– Už lango lietus, žvarba, vėjas... Tokios dienos, rodos, sunkiai vertos geros dienos vardo. Tačiau būtent taip vadinasi „Kauno dienos“ savaitgalio priedas. Kas Jums yra gera diena?
– Man gera diena – kai galiu nuvažiuoti į savo studiją ir gerai padirbėti.
– Jūsų studija įsikūrusi Vilniuje, Lukiškių kalėjime. Ar šiuo metu ten laikinai gyvena ir „Vilnonis Čiurlionis“ – paroda, kurią pirmiausia pristatėte Druskininkuose, genijaus gimtajame mieste?
– Šiuo metu ji ten, UMPAPA studijoje. Laukia, kol galės keliauti į kitus Lietuvos miestus.
– Dar neteko girdėti tokio linksmo studijos pavadinimo. Ką jis reiškia?
– Kažkada dirbau grafikos dizainere LNK televizijoje. Darbas buvo įdomus, patiko, bet vis save pagaudavau galvojant, ar tikrai visą gyvenimą taip ir dirbsiu maketuodama reklamas? Labai norėjau paragauti laisvos kūrybos. Sykį sėdėjome teatre ir ta muzika „umpapa, umpapa“ pakišo gerą mintį. „Žinai, kaip galėtų vadintis tavo studija? – paklausė mano vyras. – Umpapa!“ Iš pradžių net supykau: juk savo studijai pavadinimą turėčiau sugalvoti pati! Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis man patiko, nes buvo lengvas, ritmiškas.
– Ar gerai supratau, kad šiuo metu pati sau esate direktorė ir galite šokti savo naujoje studijoje umpapa ritmu?
– Taip. Visi šiandien skuba, o aš norėjau savo gyvenimą pakreipti truputėlį lėtesne eiga. Netgi svajojau dirbti keturias dienas per savaitę, bet kai atsidariau savo studiją, tenka dirbti ir visas septynias, o kartais, kai įsipareigojimai spaudžia, – net likti nakvoti joje. Atsakomybės iš tiesų daugiau, bet tai nedraudžia man būti laisvai ir darbo metu nulėkti į kavinę susitikti su drauge.
– Pakalbėkime apie „Vilnonį Čiurlionį“ ir taftingą. Šis žodis neskamba labai lietuviškai…
– Man irgi, todėl kreipiausi Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir prašiau pasakyti, kaip man vadinti šį procesą. Anot jų, taftingas (angl. tufting) yra tarptautinis žodis, kurio lietuviškas atitikmuo būtų kuokštinis audimas. Tai moderni tekstilės kūrimo technika, kai į audinio pagrindą, dažniausiai į tankų drobinį audinį (angl. tufting cloth), specialiu įrankiu įšaudomi siūlų kuokšteliai. Ji naudojama kilimams, sieninėms dekoracijoms, pagalvių užvalkalams, minkštiesiems baldams kurti.
– Jau aiškiau. Kaip visa tai atrodo praktiškai ir koks tas specialus įrankis, skirtas siūlų kuokšteliams į audinį įterpti?
– Tas įrankis – tai taftingo pistoletas. Gali būti rankinis arba elektrinis. Iš pradžių ant specialaus rėmo tolygiai įtempiamas audinys. Siūlai įvedami į audinį iš užpakalinės pusės, naudojant minėtą pistoletą. Susidaro kilpelės, o mano atveju – kuokšteliai (priklausomai nuo pistoleto tipo). Taip iš siūlų formuojamas raštas, kuris audinio apačioje užfiksuojamas klijais. Paskui, kad darbas būtų tvirtesnis, ant jo užpakalinės dalies užklijuojamas dar vienas audeklas – drobė ar veltinis.
– Kaip atradote šią įdomią techniką?
– Pamačiau ją interneto platybėse gana seniai – maždaug prieš dešimtmetį. Labai norėjau pabandyti, bet šios technikos taip paprastai neišbandysi – reikalingas rėmas. Namuose nebuvo vietos, kur jį statyti, todėl kai vasario mėnesį pasiryžau išeiti iš darbo leidykloje ir įgyvendinti seną savo svajonę – turėti savo studiją ir dirbti sau, atsirado galimybė pasistatyti rėmą ir išbandyti taftingo techniką. Parsisiunčiau taftingo pistoletą, o vyro paprašiau, kad pagal mano brėžinį padarytų rėmą.
– Kodėl nusprendėte kurti būtent Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tema – ar dėl to, kad šiemet minimas 150-asis M. K. Čiurlionio gimtadienis?
