Prieš dvejus metus J. Behmas susirinko visus įmanomus Suomijos literatūros apdovanojimus, praėjusiais metais rašytojui skirtas Topelijaus apdovanojimas už geriausią metų knygą jaunimui Suomijoje. „Nerealusis Leonas“ – jautri, gili ir aktuali istorija apie tai, ką reiškia išsiskirti iš kitų ir ieškoti savo vietos pasaulyje.

Našlaitis Leonas dienas leidžia su draugais parke, spardydamas kamuolį. Jie filmuoja įvairius triukus ir kelia į internetą. Įrašus pastebėjęs sporto agentas neabejoja suradęs talentą. Leonas pakviečiamas į „Hammersmith“ akademiją ir netrukus jo vardą sužino visas futbolo pasaulis. Tačiau būti žvaigžde ir siekti futbolo aukštumų, pasirodo, nėra taip jau paprasta.

Pagrindinis knygos „Nerealusis Leonas“ veikėjas – paauglys, nebijantis būti kitoks nei visi. Ar tie visi supras jautrų, kūrybingą svajotoją? Knyga nagrinėja svarbias temas – tapatybę, lyčių stereotipus, draugystę, vienatvę ir drąsą būti savimi.

Leidėjų nuotr.

Į lietuvių kalbą knygą išvertė Viltarė Urbaitė, išleido leidykla „Alma littera“. Klausimus knygos autoriui J. Behmui uždavė Laisvė Radzevičienė.

– Laimėti medalį futbole ir gauti literatūros apdovanojimą – ar čia galima rasti panašumų?

– Bet kuriuo atveju, jei nori laimėti prizą, turi įdėti daug darbo. Rašymas stiprina sėdmenis, futbolas – visas kitas raumenų grupes. Tačiau abu reikalauja proto ir susikaupimo, o taip pat – gero poilsio.

Leono istorija mano galvoje pradėjo suktis bevežiojant savo vaikus į futbolo treniruotes. Įkvėpimo pridėjo ir tikros istorijos. 

– Jei kalbėsime stereotipais, tai berniukai ir futbolas atrodo neišskiriami. Kas sukuria tokią stiprią trauką?

– Bėgioti šiaip gali būti šiek tiek nuobodu, bet kai vaikaisi kamuolį, laikas tiesiog skrieja. Be to, futbolą gali žaisti bet kur, aikštė nebūtina, užtenka kamuolio. Jei neturi kamuolio, galima spardyti skardinę. Arba rungtynes sužaisti parke su keliais draugais. Žaisdamas patiri daugybę emocijų – nuo sėkmės iki nusivylimo. Futbolas išties yra labai kūrybiškas sportas, kuriame kiekvienas parodo stipriąsias puses ir gali žaisti savo stiliumi.

– Ar pats kada svajojote tapti futbolininku?

– Kai buvau mažas, futbolą žaisdavau visur – su draugais aplinkinėse aikštelėse, kieme, per pertraukas mokykloje. Tačiau futbolo klube niekada nežaidžiau, o ir svajonės tapti profesionaliu žaidėju neturėjau. Šiandien esu labiau žiūrovas, žaviuosi žaidėjais, kurie geba derinti techniką ir patį futbolo suvokimą. Geriausias to pavyzdys tarp suomių – Jari Litmanenas.

– Jūsų knygos herojaus – paauglio Leono – istorija vystosi Anglijoje, tačiau jūs – suomių rašytojas. Kodėl nusprendėte, kad suomių berniukams ši istorija galėtų būti artima?

– Iš pradžių buvau sukūręs pagrindinį veikėją suomį, tačiau vėliau supratau, kad istorija geriau veiktų Anglijoje. Drįstu teigti, kad daugelio jaunų Suomijos futbolininkų svajonė – žaisti aukščiausiu, tarptautiniu lygiu. Tik, kai augi, realybė ima viršų – futbolas yra konkurencingas sportas. Nedaugeliui berniukų pavyksta pasiekti viršūnę.

Leono istorija mano galvoje pradėjo suktis bevežiojant savo vaikus į futbolo treniruotes. Įkvėpimo pridėjo ir tikros istorijos – pavyzdžiui, kad FC Barcelona susidomėjo aštuonmečiu suomiu Oliveriu Antmannu ar agentas Londone pastebėjo keturiolikmetį Gleną Kamarą, žaidžiantį mėgėjiškas rungtynes. Abu šie žaidėjai dabar yra Suomijos futbolo rinktinės nariai. Su vaikais visada žavėjomės vartininko Lassi Hurskaineno triukais, žiūrėdavome vaizdo įrašus, kurie jį išpopuliarino visame pasaulyje.

Matyt, visa tai ir pagimdė mintį apie niekam nežinomą Leoną Browną, kuris buvo pastebėtas parke, o į šlovę paauglį atvedė jo triukų vaizdo įrašai. Rašydamas daug galvojau, kaip atrodytų jauno žmogaus gyvenimas, jei vieną dieną jis staiga taptų populiarus. O taip pat – ką iš tiesų reiškia profesionalaus futbolininko karjera.

– Būti kitokiu paauglystėje – gana sunku. Ar prisimenate šį laiką?

– Yra tam tikras amžiaus tarpsnis, kai nesinori išsiskirti iš kitų. Man irgi taip buvo. Pamenu, vidurinėje mokykloje tiesiog norėjau būti kaip visi. Matyt, bijojau patyčių. Manau, daugelis bendraamžių taip jautėsi, nors patys galbūt svajojo tapti garsenybėmis. Kuo vyresnis daraisi, tuo lengviau būti savimi.

Aš, prisipažinsiu, sau planavau roko žvaigždės karjerą – mokykloje grojau gitara ir buvau sukūręs grupę. Vis dėlto gana greitai supratau, kad mano muzikinių gebėjimų ir charizmos neužteks. O vėliau atėjo mintis, kad rašymas irgi yra būdas dalintis mintimis ir galimybė būti pastebėtam.

Jukka Behm / Leidėjų nuotr.

– Nuo ypatingo iki super herojaus – tik vienas žingsnis. Kas jums šių dienų kontekste yra super herojus?

– Žaviuosi žmonėmis, kurie geba įsijausti į kitų situaciją, padėtį. Tokiais, kurie žino frazę, galinčią praskaidrinti dieną, ir vengiančiais skaudinti. Tikiu, kad net ir mažytė smulkmena – atverti duris ar nusišypsoti nepažįstamajam – gali praskaidrinti dieną.

– Kaip manote, kodėl sunkiomis sąlygomis užaugę vaikai turi daugiau potencialo siekti aukštumų? Ar jūsų gyvenimo patirtis tai patvirtina?

– Kai gyveni sunkiai, be abejo, svajoji apie geresnį gyvenimą. Gyvendamas laimingai, vargu ar jauti poreikį ką nors keisti. Svarbiausia – atpažinti savo gebėjimus ir atrasti veiklą, kuri įžiebtų aistrą. O tada ją lavinti. Ir tikėtis, kad šį procesą palaikys aplinkiniai.

– Dažnai tarp eilučių romane slypi asmeninė rašytojo žinutė. Ar tikitės, kad skaitytojai ją ras?

– Iš tikrųjų sunku pasakyti, ką tiksliai norėjau pasakyti savo knygoje. Galbūt bent jau tai, kad svajonės gali išsipildyti, jei sunkiai dirbi. Ir kad geri draugai yra didžiulė vertybė. Tikiu, kiekvienas knygą skaito savaip, joje ieško savų patirčių. Mano, rašytojo, didžiausia viltis – suteikti džiaugsmo ar naudos skaitytojui.

Kai gyveni sunkiai, be abejo, svajoji apie geresnį gyvenimą. Gyvendamas laimingai, vargu ar jauti poreikį ką nors keisti.

– Esate žinomas suaugusiųjų literatūros autorius, ši futbolo trilogija – tik antras kartas, kai rašote jaunimui. Kas paskatino grįžti prie jaunimo literatūros? 

– Norėjau parašyti ką nors, ką galėtų skaityti mano vaikai. Abu jie žaidė futbolą ir dievino Hario Poterio knygų seriją. Pagalvojau, kad knyga apie futbolo pasaulį juos galėtų sudominti. Ypač jei pabarstyčiau šiek tiek magijos dulkių. O futbolo pasaulyje jų tikrai yra.

– Kokius tris patarimus duotumėte šiandienos paaugliams? 

Pirmasis – skaitykite. Skaitymas gali suteikti neįtikėtinų patirčių, kurių niekur kitur negausite. Skaitymas leidžia sužinoti dalykus ir padeda siekti svajonių profesijos. Antrasis – būkite geri kitiems. Trečiasis – valgykite sveikai ir tinkamai ilsėkitės. Dar pridėsiu ir ketvirtą – gatvėmis vaikščiokite be telefono ir ausinių, kad nepartrenktų automobilis.