Laukdamas atgimimo kitoks kinas iš bankrutuojančių kino teatrų kraustosi į atsitiktines erdves

Pirmąsyk Lietuvoje viešinčio kinematografišką muziką grojančios kanadiečių postroko grupės „Bell Orchestre“ koncertu uostamiesčio Meno kieme vakar į savo gimtinę sugrįžo jau 10-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“.

Šiemet Kaune prasidėjęs rugsėjo 2-ąją, Vilniuje – rugsėjo 3-iąją, festivalis ten baigėsi sekmadienį ir atkeliavo į Klaipėdą – piliavietėje, didžiajame jachtų elinge, šįvakar pradeda rodyti savo programą. „Tinklai“ žada nepaprastą šventę uostamiesčio gero kino mėgėjams. Per savaitę festivalis pristatys 120 trumpo metražo filmų, anot festivalio direktoriaus Arturo Jevdokimovo, – pačių naujausių ir geriausių, jau gavusių beveik 2000 įvairiausių kino apdovanojimų.

- Festivalio uostamiestyje pradžia gana netikėta – muzikinė. Kaip kilo toks sumanymas?

- Pradžia tikrai savotiška. Tai labai rimta grupė. Ji dalyvauja net kamerinės muzikos festivaliuose. Nors iš tikrųjų šių šešeių kanadiečių stilius – postrokas. Sutapo aplinkybės, kad „Bell Orchestre“ groja gana kinematografišką muziką, ir jų pirmąjį turą po Lietuvą, Estiją ir Latviją organizuoja kultūros entuziastų klubas, norėjęs, kad tai suveiktų per „Tinklus”. Kaip girdėjote, puikus koncertas. Ne atsitiktinai su „Bell Orchestre“ yra groję Davidas Bowie’s ir Stingas.

Atidarymui skirtą kino programą irgi paruošėme ypatingą. Specialiai surinkau linksmą iš įvairių mūsų festivalio metų – mano paties ir žiūrovų pamėgtus filmus.

- Kuo dar pradžiuginsite klaipėdiečius šiemet?

- Labai gerais naujais filmais. Jie gavę daug apdovanojimų, o tai reiškia, kad jų lygis – aukštas. Dvi programas – „Dėdulė Oskaras ateina” ir „Dėdulė Oskaras išeina”, kurios pradės ir užbaigs festivalį uostamiestyje, paskyrėme JAV kino ir meno akademijos apdovanojimams. Žiūrovai išvys devynis filmus, per pastaruosius dešimt metų nominuotus ir apdovanotus „Oskarais”. Iš jų ypač akcentuočiau vieną, kurį tikrai verta pažiūrėti. Vien todėl, kad veiksmas vyksta Lietuvoje, bet čia jis iki šiol nerodytas. 1997-aisiais sukurtas JAV filmas „Vizos ir dorybės” pasakoja apie ambasadorių, kuris per Antrąjį pasaulinį karą Kaune gelbėjo žydus. Įdomu, kad filmo režisierius – japonas Chrisas Tashima. Jis jau seniai svajojo parodyti šią juostą Lietuvoje, tačiau neturėjo tokios galimybės. Mes jam padėjome įgyvendinti svajonę.

Dar vienas jubiliejinis akcentas – Baskų krašto filmai. „Tinklai” kelerius metus draugauja su Baskų filmoteka. Tai įdomus darinys: prieš dešimetį šis Ispanijos regionas, kuriame baskų ne ką daugiau nei Lietuvoje lietuvių, įkūrė savo filmoteką. Ši regioninė organizacija remia vietinį kiną. Ji mums sudarė 12 filmų programą, iš kurios penkis filmus išėmėme, nes anksčiau jau rodėme; liko septyni filmai, gavę 230 apdovanojimų. Tai daug ką pasako. Labai įdomus reiškinys. Tai geras kinas. Tai yra baskai, ne kokia didelė šalis, turinti galingas kino tradicijas. Bet tai pavyzdys, koks gali būti kinas tokio dydžio regione, kaip Lietuva.

- Lietuvių trumpo metražo kinui paskyrėte net dvi programas – kuo jos ypatingos?

- Norime parodyti viską, kas pas mus sukurta naujausio. Nemažą programos dalį sudaro keturių filmų blokas „Brėkštant“. Tai jaunosios kartos režisierių juostos. Jie prieš kelerius metus buvo paskelbę savo manifestą, kaip reikia ir nereikia kurti kiną. Dabar gera proga pamatyti, kaip jiems sekasi idėjas paversti darbais.

Pastaraisiais metais trumpametražių filmų Lietuvoje nesukurta daug, bet yra keli labai įdomūs. Pavyzdžiui, pradedančios režisierės Jūratės Samulionytės filmas „Nerutina“. Jis šiemet buvo pristatytas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui ir jį gavo. Be to, yra pora studentiškų filmų, kuriuos mes irgi visuomet įtraukiame į programą, nes labai džiugu, kad studentai kuria įdomų kiną. Tokį, kurį galima vertinti atsiribojus nuo to, kad kūrėjai – dar studentai.

- Kiek kainuos bilietai į „Tinklų” kiną Klaipėdoje?

- Labai linksmos sumos. Stengiamės neviršyti statistinio alaus bokalo kainos: po tris litus – moksleiviams, studentams ir pensininkams, po šešis litus – visiems kitiems, pasiilgusiems kitokio kino.

- Kodėl neberodote kino tarp tinklų, Ventėje?

- Šiemet labai norėjau, kad ten vėl sugrįžtume, bet nepavyko. Du mėnesius vyko mūsų festivalio derybos su žymiu amerikiečių režisieriumi Jimu Jarmuschu – nebe pirmi metai bandome jį atsikviesti į Lietuvą. O „Tinklai”, Ventės rago atmosfera tiesiog reikalauja ypatingos kino asmenybės, ten negali rodyti bet ko. Labai tikėjomės, kad J.Jarmuschas šiemet atvažiuos, ir tarp tinklų rodysime jo filmus. Viskas baigėsi tuo, kad jis baigia montuoti naują filmą, dabar jau aišku, kad tai užtruks iki spalio pradžios. Nors ir režiserius, ir mes iki šiol vis dar turėjome viltį susitikti Lietuvoje. Ką gi, šiemet nepavyko, gal kitąmet. Į Ventės ragą mes dar būtinai sugrįšime jei ne su J.Jarmuschu, tai su kitu pasaulyje garsiu kino kūrėju.

- Jūsų rengiamam festivaliui – jau dešimt metų. Jį organizuoti dabar lengviau?

- Organizacine prasme – lengviau nei pirmuosius „Tinklų” festivalius. Daug kas mums žinoma, ir mes jau žinomi. Dabar žymiai paprasčiau gauti filmus. Bet susiduriame su dviem problemomis. Viena – finansinė, kuri slegia visus tuos metus. Betgi ji slegia visus bet kokių nekomercinių kultūrinių renginių organizatorius Lietuvoje. Mes neesame kažkuo ypatingi. Ypač, deja, kinui sunki ši našta. Nes pagal kino finanansavimą Lietuva yra absoliutus audsaideris. Net Rytų Europoje esame paskutiniai. Ir kitose kultūros sferose – labai arti dugno. Apie tai ruošiame priešrinkiminį kultūrininkų kreipimąsį. Bėda, kad valdžioje – nekultūringi žmonės, nesupranta jie kultūros reikšmės, į ją niekas mūsų šalyje nebekreipia dėmesio. O kultūra mūsų įvaizdžiui labai daug reiškia. Turime daug menininkų, kurie žinomi pasaulyje, garsina mūsų šalį, bet tai niekam nerūpi.

Kita problema, kurios neišsprendžiame visą dešimtmetį, – vieta. Klaipėdoje dabar vienintelis normalus kino teatras yra parduotuvėje. Tai visiškai nepriimtina. Nors prieš dešimt metų, kai dar veikė „Kapitolijus”, tai buvo idealus miestas pradėti festivalį. Aš norėčiau čia rengti rimtą tarptautinį kino festivalį, kurį būtų galima iškelti iš Vilniaus ir nekreipti dėmesio daugiau į nieką. Tam reikia labai nedaug – vienos normalios salės su tikro kino demonstravimo aparatūra, o pinigų festivaliui atrastume. Iš tikrųjų pilnavertis kinas gali būti tik tada, kai galima rodyti 35 milimetrų juostas. Nes yra labai daug kinematografininkų su itin griežta nuostata – jų filmai yra kinas ir jo nerodo visokiais skaitmeniniais formatais. Kai tenka kreiptis kurio nors filmo, dažnai net nesileidžia į kalbas apie kainą, sužinoję, kad reikės skaitmeninio formato. Juokiasi: „Tai nekainuos nė kiek. Mes to filmo neduosime.” O mums techninės sąlygos neleidžia rodyti kitaip. Deja, visas „Tinklų” kinas kol kas rodomas skaitmeniniu formatu. Tai dažnai apriboja programos sudarymo galimybes, bet kol kas yra taip, kaip yra. Ir Klaipėdoje rodome kiną ne kino salėje, o jachtų elinge.

- Kitur pasaulyje kur vyksta analogiški renginiai?

- Klaipėdos senasis tabako fabrikas, kuriame irgi teko rodyti „Tinklų“ filmus, man šiek tiek priminė Tamperę. Šiame Suomijos mieste yra A klasės kino festivalis, beje, trumpametražinių filmų. Tai pačiai A klasei (tarptautinei prodiuserių organizacijai) priklauso Kanų, Venecijos, Berlyno ir kiti garsūs pasaulyje festivaliai. Taigi Tamperėje, kažkokioje buvusioje gamykloje miesto centre, dabar įrengtas nuostabus kultūros fabrikas ir jame vyksta A klasės kino festivalis.

Panašų kultūros fabriką buvo bandyta įkurti Vilniuje. Bet visos durys užsitrenkė, liko tik Menų spaustuvė. Vilniaus mastu tokiam kaip mūsiškis kinui bėra tik „Skalvija“ – vienintelis reliktas.

- O kokia situacija kituose Lietuvos miestuose?

- Kaune visai prasti reikalai, nes „Romuva“ kybo ant plauko. Panevėžyje „Garsas“ turbūt irgi greitai užsidarys. O Šiauliuose mes filmus rodome muziejuje.

- Tai Lietuvoje greitai visai nebebus kur rodyti nekomercinį kiną?

- Viskas, kino erdvė seniai bankrutavo. Ją dabar teks kurti iš naujo. Kas iš to, kad gynėme „Lietuvos“ kino teatrą, dėl „Romuvos“ buvo daug triukšmo?.. Nebėra, nebebus...

-Sakote, kino erdvę reikės kurti iš naujo. Kas tuo užsiims?

- Tai tikrai ne mano darbas. Tiesą sakant, manau, kad tai yra savivaldybių reikalas. Nes kiekvienas miestas turi turėti savo erdves ir būti tuo suinteresuotas. Europietiški pavyzdžiai byloja, kad viską lemia, ar miestas gali sau tai leisti, ar negali. Tamperės kultūros fabrike glaudžiasi ne tik kinas, ten vietos užtenka visiems menams. Bepigu jiems, kai šalia yra toks priemiestis, kuris vadinasi „Nokia“. Ten meną remia verslas ir vietinė valdžia. Lietuvoje miestų ne tiek daug. Vilniuje labai didelė renginių koncentracija. Renginių požiūriu, Klaipėda geriausiai tinkamas miestas. Jei kada nors jis turės modernų kultūros fabriką, pralenks Vilnių.

O jei į kultūrą žiūrėsime kaip į verslą, tai neišsilaikys nei kino teatrai, nei meno galerijos. Čia ne Amerika. Ten valdžia neremia kultūros, bet Amerikoje yra didžiuliai privatūs fondai, gilios kultūros mecenavimo tradicijos. Mes apie tai kol kas galime tik svajoti.

- Besvajodami grįžkime prie kino ir jūsų paties, kaip režisieriaus, kūrybos. Gal ką nors naujo pats parodysite „Tinkluose“?

- Ne, mano kinas po dešimties metų ir dešimties filmų, vaizdžiai tariant, sustojo. Režisierius yra menininkas, jam kūrybai reikia susikaupti, skirti daug laiko. O aš tapau prodiuseriu. Pernai į pasaulį išleidome Gintaro Makarevičiaus filmą „Žiemos paralelės“, kuris šiemet festivalyje Šveicarijoje laimėjo didįjį prizą. Šiemet pasisekė padirbėti su Deimantu Narkevičiumi – spalio pabaigoje parodysime filmo „Nesprogusios bombos efektas“ premjerą. Toks bus įdomus dalykas, atstovaujantis atkuriamosios dokumentikos žanrui. Na, ir kasmet užmetu „Tinklus“...

- Kas jus vis atgena į Klaipėdą? Turbūt pramoniniuose sandėliuose rodyti filmus – ne didelė laimė ir ne kažin kokios pajamos?

- Kadangi patys įsirengiame tas erdves, pritaikydami kinui, tai finansiškai čia mes nieko nelaimime tikrai. Beje, kaip ir kitur. Uostamiestis atkakliai vis po truputį mus paremia – dėkui jam už tai.

Klaipėda traukia, nes čia – patys geriausi žiūrovai. Jie tokie nuoširdūs... Ir jų gerumas nesikeičia, nors keičiasi kartos, kasmet vis kita publika.

- Šiemet vėl publika rinks tris geriausius filmus?

- Būtinai. Tai labai svarbu man ir festivaliui. Daug ką pasako apie tai, kas žiūrovams įdomu. Savotiškas tyrimas. Žinoma, nebūtinai tai, kas publikai patinka, yra geriausia. Bet pastebėjau, kad žiūrovai atsirenka teisingai, „Tinklų“ publika turi neprastą skonį. Į geriausiųjų penketuką patenka pakankamai rimti, rūstūs filmai, kurie reikalauja daug dėmesio, rimto žiūrėjimo ir suvokimo. Mūsų masiškumas yra kitoks, nes į festivalio filmus ateina žmonės, kurie yra šiek tiek kitokie ir kažko kito ieško, nei minia.

- Kaip šiemet „Tinklams“ sekėsi Vilniuje ir Kaune?

- Neblogai. Kaune – geriau negu pernai, Vilniuje – panašiai kaip pernai. Nustebino mūsų seansai lauke. Kadangi esame juos rengę Klaipėdoje, šiemet pabandėme Vilniuje ir Kaune. Pasirodo, tai labai populiaru. Gaila, kad ne viską galima daryti lauke, per daug sudėtinga techniškai ir šalta. Vis dėlto Klaipėdoje esame patyrę, kad spalį, nebodami rudens šalčio, Teatro aikštėje gali susirinkti daugybė žmonių ir iki išnakčių žiūrėti filmus apie jūrą. Bet gal tik klaipėdiečiai taip gali.