"Jei lietuvių tautos likimas man nebūtų buvęs svarbus kaip žmogui, Lietuvos piliečiui, argi būčiau kūręs tokias skulptūras? – karščiuojasi jis. – Jeigu kažkas galvoja, kad negerbiant lietuvybės ir mūsų tautos istorinio paveldo, laisvės kovų galima kurti paminklus tokiomis temomis... Visiškas absurdas. Todėl ir mano kredo: kuriu tik tai, kuo tikiu!"

– Enciklopediškai kalbant, esate skulptorius, tapytojas, gimęs Vilniuje 1970 m.; skulptūrą studijavęs Vilniaus dailės akademijoje, ją baigęs magistro laipsniu; vėliau stažavęsis Zalcburge, Stokholme, Reikjavike. O jei šiltai ir žmogiškai… daug gražių dalykų apie jus ir jūsų menus prirašyta. Gal būtų galima ir autobiografinę knygą išleisti?

– Gal ir galima (juokiasi). Tik jau ne pats ją rašyčiau… Jei menininkas kažkam įdomus, apie jį turi kalbėti kiti. Teko šia tema diskutuoti su žurnaliste, biografinių knygų autore Inga Liutkevičiene, šnekinančia įvairių profesijų žmones, jau kažką gero nuveikusius per savo gyvenimą. Sutarėme, kad ir mano knygos turinys galėtų būti pokalbio formos, kur ji klaustų, o aš atsakyčiau. Apie savo gyvenimą, meną, projektus.

Šią mūsų atributikos liniją patvirtino „FIBA Europe“ ir pabrėžė, kad tai pirmas atvejis FIBA istorijoje, kai čempionatą rengianti šalis sportinei atributikai panaudojo etnomotyvus

Didžiuojuosi, kad esu ypatingos kartos atstovas: gyvenau Atgimimo, Sąjūdžio, Baltijos kelio laikotarpiu. Stovėjau ir prie parlamento, ir prie Televizijos bokšto, budėjau kaip žaliaraištis Spaudos rūmuose – nebuvau pasyvus stebėtojas. Dalyvavau visur, kur tik galėjau. Taip jau tėveliai išmokė. Abu jie kilimo iš Kauno. Tėvukas – rašytojas ir tapytojas Leonardas Gutauskas – gimė Vilijampolėje, o mama – pianistė Loreta Skripkutė – gimė ir augo Žaliakalnyje. Bet atvažiavę studijuoti į Vilnių, kaip dauguma meno ir mokslo žmonių, ten ir pasiliko. Kiek pamenu, mūsų namuose visuomet buvo švenčiamos tiek Kalėdos, tiek ir Vasario 16-oji. Tyliai. Ir partizanų dainos dainuojamos.

Todėl natūralu, kad tai atsispindi ir mano kūryboje. Turiu omenyje skulptūras "Laisvės kelias", "Vienybės medis", neseniai atidarytą Partizanų memorialą. Kad ir skulptūrą Lietuvos krepšiniui. Visos jos –  nacionalinio lygio projektai, į kuriuos buvo įtraukta ir mūsų visuomenė. Todėl sakau drąsiai ir atvirai: tai, ką aš dariau ir darau, – mano sąmoningas kelias, kuriuo ėjau, einu ir eisiu visą likusį gyvenimą.

– Ne viena jūsų skulptūra skelbia lietuvių tautos vienybės idėją, leidusią išlikti mums istorinių kataklizmų laikotarpiais. Kokios jūsų mintys šia tema šiandien – žvelgiant į akistatą su pandemija, karantinais. Ar jums atrodo, kad lietuviai vis dar vieningi?

– Kad ir kaip keistai nuskambėtų, aš manau, kad tos pandemijos pasauliui seniai reikėjo. Nes žmonės labai greitai užmiršta, kas gyvenime svarbiausia... Daugelis pažįstamų žmonių didesnę laiko dalį praleisdavo kažkur šiltuose kraštuose, o ne Lietuvoje. Paskambinę man kalbą pradėdavo nuo labai juokingo klausimo: "Labas, ar tu Lietuvoje?.." Taip ir norėdavosi jiems atšauti: o kur aš dar turėčiau būti, jei gyvenu Lietuvoje?! Aš čia kuriu, dirbu, čia mokosi mano vaikai. Toks jausmas, lyg turėčiau teisintis, kad man gera Lietuvoje!

– Prieš dešimtmetį gimė tokios garsios jūsų skulptūros kaip "Vienybės medis" sostinės Vingio parke, "Laisvės kelias" Konstitucijos prospekto ir Geležinio Vilko gatvių sankirtoje. O kokie darbai pažymės praėjusius 2020-uosius, pasaulinės pandemijos metus?

– Ar žadu sukurti skulptūrą koronai? Ar norite mane pavadinti proginiu menininku? Mano kūryboje viskas vyksta labai natūraliai. Tikrai nėra taip, kad laukiu progos, kol lietuviai laimės "Euroviziją" ir tuomet pulsiu statyti jiems paminklą (juokiasi).

Štai naujausias mano darbas – Lietuvos partizanų memorialas Kryžkalnyje, kuriame įamžintas 20 tūkst. partizanų, paaukojusių gyvybę už tėvynės laisvę, atminimas. Tai buvo atsitiktinis sutapimas, kad 2019-aisiais suėjo 70 metų, kai 1949 m. buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, kuria buvo užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.

Obeliskas: T.Gutauskas dėkingas likimui už galimybę sukurti memorialą, kuris įamžina 20 tūkst. partizanų atminimą. Kalavijas, įsmigęs į Kryžkalnio piliakalnį, tapo išsilaisvinimo, gimtosios žemės apsaugos simboliu. Asmeninio archyvo nuotr.

Bet aš tikiu ir likimu. Gal 2017 m. važiavau iš pajūrio, stabtelėjau Kryžkalnyje, užlipau į kalvą, pamačiau monsinjoro Alfonso Svarinsko iniciatyva pastatytą koplyčią. Taip užgimė mintis. Paskui sutikau žmones, kurie irgi apie kažką panašaus svajojo. Savo mintimis tarsi pritraukėme vieni kitus. Aš mėgstu žmones vienyti…Savo projektais stengiuosi jungti, o ne skaldyti. Menas už tokius dalykus turėtų būti aukščiau.

Prieš kažką kurdamas neskubu. Man įvykiai turi susigulėti. "Laisvės kelią" pastačiau jau dvidešimt metų praėjus po to istorinio įvykio – Baltijos kelio. Reikia viską apmąstyti, kas įvyko. Monumentai turėtų sustabdyti laiką, versti apmąstyti vieną ar kitą laikotarpį, įvykį ar išgyvenimą.

– Šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo diena sutampa su Užgavėnėmis. Turbūt dėl karantino dar neteks vyti žiemos persirengėlių minioje, dalyvauti Lašininio ir Kanapinio dvikovoje... Betgi kurio pusėje būtumėte jūs – Lašininio ar Kanapinio?

– Jei turite omeny, koks metų laikas man labiau patinka, atsakymas būtų – visi keturi. Lietuvis visada gyveno keturiais metų laikais ir kažkaip turėjo išgyventi. Žiemą jo laukė vieni darbai ir džiaugsmai, o vasarą – kiti. Mano galva, nuostabu, kad Lietuvoje yra net keturi skirtingi sezonai, kad gamta keičiasi ir dienos ilgėja pavasarį, kad rudenį sulaukiame derliaus, o žiemą galime skirti susikaupimui, meditacijai. Nuo seno lietuviai gyveno koja kojon su gamta, buvo jos dalis. Augant miestams didėja vartojimas, aptarnaujame stambiuosius verslus. Betgi vis tiek jaučiame tą istorinę trauką prie žemės – kas antras turbūt turime kokią sodybą ar iš tėvų paveldėtą žemės sklypelį kur nors gamtos prieglobstyje.

Supratau, kad gali kapstytis mene po savo vidinį pasaulį, bet gali kurti tai, kas svarbu daugeliui. Ir tai bus svarbiau nei tavo asmeniniai išgyvenimai.

– Prieš gerą dešimtmetį sukūrėte trylika kaukių etniniais lietuviškais motyvais krepšinio varžovams įbauginti Europos vyrų krepšinio čempionate. Ar kaukės – kaip atskira specifinė meno rūšis, mėgstama pasaulio kolekcininkų, jus ir toliau domina?

– Aišku, kad domina. Apskritai kaukė yra labai įdomus, susijęs su mitologija ir anapusiniu pasauliu, simbolis. Žmogus, užsidėjęs kaukę, persikūnija į kitą būtybę. Tarkim, per naujametinį kaukių balių tu irgi gali apsimesti kažkuo, kuo nesi. Lygiai taip pat ir visose senovinėse kultūrose kaukė buvo labai svarbus atributas. Magai visus savo ritualus atlikdavo būtent su kaukėmis, paslėpę savo žmogiškąjį veidą. Kadangi lietuviai yra senosios baltų kultūros, religijos atstovai, tai mums su Algirdu Kaušpėdu irgi kilo idėja Lietuvą 2011 m. vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate pristatyti kaip įdomią ir savitą šalį.

Šią mūsų atributikos liniją patvirtino "FIBA Europe" ir pabrėžė, kad tai pirmas atvejis FIBA istorijoje, kai čempionatą rengianti šalis sportinei atributikai panaudojo etnomotyvus. Norėjosi ne pabodusių magnetukų su trispalve ar gintariukais, bet kažko tikro ir stipraus.

Kai sugalvojome daryti kaukes, susidūrėme su viena dilema. Pasirodo, egzistuoja nuostata, kad profesionaliems menininkams lyg ir ne lygis gilintis į lietuviškąsias etnokultūros tradicijas, kurti ta tema. Atseit, tai jau tautodailė, liaudies menas. Mano nuomone, tokia nuostata – visiška nesąmonė. Daugybė protingų valstybių savo moderniam dizainui naudoja būtent etnomeną. Tuomet aš pagalvojau – o kodėl ir lietuviai negalėtų juo pasinaudoti pristatydami savo šalį pasauliui?

Kaukes panaudojau kilniam tikslui – reprezentuoti lietuvišką etnopaveldą ir įbauginti varžovus Europos vyrų krepšinio čempionate. Mat seniausia kaukės paskirtis – padėti žmogui persikūnyti į mitinį didvyrį ar net dievybę tam, kad įgytų jos galių. Kaip sakė etnologas Jonas Vaiškūnas, su kuriuo konsultavausi prieš kaukes kurdamas, neeilinėms Europos krepšinio čempionato kovoms turime prašyti pergalės ne iš svetimų dievų ir didvyrių, bet iš savų. Tokie savi man pasirodė baltų mitologijos personažai – velniai, raganos, meškos, ožiai ir kt.

Kurdamas kaukių personažus stengiausi sujungti tradicinį etnodizainą su moderniuoju stiliumi. Užgavėnių personažų aprašymus, reikšmę man surašė etnologas prof. Libertas Klimka, kuris aktyviai dalyvavo šiame projekte. Turime tūkstantmetį išgyvenusį lietuviškos kultūros paveldą, kurį privalome drąsiai demonstruoti pasauliui ir tuo didžiuotis. Tiesa, sukūręs tas ąžuolines polichromuotas mitinių būtybių kaukes tarsi buvau apkaltintas, kad jos per daug spalvingos lietuviams… Betgi ne mažiau spalvingos ir dzūkų tautinės juostos! Kai pagalvoji, jos turbūt ne mažiau ryškios už kokias inkų ar actekų indėnų kaukes – raudona, balta, geltona, juoda spalvos. Ir mūsų lietuviškoje gamtoje visas šitas spalvas rasime. Tik pažiūrėkite, kokie auksiniai rugiai tamsiai mėlyno dangaus fone, o lubinai kaip gražiai violetinuoja… Aguonos – ryškiai raudonos ir rapsų laukai kokie geltoni... Todėl man ir norėjosi išlipti iš apkasų ir savo kultūrinį paveldą moderniai transformuoti.

– O koks tolesnis šių kaukių likimas?

– Tos kaukės – kaip oficiali Europos vyrų krepšinio čempionatui skirta lietuviškosios atributikos linija ir kaip žinia apie Lietuvą – iškeliavo į daugybę pasaulio šalių. O originalai yra vienintelio pasaulyje Velnių muziejaus, esančio Kaune, nuosavybė.

Įamžino: „Laisvės kelias“ sukurtas minint Baltijos kelio 21-ąsias metines. Simbolinę plytą skulptūroje drauge su Latvijos ir Estijos vadovais įmūrijo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kurį personažą iš savo sukurtų trylikos kaukių jūs pats pasirinktumėte šioms Užgavėnėms?

– Draugai mane pravardžiuoja Meška arba Meškute, tai galėčiau užsidėti jos kaukę. Net moku šokti meškos šokį...

– Nuo vaikystės gyvenate Užupyje. Kažkada net buvote paskelbtas Užupio respublikos kultūros ministru. Ką gero meno žmonėms davėte, pažadėjote ir galbūt ištesėjote?

– Oi, jau nebepamenu tų laikų. Gal prieš dvidešimt metų tai buvo. Dabar jau viskas pasikeitę. Kiti laikai, kiti žmonės, kiti papročiai (juokiasi). Užupis turi tą jaukią dvasią, puikius vidinius kiemus, balkonėlius su juodo metalo ažūrais, autentiškus metalinius vartus, senas iškabas... Bet ar menininko geriems darbams reikia to Užupio? Mano galva, talentingas kūrėjas gali kuo puikiausiai kurti ir Vilijampolėje, ir vienkiemyje.

– Minėjote, kad jūsų tėvas kilęs iš to rajono Kaune. O kokias pagrindinės vertybes, gyvenimo principus jums įskiepijo tėvai?

– Tėvukai buvo ir yra nenuperkami žmonės. Jie labai laiku suduodavo pagaliu per galvą, jei kažkur pradėdavau ne ten grybauti, nusivažiuoti (juokiasi). Jie man sakydavo, kad per kūrybą, meną reikia išreikšti, kas man svarbu. "Kaip žolė čia augo milijonus metų, taip ir aš čia gyvensiu", – mėgdavo kartoti tėvukas. Dar jis sakydavo, kad daugiau pasaulio yra matęs nei dauguma keliautojų – iš knygų, albumų, vizualinės medžiagos.

Mano tėvai buvo tylūs, dvasingi žmonės. Jei norėčiau būti toks, būtų sunku: pasaulis pasikeitė... Vis dėlto pagrindiniai gyvenimo banginiai lieka tie patys: lietuvybė, dvasingumas, tikėjimas meno galia. Kita vertus, dabar turi ne tik gerai kurti, bet ir tą savo kūrybą iškomunikuoti, pasidalyti su visuomene. Jei būčiau sėdėjęs užsidaręs savo studijoje, turbūt nebūčiau sukūręs nei vienos skulptūros, stovinčios viešoje erdvėje.

Mano tėvai buvo tylūs, dvasingi žmonės. Jei norėčiau būti toks, būtų sunku: pasaulis pasikeitė... Vis dėlto pagrindiniai gyvenimo banginiai lieka tie patys: lietuvybė, dvasingumas, tikėjimas meno galia.

O buvo laikas, kai į viešumą nėjau. Kūriau tik sau. Baigiau Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, Vilniaus dailės akademiją, į užsienį išvažiavau. Viską kūriau – ir tapybą, ir skulptūras, ir instaliacijas. Ir patriotizmu kūryboje net nekvepėjo. Aš nuėjau gan ilgą individualisto menininko kelią – nuo šešerių, tėvo dėka, jau tapiau aliejumi, lipdžiau skulptūras, paskui M.K.Čiurlionio gimnazija, akademijos... Bet subrendęs aš pradėjau galvoti, kodėl Maironio eilės "Lietuva brangi" suvienija šimtus tūkstančių? Ir kodėl kokio individualisto, sulindusio į save, eilėraščiai nėra tokie svarbūs kaip Maironio? Tuomet supratau, kad gali kapstytis mene po savo vidinį pasaulį, bet gali kurti tai, kas svarbu daugeliui. Ir tai bus svarbiau nei tavo asmeniniai išgyvenimai. Kai šitai suvokiau, man buvo gal kokie 37-eri… Su metais atėjo branda. O gal paveikė Atgimimas, Sąjūdis, Baltijos kelias? Mes, menininkai, matyt, pereiname ne vieną vidinės brandos etapą ieškodami to paties svarbiausio ir įdomiausio kelio savo išraiškai, todėl nežinau, ką veiksiu toliau. Gal vėl užsidarysiu tyliai kurti?.. Laikas parodys.

– Pernai atšventėte penkiasdešimtmetį. Neaugote su šiuolaikinėmis technologijomis kaip dabartinis jaunimas. Ką jums reiškia tokia šiandieninė situacija, kai iš vienos pusės pasaulis plečiasi – jis telpa į telefono ekraną, bet iš kitos pusės – siaurėja: nebėra tikro žmogiško bendravimo...

– Visiškai sutinku su jumis. Dabar susvetimėjimas be galo didelis. Nesu aš didelis tų technologijų gerbėjas, bet nesu ir išprotėjęs bailys, besibaidantis technologijų… Vis dėlto gėrio tose technologijose ir  pasaulio globalizme aš nematau. Komforto daugiau, tas tiesa. Betgi bendravimo neliko. Dabar tik kvakt kokį paveiksliuką per mesendžerį, ir viskas. Patogu.

Proginės: kaukes T.Gutauskas sumanė norėdamas 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionate pristatyti Lietuvą kaip įdomią ir savitą šalį. Dabar jos yra Velnių muziejaus Kaune nuosavybė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnai girdime iš mūsų po pasaulį keliaujančio jaunimo, kad lietuvis – pasaulio pilietis, o Lietuva – globali šalis?

– Savaime aišku, kad mes visi esame pasaulio piliečiai ir globalaus pasaulio dalis, tačiau jei mūsų valstybės samprata bus globali Lietuva, jos paprasčiausiai neliks, nes atvažiavusiųjų į Lietuvą bus daugiau nei vietinių. Maža to, nežinia, kokia kalba bus kalbama, už kokius geopolitinius darinius nubalsuos "naujieji lietuviai". Gal po šimto metų Lietuvos neliks, kaip neliko Prūsijos karalystės. Todėl man Lietuva buvo ir bus tik čia, kur mūsų protėviai, – ir caro laikais, ir sovietmečiu, ir per atgimimą, ir dabar. Čia mes išsaugojome savo kalbą, savo tradicijas. Kas išvažiuos svetur – nežinia, kuo jie taps. Vaikai nekalbės lietuviškai – o jų šaknys tai čia! Tas išsilakstymas, tas sutrikimas – štai jums to viso globalizmo rezultatas. Ne tam tiek žmonių grįžo iš Sibiro, iš Amerikos, iš anglių kasyklų po Pirmojo pasaulinio karo, kad visa tai mes išparduotume po gabaliuką…

– O sakykite, kaip jūsų vaikai – ar jie Lietuvoje, dar nekelia sparnų? Gal kuris nors jau seka tėčio, senelio pėdomis?

– Na, vyriausioji dukra Magė, pastudijavusi užsienyje, sugrįžo, sukūrė šeimą ir gyvena Vilniuje, kita – Ūla, prieš metus baigusi britų literatūros magistrą Londone, vis dar ten, bet rimtai galvoja apie sugrįžimą. Kiti du – Nojus Vytis ir Marija Aistė – dar mokykloje mokosi, Užupyje. Nojus patraukė į muziką, mokosi operinio dainavimo, taip pat 2020-aisiais išleido pirmąjį savo kūrybos albumą "My Dream", kuriuo tikrai mus nustebino.