– Knygai „Man 50. Ir aš dar gyva“ sulaukus sėkmės, ne kartą girdėjote klausimą, ar bus tęsinys. Ir vis kartojote griežtą „ne“. Kaip atsirado „Pakeliui į rojų“?
– Prieš porą metų išsiruošusi atostogų ieškojau knygos, kuri būtų aktuali, linksma, lengvai skaitoma, bet ne lėkšta. Nustebau supratusi, kad tokių nėra daug. Ir tuomet pagalvojau – o kodėl gi man tokios knygos neparašius? Iš pradžių neketinau rašyti tęsinio, nes pirmojoje knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva“ jaučiausi labai išsamiai apžvelgusi visas rūpimas sritis. Bet gyvenimas juk nestovi vietoje. Ir man, ir mano bendraamžėms nuolat nutinka visokių smagių, juokingų, liūdnų, keistų istorijų, kurias įdomu aprašyti ir, tikiuosi, skaityti.
„Man 50. Ir aš dar gyva“ buvo neaiškaus žanro – šiek tiek publicistikos, beletristikos, dienoraščio fragmentų, patarimų. Buvo skaitytojų, kurios prisipažino, kad knyga padėjo joms priimti svarbius sprendimus dėl karjeros, dėl santykių su vaikais ar vyru. Manau, kad tai yra mano kalbintų specialistų nuopelnas. Vis dėlto daugiau sutikau tokių skaitytojų, kurioms buvo įdomiau sekti keturių draugių likimo vingius ir juoktis iš jų dialogų. Jos apgailestavo, kad šių linksmų intarpų buvo mažoka. Tiesą sakant, man ir pačiai kur kas smagiau aprašinėti tas istorijas nei dalyti patarimus. Manau, kad net apie rimčiausius dalykus galima kalbėti su humoru, todėl labai džiaugiuosi iš pirmųjų rankraščio skaitytojų išgirdusi atsiliepimą: „Skaniai prisijuokiau“. Nėra nieko liūdnesnio už pokštininką, kuris pats sau vienas juokiasi iš savo pokštų.
– Dažnai rašytojai tardomi: kiek knygoje yra istorijų iš autoriaus gyvenimo?
– Iš tiesų nėra labai gražu aprašinėti savo pažįstamus, kiekvieną sykį tai darydama jaučiu šiokius tokius sąžinės priekaištus. Bet turbūt tokia jau ta rašytojų duona – visi jie semiasi įkvėpimo iš tikro gyvenimo, nes šis neretai būna spalvingesnis, nei gali sukurti vaizduotė. Man labai pasisekė, kad mano artimieji ir draugai jau yra susitaikę su mano atlapaširdiškumu ir didelių priekaištų man nereiškia. Dažnai sulaukiu klausimo, kas knygoje yra tikra, o kas ne. Knyga – ne dokumentinis filmas. Net jei herojai save atpažįsta, nereikia manyti, kad viskas nutiko lygiai taip, kaip aprašyta. Manau, kad rašytojas yra kaip skulptorius, kuris ima į rankas gyvenimą kaip molio gabalą, nukapoja, kas nevertinga, prilipdo ką nors iš kito gabalo. Man svarbiau ne tai, kad situacijos būtų tikros, o tai, kad jos būtų tikroviškos.
– Parašėte knygą apie penkiasdešimtmečio iššūkius, į feisbuko grupę subūrėte gausią bendraamžių bendruomenę, apvalų jubiliejų atšventusios ir naujosios knygos herojės. Galite atsakyti į klausimą, kas rūpi tokio amžiaus moterims?
– Bandyti apibrėžti tipišką penkiasdešimtmetę turbūt taip pat sunku kaip tipišką vyrą ar tipišką moterį. Vienos toliau ieško meilės, daro karjerą, studijuoja ir pradeda bėgioti maratonus, kitos rūpinasi anūkais, augina pomidorus ir laukia pensijos. Vis dėlto yra dalykų, su kuriomis susiduria visos – tiek pomidorų augintojos, tiek maratonų bėgikės. Kad ir kokio stiprumo rožinius akinius užsidėtum, naivu tikėtis, kad amžinai liksi jauna. Bet net ir be rožinių akinių gyvenimas gali būt visai smagus, jei pernelyg nesusireikšmini ir gebi iš savęs pasijuokti.
