Sukurtas filmas apie garsų lėlininką

"Mėlyniesiems katilėliams aidint" - taip vadinasi naujas dokumentinis filmas apie vieną garsiausių Lietuvos lėlininkų, pirmojo Lietuvoje profesionalaus Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėją Stasį Ratkevičių.
92-ejų teatralo gyvenimą dokumentiniame filme įamžino kauniečių kūrėjų komanda. Filmo scenarijaus autorė ir režisierė, poetė Enrika Striogaitė drauge su televizijos operatoriumi Antanu Budriu ir montažo režisiere Svetlana Gužauskiene sukūrė 40 min. trukmės beveik poetinį pasakojimą apie šį šviesuolį.
"Jis - gyva mūsų kultūros istorija. Tai žmogus, dainavęs toje pačioje scenoje su garsiuoju tenoru Kipru Petrausku, Juozo Naujalio suburtame chore, o kompozitorius Aleksandras Kačanauskas jam plojo per petį ir sakė: "Bravo", - taip motyvus sukurti filmą įvardijo E.Striogaitė.
Jaunystėje rengęsis mokytis medicinos, vėliau S.Ratkevičius studijavo konservatorijoje Kaune. Vaikystėje išmokęs groti smuiku, fortepijonu, vargonais, buvo ir geras vokalistas, būrė chorus ir jiems dirigavo.
Lėlių teatro link vedantis maestro kelias prasidėjo Klaipėdoje, kur jis su žmona aktore Valerija Gruodyte-Ratkevičiene dirbo dramos teatre. Patys pasiuvę lėles, pirmuosius lėlių spektaklius jie pastatė už savo lėšas. Vėliau S.Ratkevičius buvo paskirtas naujai įsteigto Kauno valstybinio lėlių teatro vadovu. Pirmojo spektaklio "Stebuklingasis Aladino žibintas" premjera - 1958-ųjų gegužės 18-oji - laikoma profesionalaus Lietuvos lėlių teatro gimtadieniu.
Su S.Ratkevičiaus režisuotais spektakliais, kurių būta beveik keturios dešimtys, užaugo kelios kauniečių kartos. Geriausieji - "Eglė žalčių karalienė", "Spindulėlis", rekordiškai ilgai - tris dešimtmečius repertuare išsilaikiusi "Zuikių mokykla", suaugusiesiems skirtas "Velnių malūnas".
Be ditirambų sukurtame filme kaip nuolat sugrįžtantis motyvas iškyla mėlyna katilėlių pieva ir geležinkelio bėgiai, pralekiančio traukinio metafora. Tai aliuzija į Šeštokus - pasienio miestelį, kuriame prabėgo vieno garsiausių Lietuvos lėlininkų vaikystė. Filme S.Ratkevičius prisipažįsta dažnai prisimindavęs tėvo priesaką: gyvenk taip, kad po tavęs išliktų pėdsakas. O su mažaisiais teatro žiūrovais vis siekęs kalbėtis širdimi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių