Jūros šventės fanai, vos jai praūžus besiilgintys panašaus šurmulio, jau žino – praėjus savaitei po klaipėdietiškos fiestos panašų džiaugsmą  išgyventi galima Ventspilyje. Tai puiki proga ne tik pasidžiaugti miesto švente, bet ir palyginti, kaip panašus renginys vyksta pas brolius latvius.

Lietuviai traukė į Latviją

Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį į šį žavų Latvijos miestą suplūdo tikrai daug lietuvių. Jie čia atvažiavo ne tik iš Klaipėdos, bet ir Vilniaus, Elektrėnų, Kauno, kitų Lietuvos vietų.

Keliones organizavo agentūros, žmonės važiavo ir savais automobiliais.

Miestas šiemet šventė 725-ąjį gimtadienį.

Net remontuojamas kelias nuo buvusio Būtingės pasienio posto beveik iki pat Liepojos nesutrukdė važiavusiesiems iš vakarinės Lietuvos pusės galutinį kelionės tašką pasiekti laiku.

Lietuviai Ventspilio šventėje, ko gero, sudarė gausiausią užsieniečių būrį.

Eisenoje – visi ventspiliečiai

Didžioji šventės eisena šeštadienį čia prasidėjo 11 val.

Jos priekyje žengė vietos policininkai bei jų simboliai – katinai, ir tai yra pirmasis skirtumas nuo mūsiškosios šventės. Lietuviškąją policiją atstovauja šuo Amsis, o ir eisenoje mūsų pareigūnai paprastai nepasirodo, jie tik žiūri tvarkos.

Iškart už policininkų žingsniavo ir gėlėmis mojo miesto valdžios atstovai kartu su savivaldybės darbuotojais.

Panašu, kad ne trumpiau nei valandą trukusiame parade dalyvavo visi, kas Ventspilyje dirba, mokosi, tarnauja, saugo, pramogauja.

Klaipėdiečius stebino bankų, laikraščių, saugos tarnybų, ugniagesių, prekybos centrų, apželdintojų, gatvių valytojų, šunų augintojų, tautinių bendrijų, sporto klubų bei mokyklų dalyvavimas eisenoje.

Motociklų bei automobilių lenktynių sportininkai stulbino meistriškumu – viduryje gatvės mašinos suko "saulutes", rodė akrobatinius triukus. "Pavaišinti" svylančios gumos bei dūmų tvaiko žiūrovai nė kiek nepyko. Tokių dalykų, kokius jiems demonstravo sportininkai, daugelis žiūrovų iki tol gyvai nebuvo matę.

Nereikėjo daug sukti galvą, kad sužinotum, kuo gyvena šis miestas, kur žmonės dirba, kurios įmonės klesti, o kurios verčiasi sunkiau.

Atrodė, kad visi ventspiliečiai žygiavo gatve, o nedirbantys jų artimieji ir miesto svečiai juos džiaugsmingai pasitiko mojuodami.

Eisena alsavo sveiku humoru, žiūrovai sulaukė dovanų – dalyviai juos vaišino saldainiais, dovanojo savo atributiką, lankstinukus, kitas malonias smulkmenas, todėl vaikai stengėsi stovėti arčiausiai gatvės.

Prekiavo medaus namine

Koncertų pakylos buvo išdėstytos taip, kad žmonės iki jų eidami galėjo pasivaikščioti ir gerokai pailsėti nuo prieš tai girdėtų melodijų.

Be abejo, šventėje buvo mugė, tačiau jos nesiekta sukoncentruoti vienoje vietoje.

Prekeiviai buvo išsibarstę visame mieste, kur vyko koncertai ar kiti renginiai. Palapinėse buvo galima susikalbėti ir lietuviškai, mat vienas kitas mūsų šalies amatininkas čia taip pat dirbo.

Ypatingas mugės bruožas – jog buvo parduodama daugybė pačių įvairiausių dirbinių, papuoštų baltiškais ženklais. Didesnioji lietuvių amatininkų dalis kol kas juose neįžvelgia vertybės.

