Vėlinės – amžinybės grožio atspindžiai

Vis dėlto skeptikai pabamba, kad lietuviai su šia švente gerokai perlenkia lazdą. Jei jau puošia gėlėmis kapą – tai tik taip, kad kaimynui iš nuostabos žadą atimtų. Jei jau dega velioniui atminti žvakelę, tai būtinai ne vieną – kad sūnaus ar dukters meilė tėveliams Joninių laužu liepsnotų. Ar šie hiperbolizuoti palyginimai – iš piršto laužti, kalbamės su trimis garbiais pašnekovais.

Žmonės lanko žmones

Sesuo Celina Galinytė OSB iš Kauno seserų benediktinių vienuolyno

Man labai gražu, kai savaitėmis aplink Vėlines kapai pasipuošia žibančiomis žvakėmis, kaip mirksinčiais vilties žiburėliais, ir žydinčiomis gėlėmis tarsi amžinybės grožio atspindžiais.

Kai lankau kapus – dažniausiai su savo gimtosios šeimos nariais – gera matyti aplinkui vieną ar kitą kapą susibūrusią grupelę žmonių, tarsi ženklą, kad kažkam tas mirusysis vis dar svarbus. Gera matyti žmones, per Vėlines einančius pasivaikščioti po kapines, o ir aš pati dažnai mėgstu praeiti pro visai nepažįstamus kapus – tai tarsi išankstinė būsimojo kūnų prisikėlimo patirtis. Dar aš žaviuosi, kai prie kapo susirenka šeimos su visais vaikais ir vaikaičiais, kurių turbūt anie mirusieji jau nematė. Tai ne vien apčiuopiama kartų istorijos patirtis, bet ir tikras liudijimas, kad mirtis yra natūralus žmogaus istorijos etapas, kurio nereikia bijoti.

Žiūrėdama į kapus tvarkančius žmones aš dažnai pagalvoju, kad kai jie nežino, jog gali pasimelsti už mirusįjį, arba kai malda jiems nėra priimtina, jau tvarkydami kapą jie pagerbia velionį, tarsi įvertina jo orumą. Kita vertus, aš nelabai pastebiu, kaip tas kapas sutvarkytas – gražiai ar dar gražiau. Juk esmė slypi visai kitur. Kapas yra ženklas, kad mes visi vieną dieną prisikelsime ir jau nuo tada amžinai gyvensime. Būna, kad kapo nėra, tuomet žmonės vis tiek ieško, kaip paženklinti mirusiojo atminimą – ar bendrą kryžių pastato nuskendusiems, ar gėlių padeda eismo įvykio vietoje.

Šioje žemėje gyvenantys nujaučia, kad jų artimieji vis dėlto gyvena toliau, tik jau kitur, gal net geriau už likusius čia.

O kai mūsų automobilis per Vėlines ilgam užstringa kelyje link miesto kapų, aš džiaugiuosi. Man smagu, kad yra tiek daug žmonių, kurie tiki pomirtiniu gyvenimu. Juk niekas nelankytų vien kaulų ir pelenų. Žmonės lanko žmones. Šioje žemėje gyvenantys nujaučia, kad jų artimieji vis dėlto gyvena toliau, tik jau kitur, gal net geriau už likusius čia. Man keista, kad kai kurie žmonės, lankydami kapines, kalba apie baimę. O aš sakyčiau atvirkščiai – mes turime kalbėti apie laimę!

Krikščionis turi ypatingo pagrindo nebijoti mirties, nes Jėzus Kristus, kurį jis tiki esant įsikūnijusiu Dievu, prisikėlė iš mirties ir parodė pavyzdį, kas mums bus dėl jo įvykdyto atpirkimo. Todėl tikras krikščionis lankyti savo artimųjų kapų eina ne dėl kitų nuomonės ar pareigos, bet iš nuoširdaus tikėjimo, kad vieną dieną visi mirusieji prisikels amžinam gyvenimui. Kapų lankymas būtent ir yra šito tikėjimo išraiška, tam tikras simbolinis veiksmas. Net jeigu žmogus ir sako, kad niekuo netiki, bet atėję prie artimo kapo jį patvarko, pastovi, prisimena mirusįjį, vadinasi, jis jau parodo savo tikėjimą ir viltį, kad šiuo gyvenimu niekas nesibaigia. Gal dėl to lietuviai taip kruopščiai ir puoselėja kapus, kad jie taptų išskirtine vieta, liudijančia amžinojo gyvenimo viltį.

