Festivalyje „Open Books“ geriausia „15min“ 2024 m. grožine knyga išrinktas Kotrynos Zylės romanas suaugusiesiems „Mylimi kaulai“. Atrodo, kad lietuvaitės motės puikiai susikalba su estų jaujininku ar suomių lydekaitėmis. Kaip tik apie šių trijų šalių autorių bendrą mitologiją, šviesą ir tamsą ir yra šis polilogas.

Šį kartą labai rudeniškos atmosferos kūriniuose iš Lietuvos (K. Zylė „Mylimi kaulai“), Estijos (Andrus Kivirähk „Jaujininkas“) ir Suomijos (Juhani Karila „Lydekaitės burtai“) ieškosime Šiaurės Europos šalių magiškojo realizmo bendrystės, savotiško polilogo. Visus tris kūrinius išleido leidykla „Aukso žuvys“, kuri, užsibrėžusi leisti knygas istorinėmis temomis, siekia populiarinti Lietuvos ir pasaulio istoriją, ieškoti naujų būdų, kaip ją pristatyti visuomenei, aktualizuoti reikšmingus Lietuvos įvykius ir asmenybes.

Šiose knygose į Šiaurės Europos šalių istoriją žvelgiama per mitologinę, magiškojo realizmo prizmę. Žvarbios, rudeniškos istorijos į paviršių iškelia mitologinius Lietuvos, Estijos ir Suomijos archetipus. Šiame straipsnyje knygų polilogas mezgamas apie mitologiją ir magiškumą.

Magiškasis realizmas ir mitopoezė

Kas nutinka, kai aktyviai kalbasi ir sąveikauja skirtingų knygų personažai? Ar įmanoma sudėlioti bendrą mitą, bendrą pasaulį iš skirtingų autorių kūrybos? O jeigu tuos autorius skiria ir geografiniai atstumai? Ar galima skaityti tris skirtingas knygas kaip savotišką trilogiją? Sujungti mitologinio, simbolinio pasaulio viziją bandysime trijų Šiaurės Europos šalių autorių kūriniuose. Pasitelkę mitopėją (1) arba mitopoetinę kritiką (2) kaip analizės pagrindą ir istorinius Šiaurės šalių mitus ir legendas, aiškinsimės, kodėl ir kaip šios trys knygos kalbasi tarpusavyje.

Apie ką pagalvojate išgirdę žodžius „magiškasis realizmas“? Apie tai, kas mistiška, tamsu, nepaaiškinama, bet kartu taip kasdieniška, artima ir universaliai pritaikoma kiekvienam?

Visuotinė lietuvių enciklopedija magiškąjį realizmą literatūroje apibrėžia taip: „Kūriniams būdinga tikrovės, fantastikos ir grotesko elementų derinimas, ypatingas laikas ir erdvė. Transformuojamos ar panaikinamos gyvenimo ir mirties, būdravimo ir sapno, kultūros ir gamtos, vyro ir moters, proto ir kūno ribos. Paneigiama realistinio ir magiškojo pasaulio priešprieša, siekiama atskleisti paslėptą ir nepažintą tikrovę. Romanuose susipina fizinė realybė ir metafizinis pasaulis, analizuojama veikėjų psichika, pasąmonė, emocijos, sapnai, vaizduotė, telepatijos, psichokinezės reiškiniai. Dažnai personažai įkūnija kolektyvinę sąmonę, universalius simbolius. Naudojama kultūrinė mitologija, daugiausia indėnų mitai, papročiai, prietarai, vietinis folkloras, įvairūs tikėjimai pomirtiniu dvasių pasauliu. Į realistinį pasakojimą įpinami mistiniai įvykiai ir reiškiniai, kurie personažų visiškai nestebina. Kartais į tekstą įtraukiamas skaitytojas, skaitymo aktas traktuojamas kaip rašymo proceso veidrodis (J. Cortázaro kūryba). Magiškojo realizmo sąvoka atskleidžia dviprasmybę – tai, kas emigrantams iš Europos gali atrodyti kaip fantazija, Lotynų Amerikos gyventojams yra realybė.“

Magiškojo realizmo žanrui būdingas ypatingas realybės ir fantastikos suokalbis, kuriame stebuklingi ar antgamtiniai įvykiai integruojami į kasdienę tikrovę taip, tarsi būtų natūrali jos dalis. Šio žanro kūriniuose stebuklai pateikiami su tokiu pačiu realybės jausmu kaip ir įprasti gyvenimo aspektai, o tai sukuria paslaptingą ir dažnai simbolišką aplinką.

