Rasos Gelgotienės pavardė pirmiausia asocijuojasi su muzikos pasauliu. Muzikai yra ir jos trys vaikai, ji pati – garsi chorvedė, kuriai patikima diriguoti ir dainų šventėms. Ponios Rasos dėmesio ir meilės sulaukia ne tik trys kolektyvai, kuriems ji vadovauja, – Vilniaus universiteto chorai „Virgo“, „Gaudeamus“ ir „Pro musica“, bet ir milžiniškas gėlynas. Karaliaus sostas jame priklauso jurginams.

Beveik prieš dešimtmetį įsigijusi sodybą Rūdininkų girioje – senus trobesius ir vieną hektarą žemės – muzikė pirmiausia ten važiuodavo tik pabūti gamtoje, pagrybauti.  Grybų sezonas nelabai ilgas, o ten būti norėjosi vis dažniau.

Pradėjusi ieškoti dar kokio nors užsiėmimo ten, ji atrado gėles. Pirmiausia buvo daug eksperimentų su kitomis gėlėmis. Jurginais susidomėjo visai neseniai, prieš trejus ketverius metus.

„Važinėdama po Lietuvą aplankiau rašytojo Stanislovo Moravskio dvarelį ir perskaičiau, kad jis atvežė į Lietuvą jurginų iš Lenkijos. Man tai pasirodė įdomu, ir staiga prisiminiau, kaip vaikystėje su tėvais lankydavausi pas kažkokią tetą Suvalkijoje ir ten man, mažam vaikui, padarė didžiulį įspūdį jurginai, jų milžiniškos galvos, svyrancios virš takelio. Net kvapą jų staiga prisiminiau! Ir pagalvojau: kokia puiki, įspūdinga gėlė, ir kaip ji tiktų mano sodyboje, kur yra daug vietos“, – pasakojo chorvedė.

Tiems, kurie turi vietos, anot R.Gelgotienės, sunku būtų rasti geresnę gėlę. Neprilygstama jų spalvų ir formų ivairovė o žydėjimo laikas irgi gerokai ilgesnis nei daugelio kitų gėlių.

„Daug ką baugina būtinybė juos iškasti žiemai, tačiau man tai atrodo daugiau pliusas negu minusas – pastebėjau, kad kai augalus iškasi, daug tvarkingiau atrodo gėlynas, galima perkelti augalus i kitą vietą, dauginti dalijant gumbus, atiduoti ar parduoti perteklių ir t.t.“, – savais gėlininkystės atradimais dalijosi pašnekovė.

Šiandien ponios Rasos jurginų kolekcijoje – apie 500 rūšių, apie 2 000 krūmų. „Žinoma, tai man neatrodo labai daug – yra daugybė jurginų rūšių, kurių neturiu, arba kurių norėčiau turėti daugiau. Yra ir tokių, kurias iškelsiu už tvoros, t.y. taip pat į savo žemę, bet neįeinančią į mano gėlyno ribas“, – sakė moteris.

Ponios Rasos gėlyne, užimančiame pavydėtinai didelį plotą – bemaž pusę hektaro – yra ne tik jurginaų. Yra lelijų – kažkada suskaičiavo apie 800, tulpių ir narcizų – keli tūkstančiai, dar kardeliai, flioksai, raganės, kelios rožės. „Na, kaip visi gėlininkai, net kai pagrindinė kolekcija yra tam tikros rūšies gėlės, vis tiek būna ir kitų visokių. Juk visos gėlės yra labai gražu“, – šypsosi muzikė.

Vienas kriterijų renkantis gėles – kad jas būtų galima skinti ir parsivežti į namus Vilniuje. „Nemanau, kad jurginai tinka tik gamtai puošti. Priešingai. Būtent mieste, bute, tarp negyvų sienų ir baldų, jos labai reikalingos, aš iki šiol negaliu atsigėrėti pamerktomis i vazą gėlėmis ir negaliu nuo tos vazos akių atitraukti“, – prisipažįsta moteris.

Daug gėlių ji skina ir savo tiesioginio darbo renginiams, koncertams, dovanoja draugams. Juk jurginai – skirtingai nei daugelis mano – nepaprastai tinka puokštėms. „Kalbu ne apie senovines veisles (iš tiesų tie jurginai greit nuvysta), bet modernias, labai tinkamas skinti. Šiuo metu visame pasaulyje šią gėlę drąsiai galima laikyti viena floristikos favoričių – jurginai tinka vestuvių puošybai, proginėms puokštėms, stalui puošti, jų formų, spalvų ir atspalvių įvairovė tiesiog neprilygstama“, – atveria jurginų pasaulio subtilumus moteris.

Jurgino netgi žiedyno dydžiai – tokie skirtingi, kad galima padaryti ir mažiausią, tiesiog miniatiūrinę puokštelę, ir didžiulę floristinę kompoziciją ar gėlių arką. Nors tarp floristų populiariausi pomponiniai jurginai, poniai Rasai labai patinka lelijažiedžiai.

„Važinėdama į gastroles, dažnai pasidomiu, ko ten galima būtų rasti, ypač mėgstu pasidairyti pas lenkų ir latvių gėlininkus, nes čia panašus klimatas, mažiau rizikos, kad augalai sunkiai adaptuosis. Kitose šalyse labai mėgstu aplankyti botanikos sodus ir gėlių parkus“, – pasakojo chorvedė. Gražių veislių turintys ir amerikiečiai, tačiau jų esą ne taip lengva gauti.

Natūraliomis sąlygomis augančius jurginus jai teko matyti Brazilijoje: tai buvo paprastos, tokios kaip mūsų senosios vadinamosios kaimiškosios veislės, taigi didelio įspūdžio nepadarė. Priešingai negu, pvz., orchidėjos, milžiniško dydžio žiedais apraizgiusios medžius parkuose Rio de Žaneire.

Ar tarp pusės tūkstančių auginamų jurginų yra favoritų? „Viena pačių nuostabiausių – 'Le Castel', nuostabus lelijažiedis gelsvai baltas jurginas, turiu tik porą krūmų. Labai patinka japoniškos 'Fubuki', 'Hilcrest' linijos. Įdomus yra 'Chateau de Bourdoissierre', 'Faro', 'Faberge'“, – sako ponia Rasa ir išskuba į sodybą, skęstančią žiedų jūroje.