Vienos operos teatras: istorija, tradicijos ir nerašytos taisyklės

Vienos operos teatras dažnai vadinamas pasauliniu tobulumą žadančiu klasikinės operos simboliu. Kiekvienas, pirmąkart  jame apsilankęs, ateina su savitu įsivaizdavimu ir lūkesčiu, tikėdamasi patirti kažką nekasdieniško. Mano vidinė Vienos opera galėjo būti įvardyta tokiais būdvardžiais kaip klasikinis, kokybiškas, tradiciškas. Po pirmo apsilankymo galiu pridurti: dar ir prabangus, snobiškas, produktyvus, taisyklingas.

Lietuviški pėdsakai

Pirmą kartą įžengus į šį pastatą norisi tiesiog priglausti prie sienų ausį ir klausytis jų šnabždesio. Norisi susipažinti su čia tvyrojusiais išgyvenimais – svajonėmis ir nusivylimais, šiandien saugiai užklotais sunkiais koridoriaus kilimais. Vaikštant po pastatą galima pajusti, kiek daug jame sluoksnių – laiko, patirčių ir išgyvenimų prasme, kurie galėtų būti atskleisti lupantis vienam dažų sluoksniui po kito.

Pradinė konstrukcija – kaip stuburas, ant kurio laikosi visas aparatas, – ramiai laiko keturis institucijos kampus jau kelintą šimtmetį. Jis laiko paslaptis ir simboliką – visa tai, ką šiandien žmonės vadina valstybiniu Vienos operos ir baleto teatru.

Ji išlaiko visus operos mylėtojus, turistus, kasdien apsilankančius ekskursijose, daugiau kaip 1 000 darbuotojų, kurie dėl ilgų darbo savaičių laiko šią vietą savo namais. Ši institucija užaugo ir laikosi vien dėl didžiulės masės žmonių – jų gyvenimo, darbo, energijos, kantrybės, užsidegimo ir meilės muzikai.

Prestižinis Vienos operos teatras nėra svetima erdvė ir jame koncertavusiems lietuvių operos solistams. Iš jų galima būtų paminėti Vaidą Vyšniauską (gim. 1971), kuris pavadavo netikėtai susirgusį solistą operos "Otelas" 2017 m. pastatyme. Taip pat tenorą Meruną Vitulskį (gim. 1983), pasirodžiusį Vienos operoje 2014 m., bei dainininkus Sergejų Lariną (1956–2008) ir Algimantą Kalinauską (1923–2010). Nuo 1944 m. Vienos operos ir baleto teatre šoko balerina Irena Sprindienė (Eidrigevičiūtė, 1916–1995), o lietuvių dizainerė Laura Dailidėnienė (gim. 1978) 2016-aisiais šioje scenoje pristatė savo drabužių kolekciją.

Statybos – su mirties ženklu

Vienos operos teatro pastatas pastatytas prieš kelis šimtmečius – darbai vyko nuo 1861 iki 1869 m. Istoriją apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, pasakoja pagrindinėje menėje operos salėje esantys dviejų architektų – Eduardo van der Nüllo (1812–1868) ir Augusto Sicardo von Sicardsburgo (1813–1868) – biustai. Šie architektai drauge dirbo ir kūrė bendrus projektus nuo studijų laikų, taigi jie buvo nepaprastai artimi kaip kūrėjai ir kaip draugai.

Vienos operos projektas buvo pats svarbiausias jų karjeros pasiekimas. Pastatas buvo suprojektuotas neoromantiniu stiliumi, kad pernelyg neišsiskirtų iš panašios stilistikos pastatų Vienos centre. Vis dėlto projektas nebuvo gerai įvertintas visuomenėje. Jis sulaukė negailestingos kritikos tiek iš plačiosios visuomenės, tiek iš spaudos, tiek ir aristokratų šeimos, ypač imperatoriaus Franzo Josepho (1830–1916). Buvo teigiama, kad esą operos teatras savo monumentalumu neprilygo aplinkui esančiam Heinrichshofo rajonui, kuris, beje, buvo visiškai sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais.

