Vertėjas suteikė galimybę lietuvių kalba susipažinti su daugybe vokiečių kūrėjų, tokių kaip Hermannas Hesse, vokiškai rašiusio austro Franco Kafkos, Karlo May šedevrais, ir vieno didžiausių Vokietijos talentų, Nobelio literatūros premiją pelniusio Gunterio Grasso kūriniais.

T.Četrausko verstų knygų sąraše – ne vienas pastarojo rašytojo kūrinys. 2016 m. pasirodė garsiosios Dancigo trilogijos pirmosios knygos "Skardinis būgnelis" antrasis leidimas lietuvių kalba ir "Svogūno lupimas", kurią vertėjas vadina 500 puslapių Dancigo trilogijos komentaru. Pokalbis su laisvu rašytoju ir vertėju, redaktoriumi – apie vertimo kokybę ir vieno didžiausių Vokietijos talentų G.Grasso kūrybą.

– Studijavote vokiečių kalbą, dirbote radaktoriumi, tapote laisvu vertėju ir rašytoju. Kaip prasidėjo jūsų, vertėjo, karjera ir ką jums reiškia laisvė verčiant ir asmeninėje kūryboje?

– Versti pradėjau dar mokydamasis universitete. Uždarbiavau įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose versdamas vadinamąsias įvairenybes. Tai buvo nebloga mokykla, mat juokingą, kuriozišką žinutę perduoti keliais sakiniais yra nelengva. Po studijų atėjau į "Vagos" leidyklą, ten kaip tik trūko vertimų iš vokiečių kalbos redaktoriaus. Po septyniolikos metų redaktoriavimo pajutau galįs išgyventi kaip laisvas kūrėjas ir taip jau maždaug 30 metų tuo džiaugiuosi, nes laisvė dirbti, ką ir kada noriu, man svarbiausia.

– Kada supratote, kad norite savo gyvenimą sieti su kalbomis? Jautėte pašaukimą ?

– Konkrečiai to niekad nepajutau, bet augau Kudirkos Naumiestyje, kur žmonės su arkliais kalbėjo vokiškai – kepurę vadino muče, suknelę – šlebe, krikštatėvį – podžiumi ir t.t., tad vokiškumo buvo į valias. Vokiečių kalbą dėstė mokyklos direktorius, kuriam jo dalykas buvo svarbiausias. Keli anksčiau baigę mokiniai studijavo germanistiką universitete, tad mano sprendimas paragauti tos duonos buvo beveik logiškas, nors turėjau minčių stoti į Kūno kultūros institutą arba į Konservatoriją, nes mokykloje gan sėkmingai vaidinau intermedijas.

Augau Kudirkos Naumiestyje, kur žmonės su arkliais kalbėjo vokiškai – kepurę vadino muče, suknelę – šlebe, krikštatėvį – podžiumi ir t.t., tad vokiškumo buvo į valias.

– Trumpam grįžkime į studijų laikus. Studijavote tuo metu, kai Vokietiją dalijo siena, ten išvykti kiekvienas panorėjęs negalėjo, o skaityti visus vokiečių klasikų kūrinius nebuvo galimybių. Kokia patirtis jums įsimintiniausia mokantis gyvos vokiečių kalbos?

– Po keturių kursų universitete nuvykau į Greifsvaldą, į vasaros kalbos kursus. Ten alinėje išgirdau, kaip kalba vietiniai žmonės ir išsigandau. Pamaniau, kad studijavau ne tą kalbą, bet užkalbinti jie atsakinėjo ta, kurią aš mokėjau. Greifsvalde dialektas gan kietas, jį sunku suprasti.

– Esate rašytojas ir vertėjas, išvertėte per 80 knygų, parašėte aštuonis kūrinius. Ar vertimas nekiša kojos asmeninei kūrybai? Galbūt jaučiate, kad įtakos padarė kiti rašytojai?