Sesuo Celina Galinytė OSB iš Kauno seserų benediktinių vienuolyno

Neapnuodykime perdėtu pragmatiškumu

Kunigas Algirdas Toliatas

Mano galva, pirmiausia reikia mylėti gyvuosius ir rodyti jiems dėmesį tol, kol galime juos apkabinti, išgerti drauge arbatos ar kavos. Reikia pasistengti išvengti tų nereikšmingų buitinių konfliktų, kai giminaičiai, šiaip artimi žmonės susipyksta dėl niekniekių. Gražus bendravimas su gyvaisiais yra pati svarbiausia mūsų kasdienybės dalis.

Neapnuodykime šios senos lietuviškos tradicijos savo perdėtu pragmatiškumu.

Kapų lankymas prieš Vėlines, pagarba mirusiųjų vėlėms – irgi yra be galo svarbu, bet noriu priminti, kad viską reikia daryti protingai ir su saiku: juk ir perdozuotas vaistas tampa nuodu. Tad neapnuodykime šios senos lietuviškos tradicijos savo perdėtu pragmatiškumu. Išlikime harmonijoje su sveiku protu.

Nežinau, kodėl žmonėms kartais atrodo, kad, jei neaplankys savo artimojo kapo per lapkričio šventes, – tarsi padarys kažkokią labai didelę nuodėmę, už kurią Bažnyčia juos pasmerks. Gyvename labai greitu tempu. Amžinai nieko nespėjame. Bet ar kartais tuo savo skubėjimu mes nemanipuliuojame? Juk jeigu neužsidėsi savo sąžinėje tam tikrų priminimų – kad reikia aplankyti artimųjų kapus – tai galbūt to nepadarysi mažiausiai dešimt metų. Todėl Vėlinių dienos, mano galva, lietuviams yra tarsi tas oficialus kasmetis priminimas, kad bent kartą per metus reikia nuvažiuoti į kapines, sutvarkyti artimųjų kapus, pasimelsti už juos, padėkoti už akimirkas, praleistas kartu.

Galų gale, jei ir per Vėlines nepavyksta to padaryti, – užsidekite namuose žvakelę ir pasimelskite. Skirkite laiko tai prasmingai meditacijai, paskaitykite Šv.Raštą, nueikite sekmadienį į šv.Mišias. Kiekvienas, tikiu, turime savo metodų, kaip įkūnyti tą artimo meilę. Meilę išėjusiems. Nes jei tik mintyse juos kurį laiką palaikysime, bet nieko dėl jų nepadarysime – hmm... Kažkas irgi bus ne taip. Reikia surasti savo būdą ir formą bent kartą per metus su jais pabendrauti, skirti dėmesio. Ir dar ... Linkiu, kad tas būdas jokiu būdu netaptų stabu, kuriam tarnautume tik taip, o ne kitaip, tik čia ir dabar arba niekada.

Man pačiam per Vėlines – pats darbymetis. Kaip ir per Kalėdas ar Velykas. Juk tai metas, kai žmonės prisimena savo artimuosius, o mano misija ir yra jiems pagelbėti tai padaryti. Tuomet aš visas pasineriu į tarnystę. Bet tai nereiškia, kad kiekvieną rytą aš negaliu pasimelsti su kitais kunigais, su kuriais drauge gyvename. Kartais su grupe žmonių melstis yra kur kas lengviau nei vienam. Per ryšį su tikinčiųjų bendruomene gimsta naujos įžvalgos, mintys. Todėl melstis yra gerai visaip – ir vienam, ir su bendraminčiais. Ir per Vėlines, ir eilinę dieną. Juk malda – tai pokalbis su Dievu. Aš tikiu, kad kiekvienas rastume, ką įdomaus jam papasakoti.

Kunigas Algirdas Toliatas

Labai šviesus egzistencinis vakaras

Zita Kelmickaitė, etnomuzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja

Kai tik artėja Vėlinės, tai ir prasideda tie patys klausimai – ar ne per daug mes tarnaujame mirusiems?! Bet aš norėčiau pasakyti, kad nėra čia ko purkštauti: lietuvių ryšys su mirusiais nuo seno buvo glaudus ir, ačiū Dievui, kad bent šitų žmonių mes neatsikratome ir neniekiname. Turime gerbti šią seną tradiciją, ir taškas.

Kita vertus, tie posovietiniai žmonės kažkaip keistai suvokia Vėlinių prasmę. Kažkodėl dažnam lietuviui atrodo, kad jei jis atneš savo mirusiai mamai kalną gėlių, tai išpirks prieš Dievą visas savo nuodėmes, visus savo blogus darbus, kokius tik jis kadaise tam žmogui buvo padaręs. Štai ir prasideda tada lenktynės…

Ačiū Dievui, mūsų dienomis tos lenktynės jau mažėja. Žmonės, matyt, suprato, kad jei tu nuveši į kapus sunkvežimį gėlių, tai kažkas turės jas paskui – nuvytusias ir išglebusias – surinkti. Mums dar daug ko reikia mokytis iš pasaulio. Trūksta mums to paprastumo, oi trūksta…

Yra šalių, kur mirusiųjų pagerbimas iš tiesų labai didelė šventė. Ten jie ir groja, ir dainuoja, ir daro visokias instaliacijas iš žvakių, ir dalijasi maistu kartu su mirusiaisiais. Bet mums, lietuviams, reiktų pagalvoti, kas yra mūsų kraujyje. Man asmeniškai pakanka nueiti į Antakalnio kapines ir pajusti, kaip gera sveikintis vos ne su kiekvienu kapu. Menininkų kalnelyje aš turiu labai daug pažįstamų. Praeinu, visus juos prisimenu. Tai man tarsi kokia kultūrinė išvyka. Bet kažkodėl kažkas mane tuoj ima gėdinti ir sakyti, kad taip elgdamasi aš esu nemadinga ar per daug religinga. Nesąmonė. Kodėl visus gerus dalykus mes norime tarsi su šluotražiu iššluoti iš Lietuvos?!

Juk Vėlinės – tai yra prisiminimas tų gražiausių akimirkų, kai buvai drauge su tais žmonėmis, kurie šiandien jau ilsisi amžinybėje.

Šiandien turime dar vieną problemą – emigrantus vaikus ir po visą Lietuvą išsibarsčiusius jų artimųjų kapus. Užtai manau, kad ateityje dar labiau plėsis paslaugų verslas šioje sferoje. Atsiras jauni žmonės, kurie už sutartą atlyginimą prižiūrės tokius sunkiai vaikams pasiekiamus kapelius. O šiems beliks tik maldą būnant namuose sukalbėti ar nuėjus į bažnyčią žvakelę uždegti. Ir tai nebus blogai! Tiesiog tokia šių dienų realybė, toks gyvenimo tempas. Aš pati savo tėvelių kapus uždengiau plokšte, kad atrodytų tvarkingai, nes nebeturiu galimybės šitiek važinėti. O kai per Vėlines atvažiuoju – džiaugiuosi, kad viskas gražu, sutvarkyta, belieka tik žvakelę uždegti ir maldą sukalbėti.

Juk Vėlinės – tai yra prisiminimas tų gražiausių akimirkų, kai buvai drauge su tais žmonėmis, kurie šiandien jau ilsisi amžinybėje. Todėl, kai aš šiandien vaikštau po Menininkų kalnelį, visada prisimenu ir Jurgą Ivanauskaitę, su kuria kadaise važiavome į Briuselį; ir Vytautą Kernagį, kuriam grojant mes šokdavome… Štai dėl to man Vėlinės yra toks labai šviesus egzistencinis vakaras, kai tu gali pagalvoti apie šviesius dalykus, siejančius tave su tais žmonėmis.

Zita Kelmickaitė, etnomuzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja