Retsykiais kylančios diskusijos, ar gamtos fotografijos laikytinos meno kūriniais, yra įdomios tik tol, kol svarstoma teoriniu lygmeniu. Vos tik aptarimo objektu tampa konkretus kadras nutyla net atkakliausi konceptualiojo meno šalininkai: toks stiprus yra laukinės gamtos žavesys.

Gamtos fotografija reikalauja ir kūrybinio polėkio, ir įkvėpimo, kartu – ir gerai pažinti mus supančią aplinką, gebėjimo matyti ją kitaip nei dauguma. Šiais visuotinės skaitmenizacijos laikais galima išmokti tobulai fotografuoti boružę ar parko gulbę. Norint įamžinti gamtos sukurtus šedevrus autentiškame kontekste, atskleisti tipinį žvėrių, paukščių elgesį, nepakanka tik gerų technologijos žinių. Reikia labai mylėti gamtą ir būti apdovanotam geležine kantrybe. Kad stokoja kurios nors šių savybių kaunietis Vilius Paškevičius tikrai negali skųstis – tą byloja ir jo fotografijos, kuriose įamžinta laukinė gamta. Ne kokių nors egzotiškų Tolimųjų Rytų ar Aliaskos, bet esanti čia pat – pakaunėje ar gretimoje Latvijoje.

– Kokiu keliu ėjote, kol atradote gamtos fotografiją?

– Visada turėjau tik vieną mėgstamiausią užsiėmimą. Didžiąją gyvenimo dalį tai buvo žvejyba – nuo pat vaikystės iki paauglystės. Vėliau, pradėjus populiarėti kompiuteriams, vienas toks atsirado ir mano namuose. Beveik tuo pačiu metu susipažinau ir su pirmuoju skaitmeniniu fotoaparatu, kuris net nebuvo mano. Domėjimasis nuotraukomis augo, pradėjau gilintis į grafikos redagavimo programas – nuo pačių primityviausių iki tų, kurios vėliau man leido įsidarbinti nuotraukų redagavimo ar spausdinimo srityje. Visa tai greitai nukonkuravo meškeres. Vėliau ilgai turėjau kompaktišką skaitmeninį fotoaparatą, su kuriuo mokiausi fotografijos pagrindų. Tik dvejus pastaruosius metus fotografuoju profesionalia įranga.

Natūraliai išėjo taip, kad fotografavau ten, kur laisvalaikiu dažniausiai būdavau, – gamtoje. Meilę gamtai labiausiai lėmė domėjimasis ja, tai skatino būtent fotografavimas.

– Pagal ką renkatės fotografavimo vietas? Gal turite mėgstamų miškų, vietovių aplink Kauną?

– Fotografavimo vietą dabar dažniausiai renkuosi pagal galimybes, ypač finansines. Labiausiai mėgstama fotografavimo vieta yra miškas. Dažniausiai tenka apsiriboti Kauno rajonu, kur dažnai lankausi, ir visai šalia miesto esančiu Kleboniškio mišku, taip pat savo mėgstamomis miško vietomis netoli Ežerėlio gyvenvietės. Yra ir patrauklesnių šalies miškų ir nebūtinai miškų, bet ten apsilankyti tenka gerokai rečiau. Viena tokių puikių vietų pavasarį yra Nemuno delta, kur telkiasi tūkstančiai migruojančių paukščių.

– Ar norėdamas prisivilioti tam tikrą gyvūną ar paukštį, naudojate maistą kaip masalą, ar laukiate, kol gyvis pats prisiartins?

– Laukiant paukščių yra tekę naudoti lesalą kaip jauką. Tai buvo smulkūs miško paukšteliai, mintantys augaliniu maistu. Niekad nenaudojau kritusio gyvūno kaip jauko. Tikiuosi, kažkada ir tai pabandyti, nes tai yra bene vienintelė reali galimybė nufotografuoti kai kuriuos retus plėšriuosius paukščius.

– Kuriuo kadru labiausiai didžiuojatės? O apie kokį dar svajojate?

– Sunku būtų įvardyti tik vieną konkretų kadrą. Nuotrauka su vaiką nešančia manguto mama yra brangi dėl retos ir unikalios akimirkos, kurią pavyko įamžinti. Tai viena įsimintiniausių mano fotografijų. Yra ir tokių nuotraukų, kurios brangios dėl to, kad įgyvendinti jas labai sudėtinga techniškai, todėl jos yra labai retos. Vieną tokių nuotraukų padariau šiemet su skrendančiu čiurliu. Čiurliai yra nedideli, greičiausiai skraidantys paukščiai pasaulyje.

– Ar fotografuojate tik Lietuvoje?

– Kol kas esu fotografavęs tik pačiame artimiausiame užsienyje, kur gyvūnija niekuo nesiskiria nuo mūsų, bet galima sakyti, kad fotografuoju tik Lietuvoje. Nepasakyčiau, kad mane traukia kokia egzotika. Ypač nevilioja tarp kitų gamtos fotografų populiarus fotografavimų būdas, kur vykstama fotografuoti su gidais į iš anksto tau paruoštą slėptuvę. Jos yra stacionarios, jose apsilanko dešimtys fotografų, gyvūnai nuolat viliojami maistu, todėl laikosi netoliese. Jei fotografuoji plėšriuosius, tai pasirūpinama ir tavo saugumu. Susimoki pinigus ir turi gerų kadrų. Gyvūnai ir aplinka ten laukiniai, bet visa kita – dirbtina. Į tokią kelionę už dyką nevykčiau, o aplankyti kai kurias pasaulio vietas be gidų norėčiau. Nors kol kas man visiškai užtenka ir to, kas yra Lietuvoje. Niekad neatsitiks taip, kad nufotografuosi čia viską.

– Visą Lietuvą apskriejo jūsų nuotraukos su istorija apie šerniuką, likusį vienišą, veikiausiai, kai dėl kiaulių maro masiškai šaudant šernus buvo sunaikinta ir jo šeima.

– Tokios istorijos, ačiū Dievui, nenutinka dažnai ir po to karto su niekuo panašiu dar nesusidūriau, bet publikuočiau viską, kas, mano supratimu, išeitų į naudą gyvūnams. Žmonės daro didžiulę žalą gyvūnams ar jų aplinkai, išnaudoja dėl finansinių ir kitų dalykų, dar baisiau, kai juos kankina ar žudo dėl malonumo ar mados. Dalis visuomenės tam nepritaria ir tai išreiškia garsiai, vienijasi, kažką veikia, organizuoja ir pasiekia – gimsta gamtosauginės organizacijos, didėja jų narių skaičius, inicijuojamos įstatymų pataisos. Panašios istorijos, iškeltos į viešumą, išjudina ar pagreitina tokius dalykus, keičia supratimą, nuomonę, kažkam padeda praregėti, paskatina keistis ar net veikti. Manau, visa tai pasitarnauja gyvūnų labui.

– Fotografuojate ir plėšriuosius gyvūnus. Ar nebaisu prie plėšrūno būti taip arti? Gal buvo ir nemalonių įvykių? O gal plėšrūnus tik įsivaizduojame visada piktus, puolančius?

– Lietuvoje nėra plėšrių gyvūnų, kurie keltų rimtą pavojų žmogui, ar bent tai nėra tie gyvūnai, apie kuriuos sklando klaidingi mitai. Dauguma mažiau besidominčiųjų gamta įsivaizduoja, kad pavojingiausia mūsų krašte yra sutikti vilką ar lūšį. Realybė yra tokia, kad pirmiausia jų nelabai sutiksi, nes tai reti ir labai atsargūs, žmogaus bijantys ir vengiantys gyvūnai. Vis tik rudenį, kai į miškus pasipila tūkstantinės grybautojų minios, šie plėšrūnai neišvengiamai priartėja prie žmogaus, bet vis tiek tik labai maža dalis jų būna pastebėta, o apie kažkokį net menkiausio užpuolimo atvejį nėra duomenų per pastaruosius šimtą metų ar daugiau. Kiti mūsų plėšrieji yra smulkūs, tai jų bijoti visai nėra ko, nebent tai būtų pasiutlige serganti lapė ar kas nors iš kiauninių, kurių man nėra tekę sutikti. Pavojingesni gali būti visai ne plėšrūs žinduoliai, bet tokie kaip bebras, vaikus ginančios briedžio ar šerno patelės. Perėdami ir kai kurie paukščiai gali elgtis agresyviai, jei priartėsi prie jų lizdų. Tai labiausiai būdinga pelėdoms, kurios nagais gali rimtai sužaloti. Man nėra tekę išgyventi kokio nors nemalonaus įvykio, stengiuosi elgtis apgalvotai, bet nesu nuo to visiškai apdraustas.

– Kiek laiko tenka laukti, kol pavyksta geras kadras planuoto gyvūno ar paukščio?

– Labai įvairiai būna. Pastaruosius keletą metų bandžiau nufotografuoti nedidelį retoką paukštelį – raibają devynbalsę. Geras kadras pavyko tik šiemet. Visą pavasarį ieškojau ir bandžiau nufotografuoti jerubę – tai toks vištinis miško paukštis, bet taip ir neišėjo nė vienas geras kadras, tik iš toli. Neseniai slėptuvėje praleidau apie dvylika valandų, per kurias padariau vieną neblogą briedžio nuotrauką. Prieš porą metų vienoje pamiškės vietoje keletą kartų stebėjau pilkajį kiškį. Prieiti prie jo nebuvo įmanoma, tai suplanavau palaukti. Po valandos laukimo jis pasirodė, buvo jau gerokai patemę, bet išėjo visai neblogų nuotraukų.

– Kiek valandų gali užtrukti fotosesija? Ilgai laukiant ir kojos- bei rankos pradeda tirpti, o juk fotografuojate ir žiemą. Gal kaip nors specialiai treniruojatės ar esate tiesiog ištvermingas žmogus?

