laiminga, kad turiu ir viena, ir kita, ir tikrai labai stengiuosi viską suderinti.“