– Dabar tų išverstų knygų bus apie 140. Vertimas kuriant ne trukdo, o padeda. Matyt, yra iš ko pasimokyti, o kai tie mokytojai tokie kaip G.Grassas, Z.Lencas, F.Kafka, H.Hesse ir kiti, nauda akivaizdi, juk versdamas juos rašau lietuviškai. Tų įtakų tiek daug ir visos galvoje taip susimaišiusios, kad niekas jų man dar neprikišo. Net Vokietijoje, kur nemažai esu skaitęs savo kūrybą.

– Kiek laiko užtrunka išversti didesnės apimties knygą ?

– Dirbu kasdien, išversdamas po 3–5 puslapius, nelygu tekstas. Todėl jei knyga, tarkim, 500 puslapių, juos reikia padalyti iš 3–5, ir tai bus grynas vertimo laikas. Dar pridėkime po porą savaičių pasiruošimo ir redagavimo darbams ir išeis apie pusmetį. Mažesnės apimties knygų vertimas trunka kiek trumpiau – apie mėnesį ar du.

– Tuomet kokios apimties knygas versti lengviau ?

– Viskas priklauso nuo teksto.

– Esate tarsi vokiškosios klasikos ambasadorius, tačiau vertėte ir Karlo May nuotykių knygą "Vinetu", skirtą jaunimui. Kokie skirtumai verčiant skirtingo pobūžio literatūrą?

– Kiekvienai knygai reikai reikia rasti vadinamąjį raktą. Visi autoriai saviti – tiek kuriantys jaunimui, tiek suaugusiesiems. Verčiant svarbu įsijausti į kūrinį kaip aktoriui į vaidmenį, ir jei pavyksta, išgiedi jį kaip iš natų, jei ne – apsijuoki.

– Vertėte daugybę vokiečių rašytojų. Kuo G.Grasso knygų vertimas skiriasi nuo kitų autorių ?

– G.Grasso tekstas, kaip jis pats sako "Svogūno lupime", sąmoningai pašiauštas, keistokas, todėl rasti raktą jam nelengva. Jis neragavęs jokių literatūros mokslų, mokėsi iš Hanso Jacobo von Grimmelshauseno, Alfredo Döblino, studijavo skulptūrą, todėl kūriniuose justi dailininko akis.

– Ar vertimas yra tiesiog techninis procesas, ar tam reikia įgimto talento ir gebėjimo pajusti kalbą, mokėti perteikti jos žaismingumą? Kokia šių dienų literatūros vertimo situacija Lietuvoje? Kaip vertinate vokiečių literatūros (ypač šiuolaikinės) vertimą į lietuvių kalbą, ar nemanote, kad verčiamas išties mažai šios literatūros?

– Pažodžiui neįmanoma išversti net paprasčiausio kelių sakinių teksto. To pavyzdys "Google" vertimai. Ar vertimui reikia įgimto talento – nežinau, bet polinkio tam reikia. Universitete vertimą mums dėstė Eugenija Vengrienė, ji išskyrė mudu Jurgiu Kunčinu kaip galinčius versti ir, atrodo, neapsiriko. Man sunku kalbėti apie vertimo situaciją Lietuvoje, kai jau 30 metų esu naminis. Leidyklos daro viską, kad išverstų knygas kuo pigiau, dėl to renkasi prastesnius redaktorius ir vertėjus, bet paprastai dėl to nudega ir praranda gerą vardą. Vokiečių literatūros vertimų pastaruoju metu sumažėjo. Tam tikros įtakos turėjo ir tai, kad mažiau juos remti ėmė ir Goethe's institutas, davęs laiko išsiversti tai, ką okupacijos metais buvo neįmanoma; dabar remiami tiktai pastarųjų 30 metų kūriniai, ir tai negerai, nes dar daug ko nespėta padaryti. O be paramos leidyklos nenori leisti, kad ir to paties H.J. von Grimmelshauseno – G.Grasso mokytojo. Be to, skaitytojai pamėgę pramogines knygas, jas nesunku versti, bet ilgainiui įgrįsta. Geriausi skaitytojai, kaip rodo knygų panauda, yra vaikai.

Leidyklos daro viską, kad išverstų knygas kuo pigiau, dėl to renkasi prastesnius redaktorius ir vertėjus, bet paprastai dėl to nudega ir praranda gerą vardą.