– Netikėtai pamačiau, kad Druskininkų savivaldybė skelbia projektą, susijusį su M. K. Čiurlioniu, o mano vyras yra kilęs iš tų kraštų. Jo tėvai gyvena maždaug 5 km nuo Druskininkų, Švendubrėje. Dažnai ten važiuojame, vaikštome tomis pačiomis pievomis, kuriomis vaikščiojo M. K. Čiurlionis. Bijojau, kad genijus šiais metais ir taip bus daugelio kūrėjų interpretuojamas. Dvejojau, ar verta bandyti man… Vis dėlto išdrįsau imtis šio darbo – pažvelgti į M. K. Čiurlionio kūrybą savaip – ir tikrai nesigailiu.
Esu dizainerė, bet su amatininkės polėkiu. Man svarbu, kad sukurtas daiktas būtų ne tik praktiškas, bet ir gražus.
– Parodą pavadinote „Vilnonis Čiurlionis“...
– Vilną lietuvių moterys mėgo nuo seno. Galbūt ir M. K. Čiurlionis girdėjo jų dainas – švelnias melodijas, kurios skambėdavo vakarais, kai jos megzdavo ar ausdavo, o dienomis ramiai vaikščiojo po Raigardo slėnį. Ši gamtos ir žmonių harmonija, atrodo, buvo lyg gyvas paveikslas, kurį menininkas įkvėptai fiksavo savo darbuose. Pažįstu ūkininką, kuris šiandien gano avis tose pačiose pievose, kurias kadaise piešė M. K. Čiurlionis, ir tarsi matau, kaip praeitis susilieja su dabartimi.
Esu dizainerė, bet su amatininkės polėkiu. Man svarbu, kad sukurtas daiktas būtų ne tik praktiškas, bet ir gražus. Lygiai tokį pat siekį matau ir M. K. Čiurlionio laikų moterų audiniuose, margintuose tulpytėmis ir kitais subtiliais raštais. Beje, naudojau ne tik vilną, bet ir akrilą, nors tikslas buvo padaryti darbus kuo labiau vilnonius.
– Ar daug vilnos sunaudojote? Iš kur jos gavote?
– Iš pradžių puoliau tuos siūlus pirkti pati. Kadangi projektą iš dalies finansavo Druskininkų savivaldybė, turėjau šiek tiek lėšų. Paskui pamačiau, kad nieko nebus – siūlų sunaudodavau milžiniškus kiekius. Tuomet kreipiausi į žmones per socialinius tinklus. Prašiau, gal gali padovanoti. Juk daugelis dar nuo močiučių laikų laiko juos sandėliukuose ir niekam nenaudoja. Ačiū visiems, kurie prisidėjo, – mano studijos grindys buvo nuklotos tokiu siūlų kiekiu, kad umpapa… Vilnonių, senų, gautų iš išardytų megztinių, tiesių ir garbanotų, įvairiausio storio.
Pati megztinių neardžiau – gaila buvo laiko. Pasinaudojau tomis pačiomis lietuvių moterimis, kurios taupė ir kaupė siūlus nuo senų laikų. Siūlų kamuoliukų viduje radau senų laikraščių, kurie man pasirodė kaip tikras lobis. Kitą kartą net neiškęsdavau: vos pamačiusi, kad pro siūlus lenda popieriaus kraštelis, juos nuvyniodavau ir žiūrėdavau, kokią iškarpą rasiu.
– Skirtingos siūlų spalvos, jų storis – ar tai apsunkino audimą?
– Aišku, kad lengviausia būtų buvę nusipirkti vienodo storio siūlų ir austi. Man teko dėti į vieną giją po kelis siūliukus. Kadangi siūlai nebuvo vienodų spalvų, išėjo labai įdomus rezultatas. Panašiai, kaip tapytojai maišo akrilą, kad išgautų įvairius atspalvius, taip ir aš maišiau tuos siūliukus.
– Minėjote, kad taftinimui naudojate specialų pistoletą, kuris įšauna ir nukerta siūlą. Išeina nedideli kelių centimetrų kuokšteliai. Kaip išgaunate paveikslo reljefiškumą?
– Iškarpau su žirklėmis arba elektriniu kirpimo įrankiu (angl. shearing tool). Jais galiu atskirti spalvas, pagilinti reljefą. Tai atliekama paskutinėje darbo stadijoje. Jei piešinys sudėtingas, tiek audimas, tiek ir iškarpymas užima nemažai laiko.
– Savo feisbuko paskyroje dalijatės Pablo Picasso citata, kuri, kaip suprantu, yra Jūsų kūrybos moto: įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi rasti mus dirbant. Važiuojate į savo studiją ir tiesiog darote?
– Visaip būna. Kartais gaunu užsakymą ir nežinau, nuo pradėti. Arba noriu pasidalyti įspūdžiais feisbuke, o mintys pabirusios. Tada atsisėdi, susikaupi, pradedi ką nors dėlioti – ir įkvėpimas pats ateina. Lygiai taip pat buvo ir su „Vilnoniu Čiurlioniu“. Parašiau projektą, o laukdama atsakymo jau buvau bepradedanti dvejoti, ar pavyks. Tada sėdau dirbti ir po kelių dienų jau žinojau – bus gerai.