Rašytojas yra kaip skulptorius, kuris ima į rankas gyvenimą kaip molio gabalą, nukapoja, kas nevertinga, prilipdo ką nors iš kito gabalo.
– Ne sykį esu girdėjusi frazę: „Mano mama į pensiją išėjo penkiasdešimt penkerių, manau, kad tai riba, nes ir aš, sulaukusi tokio amžiaus, nieko nebenoriu“. Pritartumėte?
– Norėčiau atsakyti, kad visos ribos yra tik mūsų galvose, bet aš nemėgstu to dirbtinio pozityvizmo. Turim būti realistės ir suprasti, kad po penkiasdešimties daug kas tampa sudėtingiau – svajonių vyrai nekrenta į delnus kaip prinokę obuoliai, o darbdaviai neploja katučių išvydę CV tavo amžių. Apskritai menopauzinis 50–55 metų penkmetis nėra labai lengvas, jis gerokai išsekina ir fiziškai, ir emociškai.
Tiesą sakant, aš visai neprieštaraučiau nuo 55-erių išeiti į pensiją, bet tai nereiškia, kad gulėčiau ant sofos ir žiūrėčiau serialus. Tiesiog gaunant kasmėnesines išmokas, nereikėtų ieškoti papildomų pajamų šaltinių ir galėčiau mėgautis vien kūryba. Tokia ir yra svarbiausia knygos mintis – neverta artėjant prie pensijos apsimetinėti dvidešimtmete ir spausti iš savęs paskutinius syvus, kad tik kažkam kažką įrodytum. Bet ir laidoti savęs dar tikrai nereikia. Sveikiausia priimti savo amžių tokį, koks yra, ir pasirinkti jį atitinkantį ir sau patinkantį gyvenimo būdą.
– Ir kaip jums sekasi?
– Manau, kad dabar gyvenu tokį gyvenimą, apie kokį visada svajojau. Galiu ilgai miegoti, gerti kavą lovoje, lėtai pusryčiauti ir kas rytą valandą skirti pasivaikščiojimams. Pagaliau rašau tai, ką noriu, tada, kada noriu, išėjus vaikams sumažėjo buities rūpesčių, padaugėjo laisvo laiko ir pinigų, o dangus mane vis dar saugo nuo netekčių ir sunkių išbandymų.
– Nesunku atspėti, kad abiejų knygų herojės žurnalistės Kristinos prototipas – pati autorė. Vadinate ją nuobodžia veikėja, nes jau keletą dešimtmečių ši gyvena su tuo pačiu vyru...
– Ištekėjau būdama dvidešimties. Panašiai, kaip ir kiti mūsų draugai. Tais laikais tai buvo normalus amžius vedyboms. Tiesa, dauguma draugų tuokėsi „iš reikalo“. Aš dažnai juokauju, kad mes tuokėmės „be reikalo“. Iki šiol nežinau, kodėl tai padariau tokia jauna ir sutikau tekėti vos po šešių dienų pažinties. Juk tiek laiko neužtenka net normaliai įsimylėti! Gal intuityviai pajutau, kad tuo žmogumi galiu pasikliauti besąlygiškai. Mūsų meilė užaugo kartu su mumis.
– Išduokite, kokia darnaus bendro gyvenimo paslaptis?
– Man tai irgi paslaptis, nes su vyru esame gana skirtingi. Kartais, kai susiginčijam dėl politikos ar kitų dalykų, šūkteliu: „Ir kaip aš galėjau tiek metų su tavimi išgyventi!” Bet turbūt yra svarbesnių dalykų nei politinių ar religinių pažiūrų sutapimas. Tai žinojimas, kad šalia esantis žmogus liks su tavimi ir džiaugsme, ir varge, ir sąmoningas pasirinkimas saugoti tokią partnerystę.