Jeigu pastebėjote, kad abiejų architektų mirties datos sutampa su operos teatro statyba, tai tikrai nėra joks sutapimas. Jautriai į aplinkinių kritiką sureagavęs vienas iš didžiųjų Ringstrasse istorinio stiliaus meistrų E.Nüllas nusižudė, o po šešių savaičių, susirgęs tuberkulioze, mirė ir jo kolega A.S.Sicardsburgas. Pasakojama, kad imperatorius buvo sukrėstas šitokių įvykių tėkmės ir nuo to laiko apie operos teatro pastatą atsiliepė tik palankiai.

Operos teatras buvo atidarytas 1869-ųjų gegužės 25 d., premjeroje skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto (1756–1791) opera "Don Žuanas". Nė vienas iš architektų neišvydo pastato atidarymo.

Šiemet kaip tik sukanka 150 metų nuo operos teatro atidarymo. Siekdami pažymėti šią neeilinę sukaktį organizatoriai suplanavo grandiozinę renginių seriją gegužę–liepą. Rengiamos įvairios paskaitos, knygų pristatymai, publikacijos, CD; DVD leidinių pristatymai, diskusijos, simpoziumai, spektakliai, šokiai, dokumentinių filmų peržiūros, koncertai ir, be abejo, nauji, ypatingi operų pastatymai.

Iš valstybės biudžeto paprastai skiriama apie 30 proc. lėšų. Likę pinigai suplaukia iš privačių remėjų.

Nauja pradžia

Tiesa, 1869 m. vykęs atidarymas nebuvo vienintelis, nes šio teatro istorija nėra tokia nuosekli, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Paprastai ji yra skirstoma į du etapus – iki bombardavimo ir po bombardavimo, kadangi 1945 m. kovo 12 d., baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ant operos teatro nukritusi amerikiečių bomba visiškai sugriovė pagrindinę salę, o vėliau ugnis pasklido ir po likusią pastato dalį. Po šio įvykio operos teatras turėjo būti atstatytas ir dar kartą iš naujo prikeltas antram gyvenimui.

Kuriam laikui institucija prisiglaudė Vienos "Volksoper" teatro patalpose. Ilgą laiką buvo diskutuojama, ar operos teatras iš viso turėtų būti atstatomas toks, koks buvo anksčiau, o galbūt, nugriovus viską, kas liko, reikėtų pradėti nuo nulio ir ieškoti naujos koncepcijos. Galiausiai buvo nuspręsta atkurti originalią architektūrą bei stilistiką ir pastatas buvo atstatytas, o procesui vadovavo ekspertai Ernstas Kolbas ir Udo Illigas. Atstatant pastatą buvo remiamasi senojo pastato eskizais ir brėžiniais – siekiama atkurti identišką originalią salės formą, kartu – nepriekaištingą akustiką.

Be abejo, pastate buvo įdiegta daug naujos įrangos ir pastatas  buvo patobulintas. Iš pradžių buvo siekiama naują teatrą atidaryti 1949 m., tačiau planai pasikeitė ir atidarymas įvyko 1955 m. lapkričio 5 d., skambant Ludvigo van Beethoveno (1770–1827) operai "Fidelio", kurią dirigavo tuometinis operos direktorius Karlas Bohmas (1894–1981). Grandiozinio pobūdžio koncertas buvo transliuojamas per televiziją (tai buvo pirma transliacija iš operos teatro), nors tuo metu Austrijoje tebuvo 800 televizijos žiūrovų. Taip atgimęs operos teatras pradėjo antrą savo gyvenimą ir klesti iki šiandien.

G.Mahlerio epocha

Valstybiniam Vienos operos ir baleto teatrui nuo pirmųjų dienų vadovavo nepaprastai autoritetingi muzikai. Ilgame šio teatro direktorių sąraše žiba Gustavo Mahlerio (1897–1907), Richardo Strausso (1919–1924), K.Bohmo (1943–1945 ir 1954–1956), Herberto von Karajano (1956–1964) ir kitos pavardės. Vienas svarbiausių teatro vadovų, su kurio vardu susiję dideli pokyčiai operos teatre, buvo 1897–1907 m. vadovavęs kompozitorius ir dirigentas G.Mahleris (1860–1974). Jis rengė naują dainininkų kartą ir pakeitė išpuoštą salės dekorą minimalistinio pobūdžio apdaila. Šis direktorius pirmasis pradėjo užtemdyti šviesas pasirodymo metu ir publikai tai labai nepatiko.

