„Vaidinant auką“: karščiuojančio pasaulio diagnozė

Naujausias Oskaro Koršunovo spektaklis bus parodytas Klaipėdoje. Vasario 13 d. 18 val. Žvejų rūmuose OKT / Vilniaus miesto teatras klaipėdiečiams pristatys premjerą - spektaklį „Vaidinant auką“ pagal madingiausių Rusijos dramaturgų brolių Presniakovų pjesę.

Valentino dienos išvakarėse teatras nežada saldžios romantikos, tačiau garantuoja pro ašaras juokingų ir nepamirštamų akimirkų rinkinį. Studentams – už pusę kainos.

Hamleto parafrazė

Režisierius O.Koršunovas brolių Presniakovų pjesę, kurią iš rusų kalbos vertė rašytojas S.Parulskis, vadina filosofiniu farsu apie šiuolaikinį Hamletą, kurio Danija yra posovietinė realybė su naujomis, rasizmo, fašizmo, prievartos, nihilizmo atmainomis.

„Vaidinant auką“ pagrindinis veikėjas - antiherojus Valia. Jis dirba policijos nuovadoje, kur padeda atkurti įvykdytų žmogžudysčių scenas: įtariamas nusikaltimu asmuo demonstruoja įvykių eigą, o Valia stropiai imituoja nukentėjusiųjų veiksmus.

Tačiau spektaklis, pasak režisieriaus, yra ne kriminalinė istorija, o misterija.

Valia kelia klausimus apie mūsų kartą bei vulgarų socialinį jos klimatą ir bando „pasiskiepyti“ nuo mirties baimės. Tačiau sykiu su ta baime susapnuoja tėvą – jūrų kapitoną (D.Gavenonis), kuris praneša miręs kaip senasis Šekspyro Hamletas – buvo nunuodytas dėdės Piotro (K.Smoriginas), su kuriuo ruošiasi gyventi Valios motina (D.Brenciūtė). Ieškodamas šios istorijos atomazgos, Valia papildo abejingiausių žudikų „kolekciją“.

Linksmai tragiškas

Kriminalinio tyrimo scenos J.Paulėkaitės a la japoniško scenovaizdžio fone montuojamos tarsi komiksų knygelėje. Iki pat finalo kūrybinė spektaklio grupė leidžia žiūrovams sočiai pasikvatoti iš stereotipinėse gyvenimo situacijose „pasiklydusių“ herojų: ne pirmos jaunystės Sysojevo (A.Nakas), kaltinančio skersvėjį už pro langą iškritusią žmoną, gauruoto Zachirovo (A.Dainavičius), šaltakraujiškai nuskandinusio nemylinčią mylimąją, ar naujojo ruso Verchuškino (J.Žalakevičius), porą kartų „pystelėjusio“ į eksklasioką madingame suši restorane, ir nuo jų beviltiško infantilumo rusiškais matais praplyšusio policijos kapitono (V.Martinaitis). Tai groteskinė šio laikų herojų kolekcija.

Priežastys ir pasekmės, kaltieji ir nekaltieji, aukos ir žudikai, vaiduokliai ir jais dar netapusieji spektaklyje maišomi tarsi kortų kaladė. Kiekviena situacija – juokinga karščiuojančio šiuolaikinio pasaulio diagnozė.

Dvasia – muzika

Šio spektaklio įvykių potekstes į paviršių ištraukti padeda efektingi muzikiniai zongai, stilizuoti pagal rusiškas „blatnas“ dainas ir „popso“ šlagerius. Kompozitoriaus G.Sodeikos (vieša paslaptis, kad jis ir paslaptingasis Miklukhas Maklarenas – vienas asmuo) „gabalai“ išreiškia tai maišto, tai saldaus gyvenimo troškimą.

Pasak kritikų, būtent muzika ir dainos yra šio spektaklio dvasia.

Beje, laimingieji žiūrovai spektaklio „Vaidinant auką“ metu galės įsigyti ir teatro jiems paruoštą dovaną – spektaklio garso takelį kompaktinėje plokštelėje neįpareigojančiu pavadinimu „Legko“ (liet. – lengvai). Nepraleiskite progos - tiražas ribotas.

Metafizinis sukrėtimas

Vasario pradžioje spektaklį „Vaidinant auką“ žiūrėjo ir patys pjesės autorai – Olegas ir Vladimiras Presniakovai.

Savo pjesės interpretacijas Brazilijoje, Portugalijoje, Australijoje bei daugelyje Europos miestų matę jos autoriai liko sužavėti O.Koršunovo komandos teatrine fantazija.

Įpratę, kad jų pjeses stato režisieriai, kuriems jie tiktų į anūkus, po bendraamžio O.Koršunovo spektaklio dramaturgai sakė patyrę metafizinį sukrėtimą: „Mus visada žavi, kai režisierius išklibina stereotipus. Oskaras tai padarė. Vieną mūsų traukia, kai spektaklyje esama ko nors filosofiško, neaiškaus, kitą – kai išryškėja ironija. Visa tai mes radome čia“.

Parašė du broliai

Iš tolimojo Sibiro kilę broliai rašytojai yra iranietės ir ruso sūnūs, savo išvaizda keliantys įtarimą oro uostų ir specialiųjų tarnybų darbuotojams. Iš tiesų „teroristai“ yra Uralo valstybinio universiteto Jekaterinburge Literatūrologijos katedros diplomantai. Abu šiame universitete dėstė, o nuo 1998-ųjų vadovavo studentų teatrui, kažkodėl pavadintam Kristinos Orbakaitės vardu.

Broliai Presniakovai išgarsėjo 2002-aisiais, kai Maskvoje buvo pastatyta jų pjesė „Terorizmas“. Ji netrukus tapo tarptautiniu hitu - buvo išversta į daugelį kalbų ir pastatyta įvairiuose Europos teatruose. Užsienio kritikai jaunuosius autorius iškart pavadino Jonesko, Džozefo Kelerio ir Kurto Voneguto pasekėjais. Nuo kitų naujosios dramos autorių Presniakovus skiria ne tik jų pjesių šmaikštumas, siužetinis tikslumas, bet ir naujas teatrališkumas.