- Nerijus Cibulskas, žurnalas „370“
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Šį kartą knygų mylėtojų dėmesiui pristatome keturias knygas.
Emmanuel Carrère
JOGA
Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Baltos lankos, 2022
Galbūt ir jus suintriguos įrašas ant knygos viršelio. Norvegiško autofikcinio romano asas Karlas Ove Knausgårdas prancūzų rašytoją, režisierių ir kino scenaristą Emmanuelį Carrère’ą įvardija savo įdomiausiu šių laikų rašytoju. Jei mėgstate autofikcinę literatūrą ir tai, kaip joje veikia tikrovės ir pramano ribų trintukas, verta susipažinti su minėto autoriaus romanu „Joga“.
Meditacija, anot E.Carrère’o, yra „vis labiau plintanti praktika, turėjusi būti vienintele šio pasakojimo tema, jeigu gyvenimas nebūtų nusitempęs jo į audringesnius kraštus“ (p. 28). Jau pirmame romano puslapyje pasakotojas, prisipažinęs, kad vylėsi „parašyti subtilią šypsningą knygelę apie jogą“ (p. 15), tuoj pat atskleidžia priežastis, kurios sukliudė tai padaryti. Bet minėtos priežastys (džihadistų terorizmo išpuolis, pabėgėlių krizė, melancholinė depresija) – tik kelios pagrindinės šios knygos temos, kurias kaip tik ir ruošiamasi išplėtoti. Ir tai yra paprastas, gudrus E.Carrère’o manevras, būdingas talentingiems prozininkams. Paskelbdamas apie kūrybinių ambicijų neišsipildymą, bet sudomindamas pažertais intrigos trupiniais, rašytojas beveik iškart pelno skaitytojo dėmesį. Tinklas užmestas. Dar sykį pažvelkite į šios knygos viršelį. Kai jį išvydau pirmąsyk, pagalvojau, kad tai eilinė saviugdos knyga. Bet neapsigaukite, viršelis niekaip nesusijęs su E.Carrère’o papasakota istorija, kurią verta patyrinėti.
Tyrinėjame vieno „aš“ perspektyvą, kas ir yra autofikcinio romano branduolys ir drauge svarbiausias atsakymas, kodėl tokios knygos (pa)rašomos („Mano darbas – mano ego bastionas“ (p. 118). E.Carrère’o romanas atveria milžinišką ego drabužinę, kurioje šis gali kuistis visą dieną, bet taip ir neišsirinkti tinkamo apdaro. Pasakotojas dėlioja savo gyvenimo fragmentų pasjansą, kuriame netrūksta atvirų kortų, vaizduojančių visą įmanomą žmogiškųjų patirčių spektrą („vienintelė tikra mano problema, ir jos esama, bet tai vis dėlto pasiturinčio žmogaus problema, – griozdiškas, despotiškas ego, kurio įsigalėjimą siekiu pažaboti, o kaip tik tam ir sukurta meditacija“ (p. 18). Tarp įkvėpimų ir iškvėpimų – ne tik ji, bet ir pats gyvenimas, kuris visada netobulas.