– Ar galėtumėte papasakoti apie patį procesą – kiek laiko truko audimas ir kiek darbų pristatėte parodoje?
– Kūriau pusę metų – iš pradžių lėtai, svajodama, o paskutinius mėnesius jau skubėjau, nes su Druskininkų savivaldybės viešąja biblioteka buvome sutarę parodos datą. Padariau du didelius darbus ir penkis mažesnius. Vieną buvau sugalvojusi austi viešai – tiesiog stebint žmonėms, bibliotekos lankytojams. Tai turėjo būti M. K. Čiurlionio portretas.
Portretą austi pradėjome per parodos atidarymą, o paskui visą savaitę po kelias valandas aš dirbau bibliotekoje, laukdama lankytojų. Pasakojau jiems apie taftingo techniką, leisdavau patiems išbandyti šį meną ir stebėjau jų reakcijas.
– Kokių įdomių patirčių įgijote bibliotekoje, ausdama M. K. Čiurlionio portretą? Ar buvo toks momentas, kuris ypač įsiminė?
– Prieš pat parodos uždarymą išgirdau, kad silpnaregė moteris prašo diskų pasiklausyti. Kilo mintis ir jai parodyti savo darbus. Buvo smalsu, ar nematantis žmogus gali pajausti jų reljefą, dvasią... Moteris, kuri, kaip sužinojau, buvo mokytoja, vos matė spalvas. Ji glostė vilną, čiupinėjo, net padeklamavo man eilėraštį.
Vadinu save introverte, tad viešas darbas, bendravimas su lankytojais man buvo nemenkas iššūkis. Užtai gavau labai malonių širdžiai patirčių.
– Šią techniką puikiai pritaikėte ir seniems baldams restauruoti…
– Audžiant tokiu būdu gimsta nerealūs gobelenai. Reljefines detales panaudoju ir puošdama rankines. Ateityje galvoju imtis drabužių. Įsivaizduojate, kaip gerai atrodytų šitaip ištaftintas paltukas? Koks šiltas ir dar koks vizualus!
– Ar Lietuvoje kuokštinis audimas populiarus?
– Iš pradžių, kai tik jį pamačiau internete, galvojau, kad Lietuvoje būsiu kuokštinio audimo vėliavnešė. Tačiau kai pradėjau rimčiau domėtis šia technika, parsisiunčiau taftingo pistoletą, supratau, kad ir pas mus yra žmonių, kurie praktikuoja šią techniką ir net moko jos kitus.
Viešas darbas, bendravimas su lankytojais man buvo nemenkas iššūkis. Užtai gavau labai malonių širdžiai patirčių.
– Gal žinote, iš kur kilęs šis audimas?
– Panašūs principai, kai siūlai įtraukiami į audinį ir suformuojamos kilpelės arba kuokšteliai, egzistavo jau senovėje – tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek Azijoje. Panašiu būdu buvo gaminami kilimai ir sieniniai audiniai, pavyzdžiui, persiški kilimai, kuriuose mazgeliai (kuokšteliai) būdavo įrišami į audinį rankomis.
Maždaug 1920–1930 m. atsirado pirmosios taftingo mašinos – iš jų vėliau išsivystė visa kilimų pramonė. Taigi, iš pradžių taftingas buvo pramoninis metodas kilimams gaminti, bet XXI a. pradžioje, atsiradus rankiniams taftingo pistoletams ir socialiniams tinklams („TikTok“, „Instagram“), ši technika, kur susijungia tiek amatas, tiek menas, labai išpopuliarėjo tarp menininkų visame pasaulyje. Vaikai, atėję į mano parodą, sakė, kad panašių dalykų matė „YouTube“ platformoje.
– Kur toliau keliaus M. K. Čiurlionio paroda?
– Dar nežinau. Kol kas negalvojau, nes laikas, kai ją kūriau, buvo labai intensyvus. Planuoju, kad darbai tęs kelionę per Lietuvą ir kitais metais.
– Jeigu turėtumėte galimybę pakviesti į savo dirbtuves bet kurį menininką – gyvą ar iš praeities, su kuo norėtumėte kartu išgerti puodelį kavos?