Latviai turi puikų humoro jausmą. Derybos dėl mažesnės kainos ne visada būna sėkmingos, užtat pajuokauti, paragauti ir susigundyti išleisti kelis eurus buvo galima prie dažno amatininko palapinės.

Stebino gausybė parduodamų naminių vynų. Latvijoje paveldą puoselėjantiems žmonėms įstatymu leidžiama gaminti net naminę degtinę, tiesa, ji pagaminta iš medaus.

Sūrių gausybė bei įvairovė tiesiog vertė stebėtis ir žavėtis.

Dar vienas įdomus dalykas – pasaulio tautų virtuvės aikštė. Be abejo, čia dalyvavo armėnai su savo šašlykais, kitų tautų maistas stebino išmone, tačiau labiausiai viliojo senuosius latvių patiekalus pristačiusios moterys.

Virš gyvos ugnies ant trikojų pakabintuose puoduose garavo šutintos pupos, kiaulienos šonkauliai, perlinių kruopų košė su riešutais, kopūstai ir bulvės.

Krantinę nuklojo gėlių kilimais

Jau 15 metų miesto šventė Ventspilyje vadinama gėlių švente.

Būtent gėlės yra išskirtinis tiek šio miesto, tiek fiestos akcentas.

Žaviausia tai, kad latviai sugeba miestą papuošti paprastomis darželio gėlėmis, tikėtina, tam neišleisdami nerealiai daug pinigų, bet kompozicijas kuria itin išradingai ir žaviai.

Paprasčiausi gvazdikėliai, smilgos čia puikiai dera su raudonkočiais burokais ar dekoratyviniais kopūstais. Miestas žydi tiesiogine to žodžio prasme.

Ventspilyje yra gyvos floristikos bei apželdinimo tradicijos.

Apie tai bylojo šventės metu Livonijos ordino pilyje eksponuotos floristų mokyklos absolventų baigiamųjų darbų kompozicijos.

Renginio vinimi neabejotinai tapo Uosto gatvės promenadoje surengtas 15-asis tarptautinis gėlių kilimų festivalis.

Krantinėje žmonės skubėjo apžiūrėti 51 gėlių kilimą. Taip vadinamos kompozicijos iš žiedų bei kitų medžiagų.

Visų jų forma vienoda, tačiau tema ir medžiagos – skirtingos.

Šalia kiekvieno tokio kilimo buvo paberta krūvelė akmenukų bei lentutė su autoriaus pavarde, kompozicijos pavadinimu.

Žiūrovai galėjo balsuoti už patikusį kilimą akmenuką padėdami ant šios lentutės. Visus kūrinius vertino ir komisija.

Beje, dalyvauti šiame konkurse gali kiekvienas norintis, tik iki liepos 1-osios konkurso rengėjams būtina pateikti paraišką.

Įdomu, kad ir šiose kompozicijose autoriai dažnai rėmėsi baltiškais simboliais.

Istorijos akcentai – nepamiršti

Šventės programa renginių gausa panaši į klaipėdietiškąją Jūros šventę, tereikia teisingai susiplanuoti laiką ir užtekti viskam jėgų.

Miestas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1290 m., kai čia buvo pastatyta Livonijos ordino pilis.

Pilyje senuosius amatus atkuriantys rekonstruktoriai rodė ir aiškino, kaip prieš kelis šimtus metų buvo gaminamas maistas, puošiamasi, dirbama.

Miesto istorija nuotraukose bei dokumentiniuose filmuose be žodžių atskleidžia jo raidą.

Arčiau užkonservuoto sąvartyno, tapusio naujųjų laikų piliakalniu su daugybe atrakcijų žmonėms, veikia senojo siauruko geležinkelio stotis.

Čia yra įdomus muziejėlis, bet dar įdomiau pavažiuoti traukinuku iki miesto centro ir atgal.

Apmaudu, kad su broliais latviais vis dar kalbame rusiškai arba angliškai, nors labiau pasistengę galėtume išmokti vieni kitų kalbos.

Tiesa, prieš kurį laiką buvęs priešiškumas kitaip kalbantiems yra sunykęs, kiekvienas atvykėlis mielai priimamas, jam stengiamasi atsakyti ta kalba, kuria jis prabyla.