K. Zylės „Mylimi kaulai“, A. Kivirähko „Jaujininkas“ ir J. Karilos „Lydekaitės burtai“ mitinius motyvus jungia su šiuolaikine magiškai realistiška proza, todėl per jų siužetus galima pastebėti aiškų mitopoetinį pagrindą.

Mitopoetika apibrėžia mitų kūrimą, kuris dažnai susipina su magiškuoju realizmu, – būtent šis žanras dominuoja minimuose kūriniuose. Šiuolaikiniai autoriai pasitelkia senąsias tradicijas ir mitus, tačiau juos adaptuoja moderniame kontekste, o tai leidžia kurti naujas mitines sistemas, jungiančias kultūrinius ir dvasinius aspektus.

Terminas „mitopoeia“ kilęs iš helenistinės graikų kalbos muthopoiía (μυθοποιία), reiškiančio „mitų kūrimą“, ir pirmą kartą buvo užfiksuotas 1846 m. Nors daugelyje literatūros kūrinių yra mitinių temų, tik nedaugelis jų priartėja prie tikros mitopoezijos savitiksliškumo. Tarp žinomų mitopoezijos autorių yra Williamas Blake’as, H. P. Lovecraftas, lordas Dunsany, J. R. R. Tolkienas, C. S. Lewisas, Mervynas Peake’as ir Robertas E. Howardas. Josephas Campbellas pabrėžė, kad mitopoezijos kūriniai dažnai priklauso maginės fantastikos arba mokslinės fantastikos žanrams, tačiau sukuria naujų mitologijų šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame praeities mitai jau prarado savo aktualumą. Filosofas Philipas Stambovsky teigia, kad mitopoezija padeda palengvinti egzistencinę baimę, kilusią racionaliame pasaulyje, ir sujungti skirtingas kultūras.

Suprantama ne tik elfams

Greičiausiai jus nuvarginau kaip ilgai pokalbį rezgantys J. R. R. Tolkieno entai. Viena yra mokytis kurti mitus, naujus pasaulius, o visiškai kas kita – juos išgyventi, išskaityti juose prasmę. Tad kaip išgyventi tamsius „Mylimų kaulų“, „Jaujininko“ ir „Lydekaitės burtų“ pasaulius?

Magiškojo realizmo sąvoka atskleidžia dviprasmybę – tai, kas emigrantams iš Europos gali atrodyti kaip fantazija, Lotynų Amerikos gyventojams yra realybė.

Magiškasis realizmas – turbūt vienas iš ryškiausių literatūros žanrų, o vienas žymiausių jo atstovų – Lotynų Amerikos rašytojas Gabrielis García Márquezas. Šiuolaikinėse literatūros tendencijose magiškasis realizmas išlieka aktualus, nes leidžia autoriams perteikti gilesnes, simbolines prasmes, nagrinėti socialinius, kultūrinius ir istorinius klausimus per neįprastus, siurrealistinius naratyvus. Šis literatūros žanras elfų, kaukų, laumių kalba kreipiasi į mūsų baimes. Kyla klausimas: ar ši mistiškojo realizmo forma padeda išgyventi, ar tik užburia skaitytoją?

Kad tai suvoktume, keliauti reikia ne taip ir toli. Vienas iš magiškojo realizmo kūrinių visai čia pat – tai K. Zylės romanas suaugusiesiems „Mylimi kaulai“, pavadinimu primenantis amerikiečių autorės Alice Sebold knygą „Numylėtieji kaulai“. Abi knygos apie mirties nuojautas, vaikišką naivumą, bet šiame straipsnyje daugiau dėmesio skirsime lietuviškam pasakojimui, kuris kviečia lipti į troleibusą ir važiuoti maršrutu Lietuva–Estija–Suomija.

