Šį vakarą Vilniaus kongresų rūmuose skambės brazilų kompozitorių dainos. Pasiklausyti melancholijos ir ilgesio persmelktų dainų, kurių nuotaika apibūdinama iš portugalų kalbos neverčiamu, beveik tarptatutiniu terminu tapusiu žodžiu "saudade", kviečia Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) ir solistė mecosopranas Liora Grodnikaitė. Diriguos pirmą kartą Lietuvoje viešintis Fabio Mastrangelo, pagrindinis Rusijos Novosibirsko akademinio simfoninio orkestro dirigentas, solistų ansamblio "Novosibirsko kamerata" meno vadovas.

Koncerte taip pat skambės L.Bernsteino Simfonija Nr.1 "Jeremijas", M.Ravelio "Pavana mirusiai Infantei" ir S.Rachmaninovo "Simfoniniai šokiai".

Įstabaus balso savininkė L.Grodnikaitė pastaraisiais metais negali skųstis nei įspūdingų vaidmenų, nei klausytojų dėmesio ir meilės stygiumi.

Koncerto idėja kilo prieš metus, kai Liora Grodnikaitė dirbo Rio de Žaneire, su šio miesto municipaliniu teatru ir Brazilijos simfoniniu orkestru. Tuomet jai teko bendrauti su daugeliu įdomių, talentingų žmonių, kurie žavėjosi jos sugebėjimu įtikinamai dainuoti skirtingomis kalbomis ir siūlė neaplenkti brazilų muzikos.

"Kolegos Brazilijoje vienbalsiai patarė peržiūrėti Alberto Nepomuceno dainų rinkinį, o kompozitorius Ronaldo Miranda, išgirdęs mane dainuojant gyvai, padovanojo savo mėgstamų kūrinių gaidas. Neįsivaizduoju, kokia galėtų būti didesnė vieno menininko dovana kitam. Tai ypatingas ryšys tarp kompozitoriaus ir dainininko: aš negaliu bendrauti su publika, jei pati nekuriu muzikos, o kompozitorius negali bendrauti su publika, jeigu dainininkas nesuteikia tam kūriniui gyvybės savo balsu, protu, širdimi, siela", – sako L.Grodnikaitė.

Solistės atliekamos dainos dvelkia ilgesiu ir melancholija, tačiau drauge jos liudija aistrą ir kitus žmogiškuosius jausmus. Dainininkė prisipažįsta, kad šios dainos jai artimos, kaip artimi ir suprantami apdainuojami žmogaus išgyvenimai. Dainininkei imponuoja ir prasmingi pasirinktų dainų žodžiai. Ji įsitikinusi: pati netikėdama žodžiais, negalėtų įtikinti ir publikos, sukurti atmosferos, kurioje kiekvienas besiklausantis galėtų svajoti, užsimiršti, pajusti "saudade" –  ilgesį Brazilijai.