– Kodėl būtent vaikai ?

– Daug skaito. Labiausiai skaitomos vaikiškos knygos, mat jie lanko mokyklą, kur analizuojami vaikiškos literatūros kūriniai, tokie kaip "Plėšikas Hocenplocas" ir t.t.

– Vertėjai šmaikštauja, kad teisinga vertimo teorija neegzistuoja, galimi visi variantai. Koks jūsų vertimo būdas?

– Ieškodamas vertimo rakto pritaikai visas tau žinomas teorijas ir būdus. Svarbiausia, kad sakinys skambėtų.

– Verčiate iš vokiečių į lietuvių kalbą. Su kokiais sunkumais susiduriate norėdamas pateikti kokybišką vertimo variantą ?

– Vokiškas sakinys labai tvarkingas, viskam numatyta tvirta vieta. Kai autorius ima išdykauti ir tą tvarką laužyti, parodyti tai, kad gudrus, versdamas į lietuvių kalbą, kur žodžių tvarka sakinyje laisva, tenka tą išdykavimą išreikšti kaip nors kitaip.

– Esate išvertęs nemažai G.Grasso kūrybos. Į sąrašą patenka Dancigo trilogijos pirmoji dalis "Skardinis būgnelis", visai neseniai mirusio autoriaus garbei 2016 m. lapkritį Lietuvoje pasirodžiusi antruoju leidimu. Naujausias vertinys – skandalingoji G.Grasso autobiografija "Svogūno lupimas". Šios knygos yra skirtingos, o gal įžvelgiate kokią nors sąsają tarp jų?

– G.Grassas visą gyvenimą rašė apie savo gimtąjį miestą Dancigą (dabar Gdanskas – red. past.). Ir tausojo savo herojus. Tūlas vis kyšteli galvą kuriame nors kūrinyje parašytame po "Skardinio būgnelio". "Svogūno lupime" autorius atskleidžia, kas buvo jų prototipai. Kaip sugalvojo pirmąją skardinio būgnelio frazę ir pratrūko rašyti, rašyti, rašyti. "Svogūno lupimas" – tai ne autobiografija, o tarsi Dancigo trilogijos miesto 500 puslapių komentaras.

– "Lupant svogūną" – savotiška metafora?

– Metafora, bet labai plačiai knygoje paaiškinta. Keliais puslapiais aprašoma svogūno lupimo scena, kad jo lupimas graužia akis. Autorius palygina prisiminimus to, ką blogo padarė gyvenime, su svogūno lupimu, nes tai graužia akis, sielą, todėl rieda ašaros.

– G.Grasso kūryba pasižymi ilgais ir ritmingais, nuotaiką perteikiančiais sakiniais. Tai galime pastebėti atsivertę net patį pirmąjį "Skardinio būgnelio" puslapį. Kaip sakinio žaismą sekėsi perteikti lietuvių kalba, ar ši užduotis jums kėlė iššūkį?

– Kai pirmą kartą perskaičiau "Skardinį būgnelį", supratau, kad šis man neįkandamas. Būtent dėl tų ilgų sakinių ir barokinių puošmenų. Tai buvo prieš gerus keturis dešimtmečius, bet paskui aš tą knygelę pamažu prisipratinau ir kai pasitaikė patogi proga, įveikiau. Aišku, labai vargau.

– Ar, versdamas "Skardinį būgnelį" bei "Svogūno lupimą", susidūrėte su neįprastais žodžias, frazėmis, kurias išnarplioti sekėsi sunkiausiai?

– "Skardiniame būgnelyje" yra tokia vieta, kur Oskaras, jo dėdė ir toks Kubielka lošia kortomis skatą, pas mus nežinomą žaidimą. Tie puslapiai man buvo neįkandami. Tuo metu, kai prie tos vietos priėjau, buvau Vokietijoje, Štralino vertėjų namuose, ir pas mus užsuko toksai Schroderis, buvęs mėmelenderis, kuriam rūpėjo pažiūrėti, ar yra kokių lietuvių. Jis man ir padėjo tą sunkų gabalą išnarplioti, nes kai dar gyveno Šilutėje, lošdavo su tėvu skatą, kalbėdamiesi lietuviškai.

