Rašyti šį tekstą įkvėpė ne tik naujas režisieriaus Artūro Areimos spektaklis "Ričardas II: Postfactum" pagal Williamą Shakespeare'ą, bet ir tarp spektaklio kūrėjų ir teatro kritikų užvirusi diskusija bei tiek teatro mene, tiek kritikoje madingu tapęs plaukimas pasroviui.
Klausimas, kokia turėtų būti teatro ir teatro kritikos funkcija, tapo itin aktualus. Stebint spektaklius, susidaro įspūdis, kad statomi jie inertiškai, tampa panašūs, lyg būtų sukurti pagal tą patį šabloną. Kritikos tekstai taip pat panašūs. Lyg robotai visi dirba savo darbą, ir tiek, tarsi nė negalvodami apie kokias nors konkrečias funkcijas bei naujoves. Ir štai vienas režisierius išdrįsta mesti akmenį į šio "teatrinio miegamojo" langą! Kai kas suirzęs pabunda, šaukia, kai kas bando kuo greičiau užkimšti išmuštą vietą, apsimesti, kad nieko neįvyko ir toliau sau sapnuoti tuos pačius sapnus. Anksčiau pabudusieji džiaugiasi – na, kiek galima vaikščioti ant pirštų galų ir bijoti pažadinti miegančiuosius?!
Aktualiau už šiuolaikinę pjesę
Vadinamasis A.Areimos teatrinis chuliganizmas naujajame spektaklyje natūraliai žiūrovus (tiek profesionalius, tiek paprastus) suskirsto į priešingas stovyklas. Save priskirčiau prie tų, kuriems spektaklis pasirodė įdomus ir aktualus. Mano manymu, būtent tokia šiuolaikinė W.Shakespeare'o pjesės sceninė versija pasirodė tinkamu laiku tinkamoje vietoje.
Kitą dieną žiūrint spektaklį kitame Kauno teatre iš atminties iškilo kelios šio spektaklio kontekste itin taiklios "Ričardo II" scenos, kuriose veikėjai garsiai nusikeikia. Šiame nuobodžiame spektaklyje šiuolaikinė pjesė tapo ne tokia aktuali kaip klasikinė drama A.Areimos spektaklyje.
Pastarajame režisierius sako tai, ką nori pasakyti, o ne tai, ko iš jo tikisi kiti. Jis siekia XVI a. pjesę padaryti aktualią, veiksmą perkeldamas į šių dienų lietuviškojo gyvenimo peizažą, kuriame – Seimo gyvenimo, populiariosios kultūros atspindžiai. Išskyrus vieną personažą – vyskupą, veikėjai vilki šiuolaikiškus drabužius, juntama kinematografinė stilistika, pjesės tekstas pinasi su paprastesniais žodžiais ir keiksmažodžiais, juokeliais, o pats veiksmas vyksta ne teatro scenoje, bet VDU Didžiosios salės fojė, kur scena tampa dvi laiptų aikštelės ir tarp jų esantis liftas.
Spektaklyje nebelieka ir kai kurių dramos dialogų ir personažų, pavyzdžiui, iš moteriškų veikėjų paliekama tik karalienė Izabelė. Tiesa, yra ir karalienės palyda – damos, bet jos spektaklyje virsta gėjais. Beje, visai mielais.
Nauji akcentai
Visada įdomu stebėti žiūrovų reakcijas per spektaklius, o ypač – per A.Areimos pastatymus. Šioje premjeroje kai kurie vyresnio amžiaus žmonės spektaklį paliko šiam net neįpusėjus. Galima spėlioti kodėl. Greičiausiai jie tikėjosi išvysti istoriškai atrodantį ir besielgiantį, "tikrą" karalių Ričardą II ir jį supančią aplinką, juos turbūt papiktino ir besikeikiantys, besimušantys "vyrukai" ir t. t.
Nusivilti tenka ir tiems, kurie tikisi savo sielas palepinti egzistenciniais, metafiziniais pamąstymais, mat spektaklyje akcentuojama politinė pjesės plotmė.
Naujoji "Ričardo II" sceninė versija visai nepanaši į Jono Vaitkaus spektaklį "Ričardas II", pastatytą 1985 m. tuomečiame Kauno valstybiniame dramos teatre – filosofinį, poetišką, rimtą. Nesinori teigti, kad kuris nors vienas – J.Vaitkaus ar A.Areimos – spektaklis yra geresnis, o kitas prastesnis. Tiesiog skirtingų kartų skirtingi režisieriai ir eina skirtingais keliais. Nelengvas uždavinys yra tiek spektaklyje atskleisti pjesėje paslėptas filosofines gelmes, tiek ir taikliai šiuolaikiškai atskleisti klasikinę pjesę.
Žinoma, galima eiti paprastesniu keliu – kuklesniu, pagarbesniu, bet ar spektaklis būtų efektyvus? Jau minėtas kitas šiuolaikinis spektaklis kitame teatre sufleruoja atsakymą – ne. Galbūt tai ir nėra itin išbaigtas W.Shakespeare'o dramos šiuolaikinis variantas, bet toks režisieriaus sprendimas pasiteisina. Ir labiau negu kai kuriuose ankstesniuose panašiuose jo darbuose.
Kūrybinės laisvės siekiančio A.Areimos stilius po truputį gryninasi. Norisi teigiamai vertinti režisieriaus teatrinę viziją, kurioje ryškėja aiški teatro funkcija, kai jis nebėra vien tik pramoga, "sapnų fabrikas", o vaizduoja šiandieną, šiuolaikinio žmogaus problemas, žiūrovą skatina apmąstyti esamą situaciją ir ją pakeisti didžiojoje scenoje – gyvenime. Galbūt šiuo tikslu bus paremta A.Areimos kūryba ir besikuriančiame režisieriaus teatre?
B.Brechto dvasia
"Ričardo II: Postfactum" kūrėjai siekia skatinti žiūrovą tapti aktyviu stebėtoju, tyrinėti jį supančią realybę, norėti ją keisti, bet kartu galima ir susitapatinti su veikėjais, įsijausti į veiksmą. Tad spektaklio negalima pavadinti W.Shakespeare'o pjesės dekonstrukcija. Juolab kad ir siužetas didžiąja dalimi yra toks, kokį aprašė klasikas.
Spektakliui labiau suprasti, ko gero, tinkamiausia yra XX a. vokiečių dramaturgo ir režisieriaus Bertoldo Brechto sukurta epinio teatro teorija, kurioje svarbiausias yra atsiribojimo efektas, kai aktorius atsiriboja nuo savojo personažo, leidžia į sceninį veiksmą pažvelgti iš šalies, apeliuoja ne į jausmus, o į protą.
B.Brechtas išskyrė ne vieną priemonę, padedančią sukurti šį efektą, viena jų – kitų kūrinių originali interpretacija, žadinanti susidomėjimą ne veiksmo atomazga, bet eiga. Regis, panašaus rezultato siekiama ir A.Areimos spektaklyje.
B.Brechto dramose ir spektakliuose neigiami herojai ne teisiami, o siekiama parodyti, kaip jie tokie tapo. A.Areimos spektaklyje nėra gerų veikėjų, yra tik blogi ir dar blogesni – kaip manoma apie Lietuvos Seimą. Kuris yra geresnis – karalius (akt. Vainius Sodeika), pernelyg nesirūpinęs valstybe, nusavinęs savo dėdės Gonto (akt. Mindaugas Ancevičius) turtą ar jo pusbrolis Bolingbrukas (akt. Dovydas Stončius), karaliaus gero draugo Moubrio (akt. Tadas Grynas) apkaltintas išdavyste, ištremtas, bet sugrįžęs, kupinas keršto, keršijantis už tremtį ir tėvą Gontą, perimantis karaliaus valdžią ir turtus, pastarąjį įmetantis į kalėjimą, išprievartaujantis karalienę Izabelę (akt. Eglė Špokaitė)?! Nei Ričardas, nei Bolingbrukas spektaklyje nėra smerkiami, nesiekiama žiūrovams primesti vienos tiesos.
Ne tik pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai, bet ir VDU vaidybos studentai vaidina puikiai, leidžia ir atsiriboti, ir įsijausti į vaidmenis, kai kurie jų įtikinamai įkūnija visiškai skirtingus personažus.
Iškyla dar viena paralelė su B.Brechtu – į šio vokiečių režisieriaus keliamas naujojo teatro idėjas buvo žvelgiama dvejopai: jos buvo palaikomos, tačiau vertintos ir itin kritiškai, o į kūrėją buvo žvelgiama kaip į įžūlų ramybės drumstėję, maištautoją, ypač ankstyvajame kūrybos periode. Ar tai neprimena ir šio spektaklio režisieriaus likimo?
Naujausi komentarai