– Man atrodo, kad viena mėgstamiausių penkiasdešimtmečių pokalbių temų – užaugę vaikai ir jų keliai į savarankišką gyvenimą. Atvirai pasakojate, kad džiaugėtės juos išleisdama. Ar jums buvo nebaisu išlydėti juos, nesustiprėjusius, iš šilto namų lizdo?
– Mano vaikai man atrodė pakankamai sustiprėję. Išeidami iš namų, jie jau dirbo ir pajėgė patys save išlaikyti. Man liūdniau girdėti apie 30–40 metų sulaukusius, bet „dar nesustiprėjusius“, pas mamytę gyvenančius vyrus. Tikrai, daug kas stebisi ir net smerkia išgirdę, kad neverkiu vaikams išėjus, bet aš džiaugiuosi, kad jie gyvena savarankiškai. Tai reiškia, kad auklėjom juos teisingai, nes jie nebijo būti suaugę ir prisiimti atsakomybės. Kadangi visi gyvenam Vilniuje, nuolat palaikom ryšius, turim savų tradicijų, pavyzdžiui, prieš Kalėdas vietoj dovanų leidžiamės į bendrą savaitgalio kelionę, bet grįžę iš jos visi išsiskirstom po savus namus. Aišku, jei jiems prireiktų laikinai pagyventi pas mus, durų neužtrenktume. Nemanau, kad esam išskirtiniai. Iš tiesų, tuščio lizdo sindromą išgyvena vos 19 proc. europiečių tėvų, visi kiti džiaugiasi vaikų išėjimu, tik bijo apie tai garsiai kalbėti.
Kadangi išėjus vaikams nepajutom tuštumos, nereikėjo ieškoti, kuo ją užpildyti. Gyvenimas tapo paprastesnis. Sumažėjo buities rūpesčių, tvarkymosi, nereikia kasdien laužyti galvos, ką čia pagaminti, kad visiems įtiktum, nereikia kautis dėl televizoriaus pultelio. Turiu daugiau laiko knygų skaitymui, susitikimams su draugais, savanorystei ir kitoms širdžiai mieloms veikloms. Na, ir mylėtis pagaliau galim tuomet, kai norim, o ne tada, kai atsiranda laisvas plotas.
– Užauginote ne tik du savo vaikus, bet ir į savarankišką gyvenimą palydėjote globotinį. Šią išskirtinę istoriją aprašėte knygoje „Jis vadina mane mama“. Kokių sulaukėte atgarsių?
– Man ta istorija neatrodė išskirtinė, kol nesulaukiau pirmųjų atsiliepimų. „Šokiruojantis atvirumas“, „labiausiai sukrėtusi knyga“, „jūs šventoji“, „stulbinamas atsidavimas“ – vis dar nustembu skaitydama tokius komentarus, nes labiau tikėjausi kaltinimų ir smerkimo. Nors nuo knygos pasirodymo jau praėjo dveji metai, vis dar sulaukiu padėkos žinučių, pokalbių, kurių metu moterys su ašaromis akyse pasakoja apie panašias patirtis tiek su globojamais, tiek su biologiniais savo vaikais, sakydamos, kad knyga jas išgydė nuo kaltės ir saviplakos. Tuomet suprantu, kad buvo verta ją rašyti, nors ir labai skaudėjo. Ji tapo terapija ne tik man, bet ir kitiems žmonėms.
– Karjerą kadaise pradėjote mokykloje, praėjusiais mokslo metais vėl trumpam grįžote į mokytojos vaidmenį? Ir kaip?
