Rekrutai ir loterija

Anot virtualiosios parodos „Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje“ autorių, ši tema plačiai nenagrinėta istoriografijoje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso projekte, kurį apžiūrėti galima adresu https://virtualios-parodos.lt/kariuomene, pateikiama koncentruotos medžiagos apie tarnybos okupacinėje kariuomenėje teisines aplinkybes.

Plačiajai visuomenei menkai težinomus tarnybos užkulisius atskleidžia unikalios nuotraukos, suskaitmenintos dokumentų kopijos. Išdėstyta medžiaga suskirstyta į atskirus skyrius – gilinamasi į prievartinės tarnybos istoriją, teisinius aspektus, poveikį Lietuvos visuomenės socialinei raidai.

„Kiekviena šeima ar giminė dar yra išsaugojusi okupacijos, besitęsusios kone 50 metų, atmintį. Slegianti rekrutavimo SSRS kariuomenėje patirtis yra mūsų vyrų, tėvų ir senelių gyvenimo dalis. Būtina tai patirti, permąstyti, kad pajėgtume atsikratyti okupantų primestų vertinimo klišių, kad galėtume jaustis laisvi, gyventi laisvi savo Tėvynėje“, – sako projekto autoriai.

Parodos autoriai pasakoja apie ilgainiui susiformavusios prievolės tarnauti SSRS kariuomenėje aplinkybes ir kasdienybę.

Kaip primena parodos autoriai, SSRS kariuomenės tradicijų šaknys siekia carinės Rusijos laikus. 1795 m., po aneksijos, caro valdžia įvedė Lietuvoje katorgišką 25 metų (vėliau trumpesnę) rekrutų tarnybą. Kaimo ir miesto luomų rekrutų šeimoms tokia prievolė virto tikra tragedija. Rusijos caro kariuomenės tvarka pasižymėjo muštru, fizinių bausmių kareiviams taikymu. Snukių daužymas buvo įprastinė kareivių valdymo forma.

1874 m., panaikinus baudžiavą, įvesta visuotinė karo prievolė valdžios surašytiems Lietuvos vyrams traukti burtus, kam teks eiti į carinę kariuomenę, o kas liks atsargoje. Lietuvoje kasmet į rusų armiją paimdavo apie pusę šauktinių. Nuo tokios dalios vyrai bėgo, slapstėsi, emigravo. Istoriko Vytauto Steponaičio duomenimis, 1908 m. lietuviai užėmė antrą vietą (po žydų) tarp visų imperijos tautų šauktinių, neatvykusių į šaukimo punktus.

Po Vasario revoliucijos Rusijoje lietuvių kariai pradėjo telktis į lietuviškus pulkus, tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Po 1917 m. Spalio perversmo lietuviški daliniai buvo priversti išsiskirstyti, kai kurie lietuviai kariai buvo bolševikų nužudyti ar paimti į Raudonąją armiją. Parodos autoriai pasakoja apie Rusijoje likusių lietuvių vyrų likimą per vėliau ėjusius Pilietinį ir Antrąjį pasaulinį karus.

Alternatyva – miškas

Nauja prievartinės tarnybos banga Lietuvos vyrus užgriuvo 1944 m. vasarą prasidėjus antrajai šalies okupacijai ir paskelbus mobilizaciją. Parodoje detaliai aiškinama, kokius tarptautinius teisės aktus pažeidė Sovietų Sąjunga mobilizuodama okupuoto krašto piliečius. Kaip nurodo istorikas Juozapas Romualdas Bogušauskas, iki 1944 m. gruodžio lietuviai buvo siunčiami į vadinamąsias lietuviškąsias 16-ąją ir 50-ąją šaulių divizijas. Kas nenorėjo žūti ar išduoti nepriklausomos Lietuvos idealų, slapstėsi. Anot J. R. Bogušausko, 1945 m. sausio 1 d. nuo mobilizacijos slapstėsi 58 620 žmonių.

Nuotrauka iš parodos „Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje“.

„Vyrai, neužsiregistravę mobilizacijos punktuose ir surasti besislapstantys, dažnai buvo prilyginami partizanams ar kitiems pogrindžio dalyviams. Todėl su jais neretai buvo elgiamasi kaip su ginkluotojo pasipriešinimo kovotojais“, – straipsnyje „Komunistų partijos ideologinė apologetika slopinant lietuvių tautos pasipriešinimą (1944–1953 m.)“ teigia istorikas.

Jis mini oficialius duomenis: per visą mobilizacijos laikotarpį į Raudonąją armiją buvo paimti 108 378 žmonės, iš jų 82 tūkst. lietuvių. Kiek jų žuvo ar buvo sužeista kare, tiksliai nežinoma, tačiau duomenys apie žuvusių, dingusių karių ar karo invalidų šeimas leidžia spėti jų buvus apie 10 tūkst.

Pasibaigus karui, Rusijos valdžia paskelbė demobilizaciją ir iki 1950 m. lietuviai nebebuvo masiškai šaukiami į privalomą karinę tarnybą – bijota, kad jaunuoliai bėgs į miškus, taps partizanais. Paimti į armiją vyrai okupantams ypatingo pasitikėjimo nekėlė, todėl dauguma jų tapo badaujančių, apiplyšusių statybos batalionų, savo tvarka panašių į konclagerius, kareiviais. Parodoje detaliau pasakojama apie tai, kaip marionetinei valdžiai sekėsi vykdyti įsipareigojimus.

Poveikis visuomenei

Remdamiesi istorikų surinktais faktais ir tyrimais, parodos autoriai pasakoja apie ilgainiui susiformavusios prievolės tarnauti SSRS kariuomenėje aplinkybes ir kasdienybę. Atskleidžiamos priemonės, kaip lietuvius norėta prifarširuoti propaganda ir okupantams palankiais naratyvais.

Betvarkės, nestatutinių santykių lydimą tarnybą stengtasi pateikti kaip kiekvienam jaunuoliui privalomą vyriškumo mokyklą. Įvairios kariškos tradicijos, tęstinumą įgavęs primityvusis pseudomenas, virtęs šūsniais fotostudijose daromų portretų ir kopijuojamais paveikslėliais išmargintų albumų, tapo minkštosios galios priemonėmis, kuriomis kūrėsi romantizuotas tarnybos įvaizdis, o kariniai šablonai, leksika veržėsi ir į okupuotos visuomenės kasdienybę.

Pažeminimai, nehumaniškos buitinės sąlygos, nuolatinė baimės atmosfera transformavo ne vieno tautiečio sąmonę. Vieni – kaip kad 8-ąjį dešimtmetį tarnavęs Arvydas Rukšnaitis – kišeniniame kalendoriuje stropiai skaičiavo kiekvieną 349 tarnybos dieną. Kiti, rekrutuoti net ankstyvuoju okupacijos periodu, gimusieji dar laisvoje Lietuvoje, ėmė surusėti – net artimiesiems skirtose fotografijose į lietuviškus užrašus kaišiojo kirilicos raidžių.

„Badmiriavimas, prastas maistas vertė kareivius vogti, karinių invazijų metu plėšti gyventojus. Plito alkoholizmas ir narkomanija. Lietuvos vyrai iš tarnybos į namus kartais atsiveždavo kitataučių žmonų. Taip Lietuvoje plito svetima kultūra, nutautėjimas“, – pažymi parodos autoriai.