Antanas Šimkus
VAKARAS DEGA
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022
Dega vakaras, bet nėra jokios grėsmės. Tik tas, žvelgiantis į liepsną, pasideda dar vieną dienos pabaigos egzempliorių į kondrotišką saulėlydžių kolekciją. Tokį nepanašų į vakarykštį ir tokį iki skausmo pažįstamą, daugsyk regėtą. „Nebemoku mylėti didžiųjų dienų. / Man patinka mažosios“, – ištaria balsas Antano Šimkaus eilėraščio „Nemėgstu didžiųjų“ (p. 12) pradžioje. Dienos „vis išaušta“, po savęs neišvengiamai palikdamos degančius vakarus, „dega dabar visi žodžiai“ (p. 27), kurių pelenai nusėda gyvenime, o persijoti – poezijos tekstuose. Tada ir smilktelėja miglotas suvokimas, kad didžiosios ir mažosios dienos žmogaus gyvenime visko palieka tiek pat, vienodai. Naujausiame A.Šimkaus rinkinyje „Vakaras dega“ galima rasti trumpą atokvėpį nuo šiandienę poeziją krečiančios daugžodystės, triukšmo formų, šoko terapijų. Knygos redaktorius Valentinas Sventickas užsimena, kad A.Šimkaus poezijoje daug vėjo. Taip, knygoje atmosfera vėjuota, šis vėjas keliauja savo keliais, bet netampa skersvėju. Nors tai ir alkanas vėjas, net pats alkis, „Mediniais stebuklais kūrentas, / Dūmų sruogom maitintas“ (p. 30), tačiau patirties sutramdytas, ištreniruotas. Ar kiekviena nauja poeto knyga turi būti žiežirba, kūliaverstis per save, inovacija? Man jau taip nebeatrodo. Tai ne startuolių sfera, kur pegasui ant kaktos prilipdomas ragas. Kiek esu skaitęs A.Šimkaus poezijos, regis, ji mane ruošė tam, ką atrasiu šiame rinkinyje („Iš žodžių neišaugs giria / Tik debesys, lietus ir upė“ (p. 43). Atrandu ramų pokalbį su savimi, tą bandymą fiksuoti nenusakomą momentą tarp ką tik paleistos akimirkos ir iškart jai gimstančio ilgesio. Yra tokių poetų, kurių eilėraščiai kažkaip sukuria šiltą nostalgiją laikui, kuriame neteko gyventi. A.Šimkus – vienas jų. Tai poezija, kurioje sutelpa ta pati neapibrėžiama vėjo stichija, pagirios, koncertuose kaukiama mirtis, nuolatinis įsimylėjimas, kai vis dar yra, kas perspėja: „Neik saulės lydėti, neik, kol dar neišmokai sutikti“ (p. 53). Ir toliau renki savo degančius vakarus, kaupi saulėlydžius „Pasibaigus eilinės imperijos dienai“ (p. 75). Į akis šoka koks nors tebesitęsiančio laiko vėjūkštis. Pačiumpi jį į saujas, papurtai ir išrideni eilėraštį.
Liu Cixin
MIRTIES PABAIGA
Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022
Pristatant kinų mokslinės fantastikos kūrėjo Liu Cixino trilogijos „Žemės praeities atminimui“ finalinę dalį „Mirties pabaiga“, derėtų tarti keletą sakinių apie pirmąją ir antrąją. „Trijų kūnų problemoje“ Žemė užmezga kontaktą su Trisoliario civilizacija. Ši merdi, nesvetinga ir ieško naujo pasaulio įsikurti, todėl žemiečių signalas yra dingstis didžiosioms kraustynėms į Saulės sistemą. „Tamsiame miške“ žmonija vykdo Virtuozų projektą. Trisoliariečiai visiškai kontroliuoja Žemės informaciją, bet negali įsibrauti į žmogaus mintis. Būtent ten turi būti sukurtas ir paslėptas planas, kaip įveikti Trisoliarį. Įspūdingo užmojo L.Cixino trilogiją vainikuoja „Mirties pabaiga“. Dvi civilizacijos jau išgyvenusios Pasaulio pabaigos mūšio koliziją, bet aišku viena: kosmosas pilnas neišmatuojamos grėsmės, o ji neaplenks nei Trisoliario, nei Žemės („Kai žmonija pagaliau suprato, kad Visata – tamsus miškas, kuriame visi medžioja visus, vaikas, kadaise prie laužo svajojęs apie ateivius, skubiai užgesino liepsną ir drebėjo tamsoje. Net menkiausia kibirkštis kėlė siaubą“ (p. 110). Inžinierei Čeng Sin lemta įveikti laiką ir keliauti per skirtingus Žemės civilizacijos tarpsnius, matyti dramatiškus kultūrinius ir technologinius procesus. Nors žemiečiai pasitelkia visą išmintį ir mokslo laimėjimus, kad galėtų nulaužti išlikimo kodą, tačiau Visatos dėsniai nepermaldaujami. L.Cixinas kuria įtemptą sci-fi trilerį, epinio pasakojimo erdvėlaikis jo rankose – kaip balionas, kuris pučiasi iki neįsivaizduojamų apimčių. Rašytojas virtuoziškai žaidžia mikro- ir makrolygmenimis, kaitalioja perspektyvas ir skaitytojas jau keliauja ne tik trimatėje erdvėje, bet ir kitų matavimų pasauliuose. „Mirties pabaiga“ pasakoja apie nenugalimą gyvybės gajumą, universalų visos Visatos civilizacijų instinktą išlikti („Jeigu yra pakankamai laiko, gyvybė – tvirtesnė už metalą ir akmenį, galingesnė už taifūnus ir ugnikalnius“ (p. 31). Kiekvienas pasaulis užprogramuotas apie save palikti prisiminimą, tačiau tai „sunkiau, negu sukurti pasaulį“ (p. 533). Mano rekomendacija labai banali: L.Cixino trilogiją tiesiog būtina perskaityti. Ir ne tik mokslinės fantastikos gerbėjams.