Beje, jis sugriežtino taisykles, susijusias su operos pertraukomis. Tuo metu klausytojai įeidavo ir išeidavo iš salės, kada tik norėdavo, valgydavo pasirodymo metu. Viskas buvo labai neorganizuota. Paskutinis G.Mahlerio pakeitimas – įrengta didesnė orkestro duobė, kurioje buvo galima sutalpinti visą grandiozinę atlikėjų sudėtį, kokia dažnai pasitaikydavo moderniose – XX a. pradžios – operose. Šiuo metu orkestro duobėje telpa šimtas muzikantų.

Pirmoje salėje, kuri buvo įvardyta kaip G.Mahlerio kabinetas, stovėjo nedidelis aštuonių oktavų fortepijonas, kuriuo maestro grodavo gastrolėse. Dabar šis artefaktas užmerkęs akis dūla po stiklu. Tai suvenyras –  prisiminimas iš kito gyvenimo. Stiklinė pertvara ir užvožtas dangtis byloja, kad instrumentas jau seniai miręs – kartu su šeimininku, kuris juo grodavo. Vėliau paaiškėjo, kad tai vienintelis originalus, G.Mahlerį iš tiesų primenantis artefaktas kambaryje, kadangi pastarasis buvo sunaikintas bombardavimo metu ir vėl atstatytas. Jis neoriginalus.

Nepaisant negandų, salė nebuvo tyli – kiekviena kambario detalė pasakojo naujas istorijas apie tai, kas įvyko po atstatymo. Ši uždaryta salė pasižymėjo geriausia akustika visame pastate ir dėl šios priežasties muzikantų perklausos į operos orkestrą vyksta būtent vadinamojoje G.Mahlerio salėje.

H.von Karajano naujovės

Kitas svarbus valstybinio Vienos operos ir baleto teatro direktorius buvo garsus XX a. vidurio dirigentas H.von Karajanas (1908–1989), kuris vadovavo teatrui nuo 1957 iki 1964 m.

Jis pakeitė kelis techninius dalykus teatre – pirmiausia operos pradėtos atlikti išskirtinai originalo kalba ir atsisakė vertimų į vokiečių kalbą, kurie buvo populiarūs anksčiau. Be to, pradėta dirbti su kviestiniais solistais, įvesta nauja tradicija papildyti repertuarą solistų, nepriklausančių operos teatro trupei, pasirodymais.

H.von Karajanas inicijavo teatro bendradarbiavimą su "La Scala" operos teatru Milane ir sukūrė mainų programą su šiuo teatru tiek keičiantis pastatymų produkcija, tiek orkestrais. Taip klasikinių Austrijos kompozitorių muzika (tarkime, W.A.Mozarto ir R.Strausso operos) buvo išpopuliarintos Italijoje.

Legendinis balius

Be koncertų ir operų, šioje aplinkoje ypatingą vietą užima unikalus renginys – Vienos balius. Tai yra senoviško kirpimo renginys, paremtas angliška debiutančiųjų pokylio tradicija. Anglų aristokratų jaunoji karta, sulaukusi tam tikro amžiaus, turėjo būti oficialiai pristatyta visuomenėje. Šiam tikslui pasiekti buvo sukurta debiutančiųjų puotos tradicija, išplitusi visoje Europoje ir pasaulyje. Pirmą kartą šiame Vienos operos teatre pirmasis balius įvyko 1877 m. Kasmet baliui yra atrenkama daugiausia 150 porų. Debiutantės turėjo būti 17–22 metų amžiaus ir mokėti šokti valsą iš abiejų pusių.

Iš tiesų tą vakarą čia viskas yra nepaprastai brangu. Už 150 eurų kainą gali įeiti į vidų, tačiau tuomet reikia papildomai nuomotis suknelę, mokėti už gėrimus ir maistą, taip pat nusipirkti ir vietą atsisėsti. Pavyzdžiui, balkonas skirtas šešiems žmonėms kainuoja 3 300, o balkonas dvylikai žmonių – 26 tūkst. eurų. Tokia yra šio balkono nuoma aštuonioms valandoms.

Taigi renginys susideda iš debiutantų pasirodymo, kurio metu jos paprasai atlieka tris choreografinius numerius. Tuomet seka keli baleto pasirodymai, groja du orkestrai ir trys operos dainininkai solo. Kai oficiali ceremonija galiausiai baigiasi, vakaro šeimininkas pasako "Alles waltzen" (liet k. visi šoka valsą – red.past.) ir po šių stebuklingų žodžių visi klausytojai išeina iš savo balkonų ir pradeda šokti salėje. Tuomet tęstųsi vakaronė kokias septynias valandas.

Didelį įspūdį šiame renginyje daro ir pasiruošimo jam darbai. Tai reikalauja nepaprastai daug darbo iš techninių darbuotojų pusės. Vos per 8 valandas 500 darbuotojų visiškai transformuoja ne tik šią salę, tačiau taip pat ir visą pastatą. Pirmiausia šokių salės čia nėra, tad pagrindinėje salėje reikia išnešti visas kėdes ir pastatyti naują dangą, kuri būtų tame pačiame aukštyje kartu su scena. Scenos viduje yra įrengiami balkonai ir taip sukuriamas veidrodžio atspindys, imituojantis salę. Kiti kambariai taip pat yra iš esmės pakeičiami – vienas pertraukos kambarys yra paverčiamas restoranu, kitas – kazino. Kiekvienam kambaryje groja nedidelis orkestras.

Tik penkios išeiginės

Šiandien valstybinis Vienos operos teatras yra vienas užimčiausių pasaulyje. Tai organizacija, kuri niekada nesiilsi – pastatas uždaromas tik penkioms dienoms per metus (gruodžio 24-ąją, Didįjį penktadienį, dvi dienas prieš didįjį Vienos pokylį ir pačią Vienos pokylio dieną).

Dirbant tokiu intensyvumu per vieną sezoną (dešimt mėnesių) yra pastatoma apie 50–60 naujų operų ir skamba daugiau nei 350 pasirodymų – iš esmės pasirodymai šiame teatre vyksta kasdien visus metus. Įprasta šios organizacijos repertuaro kalendoriuje matyti septynias skirtingas operas atliekamas vienos savaitės metu. Egzistuoja viena taisyklė nekartoti to paties pastatymo dvi dienas iš eilės. Taip elgiamasi siekiant apsaugoti dainininkų balsus, tačiau dėl šios priežasties kasdien tenka keisti scenografiją scenoje, o tai yra didelis triūsas.

Šiame pastate yra daugybė patalpų, kuriose yra laikomos smulkesnės dekoracijos ir scenografinės dekoracinės detalės. Tačiau pagrindinė scenografinė konstrukcija paprasčiausiai yra per didelė, kad tilptų ir būtų laikoma šiame pastate. Taigi ji dalimis yra išvežama į kitą pastatą, kuris yra maždaug už 3 km nuo čia, netoli pagrindinės Vienos geležinkelio stoties. Techniniai darbuotojai kiekvieną dieną turi atvažiuoti čia, išrinkti dekoracijas, nuvežti jas į sandėlį, atvežti naujas dekoracijas ir jas sudėti. Tai paprastai užtrunka pusdienį, ir iš karto po to prasideda generalinės repeticijos.

Šis operos teatras kasmet įdarbina apie 1 100 žmonių, tačiau ne visi jie – atlikėjai, muzikantai, techniniai darbuotojai ir administracija – dirba vienu metu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Hm

Hm portretas
Visai neseniai buvau ir aš. Netiesa dėl aprangos kodo, vasarą daug turistų ir ėjome paprastais keliautojų rūbais, mačiau kiniečių su treningais. Beje, turėjom sėdimus bilietus,labai patogu tekstą stebėti ekraniuke. Po pirmo veiksmo dalis žiūrovų negrįžo, tad stovintys atsisėdo.

D

D portretas
Mahleris (1860–1974), t.b. Mahleris (1860–1911) Nuostabus straipsnis... ačiū!
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių