Kas sieja ir skiria dailininkų Antano ir Arvydo, tėvo ir sūnaus, Martinaičių kūrybą? Šis klausimas užklumpa lankantis dviejų kauniečių tapytojų parodoje iš ciklo „Duetai“.

Paralelės ir skirtumai

Nors menotyrininkai tikina: skirtingu laikmečiu gyvenusių ir kūrusių menininkų kūryba – beveik nelygintini dalykai, vis dėlto parodos ekspozicijoje į akis krenta tam tikros paralelės ir akivaizdūs skirtumai. Prieš ketvirtį amžiaus amžinybėn iškeliavusio tėvo drobes parodai iš asmeninės kolekcijos paskolino dailininko našlė Adelija Martinaitienė, sūnus jas susivežė pats.

Tamsių spalvų, storu dažų sluoksniu tirštai nuteptos Antano Martinaičio drobės karaliauja ketvirtajame ir penktajame galerijos aukštuose. Leidžiantis žemyn, trečiojo ir antrojo aukšto ekspozicinėje erdvėje – šviesesnio ir ryškesnio kolorito, kur kas taupiau dažais nutepti sūnaus Arvydo Martinaičio paveikslai. Motyvas reiškiamas skirtingomis priemonėmis, tačiau abiejų drobėse galima rasti karalių ir nežemiškų būtybių. Tik tėvo drobių kentaurus sūnaus darbuose keičia į angelus panašūs sparnuoti ne šio pasaulio atstovai.

Panašus ir abiejų dailininkų noras drobėje palikti ne vieną ar kelias spalvines dėmes, bet ganėtinai smulkiai jas ištapyti. Ypatingai daug į vieną drobę sudeda Antanas Martinaitis: kiekvieną jų gali tyrinėti ilgai, rasdamas vis kažką paslėpta, nauja. Kaip taikliai yra pastebėjęs menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, A.Martinaičio paveikslai įtaigiai perša gyvenimo vešlumo idėją. „Tai itin pilnaviduriai kūriniai, pradedant dažų kiekiu ir baigiant pavidalų gausa. Juose bemaž nėra erdvės – viskas pildyte pripildyta vešlių formų“, – rašė A.Andriuškevičius.

Sūnaus Arvydo Martinaičio drobėse kuriamas gyvenimas mažiau vešlus, čia atsiveria daugiau erdvės. „Sėdintis žmogus monstras lietuvis“, „Nosys ir mėlynas ultramarinas“, „Vieta, kur galėjo būti pasikėsinta“ – kito laikmečio aktualijas atspindi vien A.Martinaičio jaunesniojo drobių pavadinimai.

Vengia lyginimų su tėvu

Teoriniame lygmenyje lieka svarstymai, kaip Antano Martinaičio kūryba būtų klosčiusis vėliau, jei tuomet, per 47-ąjį gimtadienį, nebūtų lemtingai sustreikavusi dailininko širdis. Jo kūrybinis palikimas – ne tik per neilgą gyvenimą sukurta gausybė tapybos darbų, įvairia technika atliktų priešinių. Nemažai liko ir neužbaigtų paveikslų, nepaskelbtų rankraščių: eilėraščių, esė, novelių, atsiminimų apie dailininkus. Po mirties buvusiai keturmetei Kauno vaikų dailės mokyklai, kurioje jis ne vienerius metus dėstė, suteiktas A.Martinaičio vardas.

Ne vienoje užsienio parodoje dalyvavęs Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto Dailės katedros vedėjas Arvydas Martinaitis nenudžiunga išgirdęs klausimą apie jo ir tėvo kūrybos paraleles. Ir pastebi, kad Lietuvoje ir užsienyje jo kūryba vertinama visai kitaip: „Man paprasčiau parodas daryti užsienyje, kur esi vienas su savimi, kur į tave žiūri kaip į lietuvį Arvydą, o ne kaip į Martinaitį, dailininkų dinastijos atstovą, kurį visi lygina su tėvu.“ Ypatingai dažnai dviejų Martinaičių kūryba lyginama Kaune, kur daugelis dailininkų asmeniškai pažinojo vyresnįjį, kuris jiems buvo didelis autoritetas ir darė įtaką visai anuometinei menininkų bendruomenei.