– G.Grassas savo kūryboje nevengia ironijos. "Skardinis būgnelis" – ne išimtis, čia vaizduojamas tarpukario ir karo  laikas, kuriame apstu nacizmo, žmonių santykių, kurie pateikiami pro groteskišką prizmę. Skaitytojas šokiruojamas, vaizduojamos tam tikros nepriimtinos scenos. Koks jūsų asmeninis santykis su G.Grasso kūryba? Galbūt teko susitikti su autoriumi?

– Aš pats esu panašaus tipo rašytojas, todėl G.Grasso rašymo maniera manęs nešokiruoja ir neatstumia, o žavi ir kelia sveiką pavydą. Su pačiu G.Grassu esu susitikęs mažiausiai tris kartus. Kartą Miunchene per premijos jam įteikimą, paskui Vilniuje, kai buvo atvažiavęs su ponia Wisława Szymborska ir česlovu Milošu, ir trečią kartą Liubeke per knygos "Krabo žingsniai" vertėjų seminarą, kur jis mums, atrodo, 28 tos knygos vertėjams, aiškino, kaip ją versti. Tai buvo daroma verčiant puslapį po puslapio ir truko tris dienas. Be to, kasdien visi vakarieniaudavome, tad prisibendraudavome iki soties. Mus G.Grassas, pasak jo žmonos, vadino savo vaikais, nors kai kurie buvo jo amžiaus ar net vyresni už jį.

– Koks pagrindinis knygos personažas Oskaras, žvelgiant jūsų akimis ?

– Oskaras yra visko aplink griovikas, net ir savo gyvenimo.

– Ar jis priešinasi pasauliui savo būgneliu? Ką simbolizuoja skardinis Oskaro būgnas kūrinyje?

– Tai jau paaiškinama "Svogūno lupime". Autorius, viešėdamas Šveicarijoje, pamatė berniuką, kuris, į nieką nekreipdamas dėmesio, mušė skardinį būgnelį. Tai ir įkvėpė G.Grassą pagrindiniam herojui Oskarui po kaklu pakabinti būgną, kuris tampa pasipriešinimu nužmogėjimui.

– Kodėl Oskaras neužaugo?

– Nes Oskaras yra visko griovikas, griaunantis ne tik savo, bet ir aplinkinių gyvenimą, prisideda prie savo motinos ir tėvo žūties. Pamatęs, koks yra suaugusiųjų gyvenimas, Oskaras nutaria neaugti, nukrisdamas nuo laiptų patiria traumą ir neauga. Kiek vėliau nusprendžia, kad jam laikas suaugti, tačiau vis vien žino, kad palankiau likti mažam, iš kurio niekas nieko negali pareikalauti.

Pats G.Grassas sako, kad žmogaus gyvenimas nevertas gyvenimo ir jam geriau neaugti ir nebūti atsakingam, nes tai yra per sunku.

– Knyga "Skardinis būgnelis" išleista antrąkart. Ar taisėte naujo leidimo vertimą?

– Taip, nes, kaip sakiau, visada reikia kalbą studijuoti, mat ji labai keičiasi. Per 20 metų laikotarpį atsirado, ką reikia pakeisti. Skaitydamas ankstesniųjų metų geriausius kūrinius vis tiek atrandi, ką pataisyti.

– Kaip patyręs, apdovanojimų už darbą pelnęs vertėjas, ką galėtumėte parekomenduoti būsimiems jūsų profesijos atstovams?

– Prieš ryžtantis tapti tokiu laisvu vertėju kaip aš, reikia gerai save išbandyti, paskaičiuoti, ar galėsi išsiversti be nereguliariai gaunamos algos, ar nesijauti užsidaręs tarp keturių sienų, ar jau pakankamai gerai esi užsirekomendavęs, kad leidyklos priimtų tavo siūlymus ir pačios siūlytų versti knygas. Nuolatos mokytis kalbos dalykų, jausti malonumą versti ir t.t. Jei gali sau pasakyti – taip, prašom į mūsų atsiskyrėlišką kompaniją.