Pereiti į pagrindinį turinį

Susižavėjęs velniūkščiu, pamilo stiklą

2013-11-29 19:00

"Kuo toliau einu per gyvenimą, tuo labiau man žmonės atrodo geresni. O visi tokie pikti... Norisi palinkėti ramybės. Kaip kad to linkima bažnyčioje", – sako Edmundas Unguraitis, stiklo meistras ir karikatūristas.

Edmundas Unguraitis
Edmundas Unguraitis / Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

"Kuo toliau einu per gyvenimą, tuo labiau man žmonės atrodo geresni. O visi tokie pikti... Norisi palinkėti ramybės. Kaip kad to linkima bažnyčioje", – sako Edmundas Unguraitis, stiklo meistras ir karikatūristas.

Charizmatiškas ir optimizmu trykštantis menininkas pasakoja apie dviejų savo meilių – karikatūros ir stiklo – meną, dalijasi, kas suteikia gyvenimui pilnatvę ir teigia, kad kurti sau ir žmogui yra kur kas prasmingiau, nei užimti vadovaujamąsias pareigas.

Karikatūra – postūmis kurti

Iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamų meno sričių – karikatūros ir stiklo meistrystės – E.Unguraitis ėmėsi labai anksti. Karikatūros menininko gyvenime atsirado dar besimokant mokykloje Kybartuose.

"Su mokyklos draugais buvome linksma kompanija, užsiiminėjome įvairiomis baikomis. Iš tų baikų ir gimė potraukis piešti karikatūras", – pirmuosius kūrybos žingsnius prisiminė E.Unguraitis.

Vėliau, keturiolikmetis būsimasis menininkas persikėlė į Kauną, kur pradėjo mokytis stiklo meistrystės. Karikatūros jo nepaleido ir čia – sutiko būrelį bendraminčių karikatūristų. Šis užsiėmimas neliko tik laisvalaikio pomėgiu – smagūs jaunojo menininko piešiniai buvo spausdinami daugybėje tuomečių leidinių.

"Kai mano pirmąją karikatūrą išspausdino "Šluota" jaučiausi nepaprastai pakylėtai. Juk papulti į tokį žurnalą yra tikra garbė kiekvienam karikatūristui. Tai tapo didžiuliu postūmiu mano gyvenime", –  E.Unguraitis prisiminė, kad pirmojoje karikatūroje vaizdavo gausybę prožektorių ir užrašą: "Taupykit šviesą."

"Panorama" įkvepia

Karikatūros meistras, dalyvavęs galybėje parodų ir sulaukęs įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, dažnai kurdavo karikatūras laikraščiams. "Vakare, po "Panoramos" naujienų, įkvėptas naujos informacijos piešdavau 2–4 karikatūras, kurias kitą rytą siųsdavau į redakciją", – prisiminimais apie politinių karikatūrų kūrybą dalijosi E.Unguraitis.

33-ejų metų karikatūrų kūrybos stažą turintis menininkas vis dar kuria ir dalyvauja parodose.

"Paskutinį kartą gavau apdovanojimą iš sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio rankų, kadangi konkursas vadinosi "Sveikata – mūsų turtas". Gavau kelialapį savaitei į Birštono sanatoriją. Ten su žmona ilsėjomės ir juokėmės, kad papuolėme į senjorų teritoriją", – pasakojo humoro jausmo nestokojantis E.Unguraitis.

Nors aistra šaržams ir karikatūroms lydi visą gyvenimą, pastarajame vietos atsirado ir stiklo menui. "Kai pirmą kartą Aleksoto stiklo fabrike pamačiau, kaip iš stiklo gaminamas velniukas, – išsižiojau. Nuo tos dienos dar ir šiandien neužsičiaupiu", – pirmąją draugystės su stiklu akimirką mena E.Unguraitis.

Stiklo meistrui teko dirbti įvairius darbus: gaminti dalis žibalinėms lempoms, pūsti burbulus. Tačiau mintis pačiam kurti išsvajotuosius velniukus, neapleido. "Kai stojau į Dailės akademiją per pokalbį pasakiau, kad pučiu burbulus. Tada iš manęs taip garsiai kvatojosi ir sakė: pas mus įvairių studentų stoja, bet burbulų pūtėjo dar nematėme", – šypsojosi menininkas.

Vadovas ar menininkas?

Aleksoto stiklo fabrike daugybę metų dirbęs menininkas galiausiai tapo "Aleksoto stiklo studijos" direktoriumi. "Jaučiausi pamalonintas, tačiau tai buvo labai didelė atsakomybė", – teigė E.Unguraitis ir šiandien einantis direktoriaus pareigas, tačiau jau kitokioje įmonėje.

Menininkas atviravo, kad direktoriaus darbas daugiau administracinis, o stiklo meistrui širdžiai mielesnis kūrybinis darbas, improvizacija ir savirealizacija stiklo mene.

Paklausus, ar menininko, ar vadovo pareigos pačiam malonesnės, nedvejodamas atsakė: "Žinoma, kad menininko. Visada svajojau turėti savo mažą jaukią stiklo galeriją ir joje kurti tai, ko nori širdis."

Šiai svajonei buvo lemta išsipildyti. "Kartą eidamas Vilniaus g. aptikau nuomojamas patalpas. Ir štai jau aštuoneri metai, kai ten įkurdinau savo svajonę – stiklo galeriją", – apie asmeninės ir profesinės laisvės proveržį pasakojo E.Unguraitis.

Darbas savoje stiklo galerijoje leido pažinti žmonių skonį ir mados tendencijas.  "Žmonėms patinka modernūs šeimos židiniai, gaminami ne iš įprastos keramikos ar kitų medžiagų, bet iš stiklo", – sako kūrėjas.

Menininkas sulaukia daugybės užsakymų verslo dovanoms. Tokie darbai, paties teigimu, jam labai patinka, kadangi įmonės dažnai užsako kokį nors suvenyrą, kuriame turi atsispindėti tos įmonės veidas ir tenka eksperimentuoti.

"Teko kurti kultivatorių, noragą, o tokioje kūryboje jungiu stiklą, medį ir metalą. Kuriant panašius darbus patiriu kūrybinę laimę", – šypsosi pašnekovas.

Tai, dėl ko verta gyventi

Apie laimę menininkas kalba nuoširdžiai ir paprastai. "Laimė – kai darai tai, kas tau patinka ir visi aplinkiniai sveiki. Nuostabu, kai, pavyzdžiui, sukūręs kokį nors stiklo kūrinį jį parduodu. Vadinasi, mano menas priimtinas aplinkiniams ir aš dirbu ne bergždžiai", – mintimis dalijosi E.Unguraitis.

Labiausiai kūrėją jaudina pyktis tarp žmonių. "Politikoje – šmeižtas, keliuose – susiraukę vairuotojai... Man ne pikta, bet tiesiog jaučiu apmaudą, kad žmonės taip negatyviai nusiteikę", – liūdną tiesą pripažino menininkas.

Aplinkinių skausmui neabejingas kūrėjas priklauso Kauno Tauro LIONS klubui, remiančiam negalią turinčius žmones. Vienas gerų darbų – suteikta pagalba neįgaliems vaikams dalyvauti pasaulio plaukimo čempionate Berlyne.

"Grįžęs vienas berniukas kartu su tėčiu atėjo man asmeniškai padėkoti už tokią galimybę. Žinote, dėl tokių akimirkų ir yra verta gyventi", – laimės padėti kitam neslėpė E.Unguraitis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų