Visa nugalinti bendrystė

Iki šiol didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje ir Kaune – personalines parodas rengusi kūrėja šįkart savo kūriniais nusprendė pamaloninti gimtojo Birštono gyventojų akis. Parodoje pristatomuose darbuose tapytoja įamžino asmenines ir bendražmogiškas karantino bei po jo sekusio atlydžio laikotarpio vidines būsenas: nuo nežinomybės, baimės, vidinio užsidarymo, laukimo, netikrumo, ilgesio iki nusiraminimo, vilties, džiaugsmo, išsipildymo.

Nūdienes aktualijas kūrybiškai apibendrinantys darbai, savo turiniu perbėgdami gana platų įvairiausių vidinių išgyvenimų spektrą, visgi labiausiai spinduliuoja ramybės ir bendrystės jausmais. Kartu ar laikinai atskirti vieni nuo kitų, vis vien visi "į tą patį dangų žiūrim", kaip pavadintas ir vienas iš G.Šiaulienės "Būsenų" ciklo paveikslų.

Gintarė Šiaulienė. Iš ciklo „Būsenos“ (2019–2021). / D. Kilinskio nuotr.

Net ir atskirtyje ieškodama jungiančių dalykų, menininkė savo darbais skleidžia įtaigias bendrystės idėjas. Bendrystės, įveikiančios bet kokias laiko ir erdvės užkardas ir atskleidžiančios ribų beribiškumą.

Akimirkos lengvumas

G.Šiaulienės kūryboje ryškus jausminis meno aspektas nuo vidinių būsenų analizės, emocijų suvokimo iki absoliutaus savęs priėmimo ir santarvės tiek su savo vidiniu, tiek su išoriniu pasauliu. Tai menininkė akcentuoja ir "Būsenų" cikle.

Čia yra ir valiūkiškumo, jausminio skaidrumo. Metas, kai priverstinai buvome panardinti į sulėtintą gyvenimo tempą, daugeliui tapo ne tik praradimu, bet ir atradimu – laiku savo vidiniams poreikiams, kūrybiniams impulsams, jausmų suvokimui, stabtelėjimui susimąstyti, ko norime iš gyvenimo, prisiminti, kas iš tiesų mums teikia pilnatvę, kur slypi visa ko prasmė. G.Šiaulienės kompozicijos moteriškai jautrios, subtilios, lengvos. Nėra blaškančių detalių.

Gintarė Šiaulienė. Iš ciklo „Būsenos“ (2019–2021). / D. Kilinskio nuotr.

Žmonių figūros apibendrintos, judesiai sukurti tarsi fotografijoje, per vieną sekundės dalį, taip užčiuopiant greitai pralekiančios akimirkos esmę, perteikiant tikrą gyvenimą su išgrynintomis svarbiausiomis patirtimis.

Kūriniai atspindi tapytojos troškimą per judesį, spalvą, siužetus tyrinėti ir parodyti bent dalį žmogaus dvasinių būsenų spektro.

Suturėtu entuziazmu ir nekantrių troškimų dvasia spinduliuoja paveikslai "Laukimas", "Nekalbus", "Pilkšvai melsvas šeštadienis" ir pan. Džiugiu išsilaisvinimu, grįžusios bendrystės jausmu dvelkia "Atlydys", "Prisilietimas", "Pašoksime".

Pagautas jausmas

G.Šiaulienė vengia tiesmukos vaizdo traktuotės. Jos kompozicijos mažai tepaiso perspektyvos dėsnių, nes čia visų svarbiausia – vidinių būsenų perteikimas, jausminė kūrinio pagava. Grakštus, kartais netgi šmaikštokas kūrybos stilius į jautrias kompozicijas supina giliausius jausmus, vidinius nuogąstavimus ir subtiliausias nuojautas.

Kūriniai atspindi tapytojos troškimą per judesį, spalvą, siužetus tyrinėti ir parodyti bent dalį žmogaus dvasinių būsenų spektro. G.Šiaulienės stilius nuaustas iš kruopščiai suderintų spalvų, linijų, vidinio tikrumo, šiandienos aktualijų ir subtiliausių gelminių pojūčių. Figūros išdėstytos pasitelkiant tam tikrą ritmiką, todėl paveikslai atrodo gyvi ir skambantys.

Gintarė Šiaulienė. Iš ciklo „Būsenos“ (2019–2021). / D. Kilinskio nuotr.

Dailininkės kūryboje svarbus asociatyvusis aspektas. Jos kūrybos stilių galima įvardyti kaip asociatyvų abstrakcionizmą. Vaizduojamos figūros, formos, spalvinės dėmės neatkartoja realybėje matomų pavidalų, o tik sukelia asociacijų su jais. Turinio prasme galima įžvelgti intymizmo užuominų. Laisvu, lengvu potėpiu G.Šiaulienė išreiškia asmeninius savo potyrius ir tikėjimą, kad dažais galima išlieti ant drobės visus vidinių būsenų niuansus.

Mąsliomis spalvomis ji kuria melancholiškos nostalgijos dvasią, sklandančią sielos labirintuose. Subtili spalvų paletė ir laisvai apibrėžti kontūrai – jautrią pačios menininkės prigimtį išduodantis braižas.

Kontūras G.Šiaulienės kūryboje labai svarbus – jį pasitelkdama menininkė kuria emocinę kūrinio atmosferą. Paveikslų lakoniškumas, esmės išgryninimas byloja apie vidinę kūrėjos šviesą, romantinę pasaulio pajautą. Svajingomis kompozicijomis autorė kalba apie vėjo kvapą, ežerų akis, pavasario laukimą, apsikabinimo ilgesį, prisilietimo galią. G.Šiaulienės paveikslų grožis slypi jos gebėjime savo kūrinių subtilumu grąžinti dvasinę ramybę.