– Labai mielai pasikviesčiau ir patį M. K. Čiurlionį, bet mintyse dar turiu ir kitą menininką – Stasį Eidrigevičių. Myliu Stasį už jo fantazijas nuo tų laikų, kai dar nesuvokiau savęs kaip menininkės. Mano siekiamybė – taip išlavinti savo fantaziją, kad ji būtų tokia, kaip Stasio, gebančio kurti iš nieko. Šiuo metu „Stasys Museum“ Panevėžyje kaip tik vyksta paroda „Hommage à Čiurlionis“, kurioje dar nebuvau, nes šiuo metu keliauju po Meksiką. Kai grįšiu, būtinai nuvyksiu pasižiūrėti, nes joje susitinka dviejų iškilių Lietuvos menininkų kūrybos keliai. Panašiu principu savo parodą rengiau ir aš – ne kopijavau, bet bandžiau interpretuoti M. K. Čiurlionio meną savuoju būdu.
– Esate ne tik kūrėja, bet ir spalvų ambasadorė. Sakykite, ką Jums reiškia spalvos ir kokia šiuo metu yra Jūsų spalva?
– Esu ryškių spalvų gerbėja. Jeigu paklaustumėte mano draugų, kokia šiuo metu yra mano plaukų spalva, turbūt niekas nežinotų. Esu buvusi visokia, išskyrus žalia (juokiasi). Mėlyna ir raudona – šios dvi spalvos dažniausiai varijuoja mano gyvenime, nors mėgstu ir vadinamąsias žemės spalvas.
Kai kūriau M. K. Čiurlionio kūrybos tematika, važiavau į Kauną, ėjau į muziejų, tyrinėjau ir fotografavau jo darbus iš labai arti. Mačiau, kad M. K. Čiurlionio spalvos ramesnės, bet aš sau leidau improvizuoti, leidau sau būti vedama jo spalvų maišymo, jo brūkšniavimo technikos. Naudojausi jo motyvais, bet spalvas rinkausi pagal save. Pavadinimus palikau M. K. Čiurlionio, bet pridėjau prierašus: „Ramybė pagal Ingą Gilę“ arba „Pasaulio sutvėrimas pagal Ingą Gilę“.
– Kokių girdėjote komentarų, atsiliepimų apie savo parodą?
– Dažniausiai girdimi žodžiai buvo: „Kiek čia daug darbo įdėta.“
– Paprastai muziejuose kabo įspėjimas, kad eksponatų liesti negalima. Pas jus buvo priešingai: pakabinote ženklą „Eksponatus prašome liesti“. Kodėl?
– Todėl, kad juos tiesiog būtina paliesti. Nes alpakos vilna suteikia vienokį pojūtį, o vilna su akrilu – visiškai kitokį. Tyčia atskyriau žirklėmis skirtingas spalvas, kad būtų galima tai pajausti.
– Jeigu galėtumėte vienu kūriniu apibūdinti šį savo gyvenimo etapą – ką pieštumėte ar austumėte? Kokias spalvas naudotumėte?
– Šiuo metu išgyvenu tikrai nuostabų savo gyvenimo etapą – pagaliau turiu savo studiją. Aišku, piešdama ar taftindama naudočiau tik ryškias, džiaugsmingas spalvas. Juk tai taip ilgai lauktas mano gyvenimo įvykis. Sakyčiau, mano darbas su mėlynąja M. K. Čiurlionio „Ramybe“, kur aukso siūlai trykšta iš akių, labai gerai atspindi, kaip šiuo metu jaučiuosi.
– Savo studijoje rengiate įvairius užsiėmimus – nuo monotipijos iki tapybos ant krepšių. Ką patartumėte žmogui, kuris sako: „Nemoku piešti, nemoku kurti“?
– Visą savaitę, kai kūriau M. K. Čiurlionio portretą Druskininkų bibliotekoje ir siūliau žmonėms pabandyti, nuolat girdėjau: „Nemoku, sugadinsiu...“ Rodžiau, drąsinau, įkalbinėjau. Supratau, kad daugelis tiesiog nežino, kokios galios slypi jų viduje. Kurti gali visi. Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino – atrodo, toks užrašas yra Vilniuje, ant Šiuolaikinio meno centro fasado. Tą savaitę Druskininkuose labai pavargau, bet drauge ir įsikroviau. Lygiai taip pat įsikraunu ir tada, kai mano studijoje vyksta įvairios edukacijos.
– Jei mėgstate keliauti, tikriausiai žinote tą jausmą: vos tik baigiasi viena kelionė, jau svajojate apie kitą. Spėju, kūrėjams šis jausmas taip pat pažįstamas. Ką šiuo metu kuriate ir planuojate įgyvendinti?
– Studijoje laukia suoliukas, kurį paprašė atnaujinti viena mano pažįstama. Tą suoliuką jai padarė tėvelis, todėl prieš imdamasi šio darbo jaučiu didelę atsakomybę ir jaudulį. Reikės užsidegti smilkalą, pasukti garso dubenį, pamedituoti, pasikalbėti mintimis su savo mirusiais tėveliais, paklausti jų patarimo. Tikiu, kad egzistuoja anapusinis pasaulis ir mes nesame vieni.
Naujausi komentarai