– Kiek trunka fotosesija, priklauso nuo situacijos. Standartiškai tai – dvi trys valandos, bet gali būti ir ilgiau ar trumpiau. Ilgiausiai neišlindęs iš palapinės buvau gal apie dvylika valandų – iš vakaro įlendi, fotografuoji ar bent lauki kažko, sutemus miegi ir švintant vėl toliau fotografuoji. Žiemą dar nėra tekę labai daug laukti. Ilgiausiai vieną kartą miegmaišyje gulėjau keturias valandas – prie neužšąlančio Nemuno Kaune fotografavau vandens paukščius, tąkart buvo 10 laipsnių šalčio.

Specialiai tam nepasiruoši. Psichologiškai man visai nesunku laukti ilgesnį laiką, o fiziškai kartais nebūna labai patogu, nusėdi sėdynę, nutirpsta kojos ir pan., bet tai irgi pakeliama. Visada stengiesi įsitaisyti taip, kad būtų vietos kažkiek judėti, kažkiek keisti padėtį, kitu atveju ir fotografuoti būtų labai sudėtinga, stebėjimo kampas būtų labai mažas, jei nebūtų visai vietos pajudėti. Įsitaisyti labai patogiai irgi negerai, nes pradeda labai imti miegas.

– Ar iš gamtos fotografijos įmanoma išgyventi? Ar tenka užsiimti ir kitokia papildoma veikla?

– Tikrai nemanau, kad Lietuvoje tai kam nors būtų įmanoma. Užsienyje geriausi fotografai gyvena iš to. Bet ir jiems neužtektų pragyvenimui vien to, ką nuperka leidiniai. Jie turi leisti knygas, organizuoti parodas, rengti kursus, įrenginėti mano ankščiau minėtas slėptuves ir būti kitų fotografų gidais. Lietuvoje kažin ar kada tai pavyktų. Aš gyvenu iš kitokių veiklų, susijusių su nuotraukomis, ir ten tik nedidelę dalį sudaro gamtos fotografija.

– O linksmų istorijų ar pasitaiko?

– Neprisimenu kažko labai komiško ar ypač linksmo, bet neseniai buvo visai įdomus nutikimas. Sėdėjau pamiškėje, laukdamas išeinančių gyvūnų. Fotoaparatas stovėjo ant neaukštai iškelto trikojo ir ant jų buvo užmestas maskuojamasis tinklas, o aš sėdėjau už viso to "kelmo". Saulei nusileidus, pradėjo greitai temti ir kilo vis tirštesnis rūkas. Toliau pasirodė kelios stirnos, besimaitindamos jos vienos artėjo, kitos tolo. Fotografuoti toli esančius gyvūnus buvo sudėtinga dėl silpnos šviesos ir rūko. Viena stirna priartėjo tiek, kad jau galėjo girdėti mano fotoaparato spragsėjimą. Žiūrėjo ji į mano pusę, bet negalėjo suprasti, kad ten yra žmogus. Kiek pavėpsojusi, panoro apžiūrėti paslaptingą daiktą ar gyvūną iš arčiau. Pradėjo eiti link manęs ir vienu metu buvo tokiu atstumu, kad net galva man į kadrą netilpo. Toliau judėjo jau tuo atstumu, tik ėjo puslankiu, norėdama mane apžiūrėti iš kitos pusės. Aš lėtai sukausi kartu su fotoaparatu, taip visada likau pasislėpęs. Stirna sustojo už kelių metrų ir apie penkias minutes mane tyrinėjo žvilgsniu. Aš fotografavau. Vienu metu jau pradėjau galvoti, ką reikės jai pasakyti, jei ateis visai pas mane, nes pagal elgesį buvo panašu, kad jai tai knietėjo. Vis tik neišdrįso, bet pradėjo čia pat vietoje skabyti žolę, kai aš labiau sujudėjau, stirnaitė nuliuoksėjo kiek toliau. Buvo jau labai tamsu, tai net tada, kai kiek vėliau atsistojau, stirnos neskubėjo išsilakstyti.

– Kokia jūsų svajonė – išleistas albumas, kokiame garsiame žurnale apie gamtą publikuojamos fotografijos?

– Svajonė paprasta – kad galėčiau gamtoje fotografuoti kada noriu ir kiek noriu. Pats veiksmas man svarbiau nei rezultatas. Užtai ir nesižaviu fotografavimu tam skirtuose poligonuose, kur daugybė fotografų pyškina iš to paties taško. Rezultatai ten dažnai būna įspūdingi, bet pats procesas neįdomus. Man labai reikia viso to, ką pamatau ir išgirstu, kol ieškau gyvūnų. O kai darai tai, kas patinka, tai ir rezultato sulauksi.

Dabar neturiu siekiamybės išleisti fotografijų knygą, surengti parodą. Fotografijų albumai man išvis nelabai įdomūs. Įdomiau tiksliniai leidiniai, skirti vienam gyvūnui ar kažkokiai jų grupei su tam tikra informacija apie juos. Patekti į užsienio žurnalus, ar ypač viršelius, būtų tikrai reikšmingas pasiekimas, bet reikia pradėti nuo savos šalies. Tai po truputį ir vyksta. Tai malonu ir skatinama.