Jautri, sykiu, ironiška A.Makarevičiaus kūryba sujungia priešingus pradus, paskatindama žiūrovą nukreipti savo žvilgsnį į kartais tokią tolimą realybę.

Norinčius plačiau susipažinti su tapytojo kūryba menininkas kitų metų pavasarį pakvies į Vilniuje atsidarysiančią personalinę parodą, kurioje bus eksponuojami naujausi kūriniai. O dabar kviečiame įsižiūrėti į A.Makarevičiaus autoportretus.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportretas yra savianalizės objektas.

Svarbu atkartoti realų vaizdą, bet su aiškia nuotaika.

– Ar kūriniuose yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Nei kūryboje, nei gyvenime stengiuosi nieko neslėpti. Man svarbu, kad santykis tarp realybės ir pagautos nuotaikos kūrinyje būtų kuo artimesnis. Nors, kartais, ir abstraktus.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Skiriasi žiūrėjimo į save laiku. Ko gero, tapydamas autoportretą imi save nagrinėti kritiškiau, bandydamas atsiriboti nuo savęs, žiūrėti į save lyg į kitą žmogų.

– Kurdamas autoportretą, esate ir portretuojamasis, ir kūrėjas. Ar kūriniuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Autoportretas turi likti atpažįstamas, bet man svarbiau išreikšti emocinę būseną, atskleisti, ką noriu tuo darbu pasakyti, kad tai neliktų vien tik faktų konstatavimu.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Natūra.

– Ar kuriant šiuos autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Svarbu atkartoti realų vaizdą, bet su aiškia nuotaika.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportretų spalvinę išraišką?

– Savijautos diagnoze.

– Kokia yra fono reikšmė kūriniuose?

– Labai svarbi. Tas pats veidas gali skirtingai atsiskleisti raudoname arba mėlyname fone.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Esamajame momente atsispindi praeities bagažas, o su ateitimi dar nesusidūriau.

– Kurį teiginį: "tai – mano darbas" ar "tai – aš" pagrindžia šie autoportretai?

– Greičiausiai, tai – mano darbas.

– Kuo šie kūriniai išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Kadangi laikas yra nesustabdomas, visi autoportretai – skirtingi.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Dabar jau praeitis. Nors, jei nusiskusčiau barzdą, gal būtų ateitis?

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūriniuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Jį supantis pasaulis jam yra tik žaidimas, todėl žmogus save suvokia, kaip žaidimo elementą.