– Dirbti mokykloje nėra lengva. Ypač jei į savo darbą nežiūri atmestinai. Visi, kam yra tekę kalbėti viešai bent valandą, žino, kiek jėgų tam reikia, net jei stovi prieš auditoriją, savo noru atėjusią tavęs paklausyti. Turėtų būti nesunku įsivaizduoti, ką reiškia kasdien penkias ar šešias valandas išlaikyti varu suvarytos auditorijos dėmesį ir dar priversti ją dirbti. Jau nekalbu apie tai, kad po tokio krūvio grįžus namo dar tenka iki išnaktų taisyti sąsiuvinius ir ruoštis rytdienos pamokoms. Grįžau į mokyklą po 25-erių metų, kai draugė pakvietė pusantro mėnesio pavaduoti netikėtai iš darbo išėjusią mokytoją. Pagalvojau, kad užauginusi savo vaikus ir įgijusi daugiau gyvenimiškos patirties, turėčiau būti kitokia mokytoja – supratingesnė, tolerantiškesnė. Taip ir buvo. Man pavyko užmegzti su mokiniais labai šiltus santykius, bet emociškai ir fiziškai vis tiek labai pavargdavau. Vis dėlto neišsižadu mokytojos duonos visiems laikams. Tegul tai bus mano planas B, jei pabos laisvai samdomo darbo nežinomybė ir finansinis nestabilumas.
– Kaip jaučiatės, kai išgirstate, kad jūsų parašyta knyga paskatino skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimą ir ryžtis pokyčiams?
– Būna malonu, nors sunku patikėti, kad knyga galėtų pakeisti gyvenimą. Svarbūs sprendimai bręsta ilgai, o knygoje išsakyta mintis ar papasakota istorija turbūt tampa tuo paskutiniu lašu, kuris padeda priimti sprendimą. Juk žmogaus protas selektyvus – jis girdi tai, ką trokštame išgirsti, ir ignoruoja tai, ko nenorime pripažinti. Gali parašyti ilgiausią įkvepiantį skyrių apie tai, koks nuostabus dalykas yra ilgas, darnus šeiminis gyvenimas, bet jei moteris nori skirtis su savo vyru, ją labiau įkvėps vienintelis sakinys, kad kai kuriais atvejais geriau nesikankinti ir nepuoselėti tuščių vilčių.
– O kokios knygos įkvepia jus pačią?
– Labai mėgstu skaityti, nuo vaikystės esu tikra knygų rijikė. Ieškau, kad knyga įtrauktų teksto grožiu ir savo istorija. Mėgstu gerą ironiją. Prieš pirkdama knygą, perskaitau bent puslapio ištrauką. Paprastai to užtenka suprasti, ar knyga man patiks. Neįmanoma išvardyti visų man patikusių knygų, nes esu jų perskaičiusi šimtus. Iš seniau skaitytų dabar į galvą šauna Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtas metų vienatvės“, Romaino Gary „Aušros pažadas“, Hannah'os Kent romanai, Kristinos Sabaliauskaitės knygos, iš naujesnių – Ayn Rand „Šaltinis“, Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“.
Tai – ne klasikinis romanas
Ir kas galėjo pagalvoti, kad berniukus kaip žaisliukus nuolat keitusi Klaudija ims ir įsimylės? Silvija, nusivylusi užsieniečių pažadais ir kažkur vis dingstančiu suomiu, nuspręs pasistatyti namą ir ieškoti meilės už kampo. Bet – kokia likimo ironija! – savąjį Meistrą ras ne ji, o kuklioji vienišė Laima. Kaip tik tuomet, kai, spjovusi į vyro paieškas, puls ieškoti savo moteriškumo ir dvasingumo mokyklose. Kristina, palikusi samdomą darbą, savo kailiu išbandys, ar įmanoma po penkiasdešimties pradėti viską iš naujo. O gal geriau grįžti į tą pačią upę?
„Pakeliui į rojų“ nėra klasikinis romanas. Veikiau pynė istorijų, kurias sujungia į miglotą ateitį žingsniuojančios spalvingos herojės, lengvai pulsuojanti siužeto linija ir ta pati metraštininkė, vis dar kelianti bendraamžėms aktualius klausimus. Šią „Balto“ leidybos namų išleistą knygą galima skaityti kaip „Man 50. Ir aš dar gyva“ tęsinį arba kaip visiškai atskirą kūrinį.
Naujausi komentarai