„Tas lyginimas rodo tam tikrą žmonių neišprusimą: mes kuriame ne tik skirtinose epochose, bet ir skirtingais stiliais. Nieko bendra mūsų kūryboje nėra. Tėvas mirė, kai man buvo penkiolika – tuo metu aš dar nesidomėjau jokiais menais. Tėvo kūrybos pasaulį pažinau per Vilniaus dailės akademijos dėstytojus. Visų pirma – per Povilą Ričardą Vaitiekūną, kuris buvo labai artimas tėvo bičiulis, galima sakyti, tėvo dvasios brolis, kartu su juo kūręs Pažaislyje“, – A.Martinaičio žodžiais, dailėje jis kur kas daugiau išmoko iš R.P.Vaitiekūno, dariusio jam didžiulę įtaką.

„Su tėvo autoritetu nekovojau nei gyvenime, nei mene, – tikina. – Tėvą prisimenu tiesiog kaip bičiulį.“ Arvydas ėjo dešimtus metus, kai jo tėvai išsiskyrė. Su motina likęs gyventi A.Martinaitis dažnai užsukdavo pas tėvą į dailės mokyklą, studiją senamiestyje. Tėvą jis prisimena nuolatos apsikrovusį paveikslais. „Būdavo, tapo vieną darbą, jį užkiša kur nors ir pamiršta. Paskui – išsitraukia: o, šitas geras, tik nebaigtas, reikia pabaigt. Užeinu, tėvas sako: dar pusvalandį dirbsiu, sėsk, palauk. Sėdėdavau, žiūrėdavau. Baigia, manęs klausia: kaip, ar gerai? Aš galvodavau: taigi aš nieko nesuprantu, ką jis čia nupiešė!“, – prisiminė A.Martinaitis jaunesnysis.

Parodą lanko vilniečiai

Atidarius abiejų Martinaičių parodą, lankytojų srautas galerijoje „Aukso pjūvis“ itin pagyvėjo. „Ateina ne tik kauniečiai – atvažiuoja ir vilniečiai. Tikriesiems meno mylėtojams, sekantiems parodinį gyvenimą, 100 kilometrų yra juokas. Kiekvienas A.Martinaičio vyresniojo pasirodymas ekspozicijų erdvėje meno mylėtojams yra tikra šventė“, – pasakojo galerijos „Aukso pjūvis“ vadovė Lolita Vyžintienė.

Antanas Martinaitis – vienas labiausiai kolekcininkų vertinamų, ieškomų autorių. „Visada yra eilutė žmonių, norinčių įsigyti jo darbų. Tačiau labai retai koks jo darbelis parduodamas“, – užsiminė galeristė. Vidutinė A.Martinaičio tapybos darbų kaina – 20 tūkst., Arvydo Martinaičio drobių galerijose galima įsigyti už 1–6 tūkst. litų.

Prieš porą metų Vilniaus aukcione Antano Martinaičio tapybos darbas „Alekinai“ parduotas už 11 tūkst. litų, už „Madoną su kūdikiu“ prieš metus prašyta 22 tūkst., tačiau darbas liko neparduotas.

„A.Martinaitis vyresnysis nėra brangiausias šiuo metu parduodamas lietuvių autorius. Kūrinių kaina panaši kaip jo kartos atstovo Vinco Kisarausko. Ferdinando Ruščico, Vilniaus meno mokyklos atstovų darbų yra ir brangesnių. Štai kiek jaunesnės kartos dailininko, taip pat amžinybėn iškeliavusio Rimvido Jankausko-Kampo darbas „Dekonstrukcija“ Vilniaus aukcione buvo parduodamas už 50 tūkst. litų. Tačiau tai – pagrįsta kaina“, – tvirtino Vilniaus aukcionus organizuojančios bendrovės „Meno rinkos agentūros“ direktorė Simona Makselienė.

Ir užsiminė, kad kai kurie šiuolaikiniai autoriai nepasidrovi 100 tūkst. litų už savo darbus paprašyti. Tačiau mene galioja auksinė taisyklė: mirusių autorių darbų rinkos kaina kur kas aukštesnė nei gyvųjų. „Atsižvelgiama ir į tai, kiek tas autorius yra įėjęs į Lietuvos meno istoriją. O A.Martinaitis į mūsų istoriją įėjo ryškiai. Tai – klasikas, įrašytas į mūsų meno istoriją, sukūręs aiškią savo stilistiką. Jis ir R.P.Vaitiekūnas – unikalios kartos, Pažaislio vienuolyne gilaus sovietizmo laikais kūrusios nonkonformistinius kūrinius, atstovai“, – A.Martinaičio vyresniojo kūrybos išskirtinumą savojo laiko kontekste pabrėžė S.Makselienė.

Kas? Antano Martinaičio ir Arvydo Martinaičio tapybos darbų paroda iš ciklo „Duetai“.
Kur? Verslo lyderių centras (K.Donelaičio g. 62).
Kada? Paroda veikia iki balandžio 15 d.