Erdvėlaikis

Visų trijų romanų atmosfera kinematografiškai šiurpulinga ir savotiškai archajiška. Autoriai geba perteikti istorijų klampumą savo tirštu rašymo stiliumi. Ypač žaismingas J. Karilos pasakojimas, kuris tiesiog bando įtraukti skaitytojus į užburtą lydekaitės pelkę. „Mylimi kaulai“ kviečia užeiti į miesto daugiabutį, kurio kambariuose gyvena ne tik mistiški personažai, bet ir gaivališki gyvūnai, o „Jaujininkas“ prižiūri Estijos kaimo bendruomenę, kur senosios tradicijos ir folkloras susipina su kasdiene realybe.

Kaimo ar miesto gyvenimas visuose romanuose pateikiamas tarsi uždaras pasaulis, izoliuotas nuo modernybės ir kupinas magijos, mitų ir absurdiškų, bet folklorui būdingų įsitikinimų. Čia įprasti Šiaurės Europos šalių gamtovaizdžiai – miškai, pelkės ir laukai – tampa savotišku veikėjų pasauliu, kupinu magijos ir simbolinių prasmės sluoksnių. Gamtos erdvės yra tos vietos, kur gyvena ir apsireiškia magiški personažai: laumės, kaukai, vandeniai, raganos. Gamta tampa ne tik scenos fonu, bet ir aktyvia veikėja, kurią vietiniai laiko dvasių ir keistų būtybių buveine.

Tamsiosios trilogijos išgyvenimai

K. Zylės „Mylimi kaulai“, A. Kivirähko „Jaujininkas“ ir J. Karilos „Lydekaitės burtai“ – savotiška Šiaurės Europos tamsioji trilogija, kuri drąsiai žvelgia į mūsų baimes ir kūniškumo ribas.

„Mylimi kaulai“ veda mus tamsiais šešėlių vingiais, „Jaujininkas“ prikausto savo juodu humoru, ironiškai vaizduodamas estų liaudies istorinę ir dvasinę erdvę, o „Lydekaitės burtai“ kuria pasaulį, kuriame gamta tampa burtų įkūnijimu. Šių knygų personažai, susidurdami su pasaulio brutalumu ir mitologine erdve, bando išgyventi, tačiau ne pramanytų herojų kalba – jiems būdingas kūniškumas, savotiškas gėdos ar baimės demonų įveikimas. Toks mitopoetinis žvilgsnis leidžia apmąstyti ir klausimą, ar ši mistiškojo realizmo forma užburia skaitytoją tik kaip fikcija, ar visgi atspindi realybės transformacijas, kurias privalome priimti ir išmokti išgyventi?

Tam, kad būtų lengviau įveikti mitologinio pasaulio labirintus, į pasakojimą įsiterpia svarbios archetipinės, net archajiškos figūros.

Motinos (motės) archetipas – globėjos, vedlės ir šventovės simbolis – ypač stiprus visose trijose knygose. K. Zylė savo kūrinyje motiną paverčia šeimos jungtimi, dvasine ašimi, grąžinančia prie šaknų ir tapatybės. A. Kivirähko „Jaujininke“ motina įkūnija gimtinės Estijos gamtos ir papročių globą. Ironiška, kad ta „motina“ ne visada tokia draugiška. Tai būtų galima pavadinti ambivalentiška motinyste, kuri atspindi dvipusę motinystės patirtį, kai meilė, rūpestis ir atsakomybė susipina su konfliktu, nepasitenkinimu ar net atstūmimu. J. Karilos romane motina yra raganiška, gamtiška prigimtis, stichija – nenuspėjama, globėjiška ir bauginanti vienu metu, gyva ir žmogiška savo sudėtingais ritmais.

