Anot muziejaus, istorinių vertybių specialistai ir menotyrininkai, apžiūrėję liturginį indą, tvirtina, kad jis yra vertingas tiek meniniu, tiek tipologiniu požiūriu, nes tokios formos analogų Lietuvoje neaptikta, o rinkoje pasirodžiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų relikvija – itin retas atvejis.

„Komuninę būtų galima priskirti prie seniausių mūsų krašte išlikusių liturginių indų, o pėdoje išgraviruoti herbai primena apie 16–17 amžiuje gyvenusius asmenis, taigi indas yra ir svarbus istorinis šaltinis“, – pranešime cituojamas Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių skyriaus vadovas Dalius Avižinis.

Pasak muziejaus, iki 17 amžiaus vidurio auksakalių sukurtos vertybės Lietuvoje labai retos dėl Maskvos invazijos, grobimų ir sunaikinimų.

Valdovų rūmų muziejus iki šiol neturėjo nė vienos komuninės.

Iš sidabro sukurta komuninė yra graviruota bei paauksuota, jos aukštis – 28 centimetrai, svoris – beveik pusė kilogramo, ant komuninės pėdos iškalti herbai su inicialais

Vienoje pusėje iškaltas kunigaikščių Masalskių giminės herbas su inicialais „AM“, priklausiusiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybininkui, Josvainių seniūnui, Dorpato ir Smolensko kaštelionui bei Minsko vaivadai Aleksandrui Masalskiui, kitoje pusėje – herbas „Vanagas“ su inicialais „AI“, kurie priklausė Lietuvos didžiojo raštininko, Stepono Batoro sekretoriaus Mikalojaus Jasinskio dukteriai Apolonijai Jasinskytei.

Šie herbai primena 17 amžiaus Masalskių šeimos istoriją – A. Masalskis buvo vedęs M. Jasinskio dukterį A. Jasinskytę.

Kaip rašoma muziejaus pranešime, dvasininkas Jonas Totoraitis 20 amžiaus pradžioje yra minėjęs, kad Zapyškyje tebėra išlikusi Masalskių dovanota monstrancija, tačiau ji dingo.

Į Valdovų rūmų muziejų patekusi komuninė – vienintelė išlikusi žinoma Masalskių Zapyškio bažnyčiai skirta dovana.

Panašių liturginių indų Lietuvoje išliko labai nedaug, komuninė 20 amžiuje taip pat buvo aptikta Braziūkų parapijoje, Paluobių bažnyčioje.

Ją tyrėjai siūlė priskirti prie seniausių mūsų krašte išlikusių šios paskirties liturginių indų.

Pasak muziejaus, išskirtinis Renesanso auksakalių Lietuvoje bruožas – liturginiai indai vis dar buvo komponuojami laikantis senųjų Gotikos tradicijų.

Lėšas įsigyti liturginį indą skyrė Kultūros ministerija.