Vaiva Grainytė
ROŽĖS IR BULVĖS
Baltos lankos, 2022
Amerikiečių rašytojo fantasto Ray Bradbury romano „Pienių vynas“ veikėjas juvelyras Leo Aufmanas mintija, kokia turėtų būti laimės mašina. „Gal ji turėtų tilpti kišenėje? O gal turi tave patį nešioti savo kišenėje?“ – svarsto Leo. Mintis kraupoka, nes ji XXI a. materializuojasi į objektą, tapusį realybę alternatyviai čiuopiančiu, nebenukertamu kiekvieno mūsų protezu. Tai išmanusis telefonas, prigrūstas socialinių tinklų programėlių, kuriose „virtualūs komentatorių liuksai impulso pavidalu pasiekia žinduolišką mūsų brokolį“ (p. 21), „o laimės higienos abėcėlę (…) viešojoje erdvėje skleidžia nušvitę influenceriai“ (p. 8). Rašytojos, poetės, dramaturgės Vaivos Grainytės dvikalbis romanas „Rožės ir bulvės“ – tai tirštai intertekstuali studija apie laimės reiškinį. Tačiau bent jau man šis iš fragmentų sudurstytas kūrinys neturi nieko bendro su romano žanru. Net ir „koliažinis“ skamba pretenzingai, pats naujo žanro išradinėjimas atrodo dirbtinis. Taip, knyga turi savitą formos karkasą, tačiau jos turinys sukelia chaoso įspūdį.
V.Grainytės knygoje yra būrys plokščių personažų ir daugybė laimės apibrėžimų, formulių, formuluočių, sampratų ir patirčių. Pranašumas tas, kad perskaitę „Rožes ir bulves“ savo asmeninę laimės sąvoką neabejotinai praturtinsite, nes knygoje yra gausybė išnašų, kurios nukreipia į įvairius popierinius ir interneto resursus. Visada atrodė keistas sprendimas popierinėse knygose cituoti virtualiųjų šaltinių nuorodas, kurios kūrinio skaitymo metu jau gali tiesiog nebeveikti. Neįsivaizduoju ir skaitytojo, kuris į naršyklę kantriai renka interneto nuorodą iš popierinio puslapio.
Kai kurie V.Grainytės koliažai, deja, man kažkuo primena rašytojo Mariaus Povilo Elijo Martynenko įvaldytus vikipedinius žongliravimus. Šio autoriaus kūryba dažnai nusagstyta iš gūglo ištrauktų faktų perlais, kurie dar atmestinai sugromuliuojami ir pateikiami skaitytojui kaip… kas? Pusfabrikatinė erudicija? Susidaro įspūdis, kad taip tiesiog norima pridengti savo negebėjimą pasakoti, autentiško pasakojimo medžiagos stygių. Atkreipėte dėmesį, kad nieko neužsimenu apie literatūrinę, fiktyvią „Rožių ir bulvių“ dalį? Galbūt todėl, kad ji visa palaidota po sluoksniu eseistikos.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Buvusioje areštinėje – sovietinės Lietuvos grimasos: nostalgijos kupinas gastronomas1
Duris lankytojams vėl atveria alternatyvios kultūros erdvė buvusioje areštinėje, Vilniuje. Didelio susidomėjimo parodą apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, kasdienius paprastų žmonių bandymus išgyventi, nepaisant buitį kausčiusio s...
-
4-oji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtą kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. ...
-
Bibliotekos nurašytas knygas galės atiduoti tiems, kam jos reikalingos
Bibliotekos, prieš atiduodamos perdirbti nurašytas knygas, galės neatlygintinai perduoti jas fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn. Ketvirtadienį Seimas priėmė tokią galimybę suteikiančias Kultūros ministerijos parengtas Bibliotekų ...
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...