Žiniuonio (jaujininkas) archetipas – tarpininkas tarp žemės ir anapusinių jėgų, savo išmintimi, ritualais ir magiškais gebėjimais padedantis bendruomenei išgyventi gamtos ciklus, įveikti krizes ir prisišaukti apsaugą. Jo galios dažnai kyla ne iš formalių žinių, bet iš intuityvaus gebėjimo suvaldyti gamtos ir paslaptingosios tikrovės puses. A. Kivirähko romane šis archetipas įgauna šiuolaikišką ir ironišką prieskonį: tradicinis žiniuonis čia prisitaiko prie kasdienybės, tačiau su savotiška ironija. Jis vis dar valdo folklorinę išmintį, bet ir yra šiek tiek priešiškai nusiteikęs modernių normų atžvilgiu – pateikia absurdiškų, bet vietinei dvasiai artimų sprendimų. Jaujininkas palaiko ryšį su paslaptingu Estijos pasauliu, atskleidžia šio krašto tamsą. Jo pašaipumas ir nesusikaupimas – lyg šmaikštus žvilgsnis į mūsų pačių ritualus ir užmirštus papročius.

Šešėlio (pasąmoninio blogio) archetipas – visose trijose knygose atsiskleidžia šešėlio archetipas, kuris atspindi tamsiąją, dažnai neišreikštą žmogaus asmenybės pusę. Knygose šešėlis įgauna skirtingus pavidalus: K. Zylės kūrinyje jis pasireiškia kaip nebaigtų gyvenimo istorijų dvasinis ir emocinis bagažas, kurį nešiojamės, net jei sąmoningai jo nesuvokiame, – tai spintose užrakinti mylimųjų griaučiai. A. Kivirähko „Jaujininke“ šešėlis susilieja su folklorine tamsuma ir absurdišku, tačiau realistišku grotesku – tai vietiniai papročiai, baimės, kurių niekas nesiryžta atmesti. „Lydekaitės burtuose“ šešėlis tampa gamtos stichija – viskas, kas slepiasi po ledu, už ežero bangų, laukia, kol bus atrasta ar suvaldyta.

Visus tris kūrinius sieja bendras kūniškumas, gebėjimas transformuotis: pavirsti „Jaujininko“ vilkais, „Mylimų kaulų“ motėmis ir savotiškais gamtažmogiais „Lydekaitės burtuose“. Visus tuo kūniškumus lydi ir prakeiksmas, kurį skirtingų kūrinių personažai bando įveikti.

Pabaigoje – miniatiūra

Šį Šiaurės Europos šalių trilogijos polilogą galėtum pavadinti savotišku knygų daugiaaukščiu, siužetų bendrabučiu, kur buitis ir būtis maišosi su archajiškais burtais. Būna, skaitai skirtingų autorių knygas, o jos, atrodo, kalbasi tarpusavyje. Personažai išgyvena panašius lūžius, transformacijas. Tarsi visi pasakotume tęstinę žmonijos istoriją, tik kiekvienas prie savo ekrano, prie savo klaviatūros, pergamento, plunksnos, molio lentelės, uolos...

Jeigu patiko šios knygos, galbūt magiškojo realizmo gerbėjus sudomins ir Gretos Gudelytės animistinės pasakos „Žiemojimas su mirusiais“ (2024). Ši autorė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmosios prozos knygos konkurse laimėjo pirmąją vietą.

(1) – Mitopoetika (senovės graikų kalba: μυθοποιία, romanizuotai: muthopoiía, liet. „mitų kūrimas“), arba mitopoezė, – spekuliatyviosios fantastikos porūšis ir šiuolaikinės literatūros ir kino tema, kai prozos, poezijos ar kitų literatūrinių formų rašytojas sukuria dirbtinę ar išgalvotą mitologiją.

(2) – Mitopoètinė kritika, tekstų mitinio lygmens tyrinėjimai, grindžiami struktūrinės kalbotyros ir antropologijos principais. Mitas suprantamas kaip figūratyvi kalba, kurioje abstrakčias sąvokas atstoja jusliškai suvokiami vaizdai. (Visuotinė lietuvių enciklopedija)