Virtualusis muziejus

Artėjant Sausio 13-osios 30-mečiui, LRT kvietė visus 1991-ųjų įvykių liudininkus pasidalyti tų dienų nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, siekiant sukurti visiems prieinamą virtualųjį muziejų. Iš viso LRT pasiekė apie 150 laiškų su įvairia medžiaga. Daugiausia laiškuose – nuotraukos iš asmeninių archyvų.

Visą virtualųjį atminties archyvą galima apžiūrėti specialiame lrt.lt polapyje, kuriame lankytojai taip pat ras aktualių straipsnių, įvykių chronologiją, dokumentinius filmus apie Sausio 13-ąją, ciklą "Neužmiršti" apie žuvusius ginant laisvę.

Dėl pandemijos šalyje teko nukelti 30-mečiui ruoštą specialią erdvinio garso ir vaizdo instaliaciją ant visuomeninio transliuotojo pastato. Nepaisant to, LRT televizijos žiūrovų sausio 12 d. lauks speciali tiesioginė transliacija "Mūsų laisvė užaugo", kurioje bus rodomi specialūs reportažai, pokalbiai su įvykių liudininkais, atkuriamoji dokumentika. Programą ves LRT televizijos laidų vedėjai Eglė Bučelytė ir Deividas Jursevičius.

LRT radijas parengė trylikos stotelių ekskursiją "Kalbanti Sausio 13-osios istorija" – Vilniaus miesto gyventojai ir svečiai turės galimybę apkeliauti trylika stotelių, kurių kiekviena pasakoja istoriją.

Paralelės su šiandiena

E.Bučelytė tą lemtingą naktį sovietiniams desantininkams šturmavus Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, iš televizijos studijos komentavo įvykius, kol nutrūko tiesioginė transliacija.

Kiekviena sausio pradžia jai – prisiminimų laikas. Praėjus 30 metų, atmintyje iškyla tie patys vaizdiniai. "Ta pati niūri naktis, tamsus miestas, tylūs, susikaupę žmonės prie parlamento ir tyloje prasiskverbianti didžiulės minios malda. Tai yra labiausiai jaudinantis atmintyje išlikęs momentas", – atvirauja E.Bučelytė.

Eglė Bučelytė. E. Blaževič/LRT nuotr.

Žvelgdama iš šiandienos perspektyvos, žurnalistė akcentuoja, kad 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai suteikė esminę pamoką: kiekvieno žmogaus indėlis yra labai svarbus – tai akivaizdu ir šiandienės situacijos kontekste. "Ryte sėdėjau ir galvojau apie dabartinę situaciją, apie kardinaliai priešingą vaizdą Vilniuje. Prieš 30 metų miestas buvo pilnas žmonių, minios važiavo ginti parlamento ir kitų pastatų, o dabar miestas yra absoliučiai tuščias. Bet kaip tada buvo reikalingas žmonių palaikymas, taip ir šiomis dienomis būtinas visų susitelkimas. Savanorystė, kuri taip aktuali šiandien, prieš 30 metų ji irgi skleidėsi visa savo didžiąja ir gražiąja prasme, tik mes jos neįvardijome tuo konkrečiu žodžiu. Tai buvo kiekvieno apsisprendimas prisidėti ir būti ten, kur įsivaizduoji esant svarbiausia tuo metu. Bendrystės, greito apsisprendimo, reakcijos ir veiksmo pamoką išmokome visi ten buvę, ne tik aš", – dalijasi E.Bučelytė.

Sovietinių karių atšiaurumą atlaikiusi žurnalistė visada pabrėžia, kad nors Sausio 13-osios naktis ir visi 1991 m. buvo itin intensyvūs, tai buvo ypatingas laikas Lietuvai. "Jaunajai kartai tikriausiai sunku suvokti, bet tuo metu mes pirmą kartą patys buvome išsirinkę savo parlamentą, jo nariai nebuvo primesti sovietų valdžios, patys sprendėme, kokios Lietuvos norime. Džiaugėmės, kad Lietuva eina teisinga kryptimi, kad priimami šaliai svarbūs sprendimai. Sausio 13-oji parodė, kad žmonės yra pasirengę gyventi laisvoje Lietuvoje, o ne taikstytis su sovietais. Juk ir užimtoje Televizijoje bei radijuje vos keli asmenys sutiko dirbti su Maskvos statytiniais, visi kiti pasirinko darbą iš kitų vietų ir daug kartų sunkesnėmis sąlygomis. Tai buvo laikas, kai galėjai įvertinti ne tik save, bet ir greta esančius. Žurnalistams tai buvo ypatingas laikas: esi itin reikalingas, tavo žodis yra laukiamas, užgula didžiulė atsakomybė ir jauti atliekantis savo misiją. Sunkiai nusakomas jausmas", – tuometes nuotaikas perteikti stengiasi ji.

Pavydi laisvės kartai

Su laisva Lietuva per tris dešimtmečius užaugo ir laisvės karta, o kartu su ja – ir E.Bučelytės sūnus.

Žurnalistė šią kartą mato kaip visiškai kitokią, turinčią kitokių galimybių, bet lygiai tokią pačią veržlią kaip ir prieš 30 metų per Sausio įvykius sutikti žmonės. "Ištikus kritinėms situacijoms, pavyzdžiui, dabar, susidarius koronaviruso krizei, atsiranda daug jaunų savanorių, kurie nori dirbti ligoninėse, padėti. Mano sūnus bandė patekti į ligoninę savanoriauti. Matau, kad jie tokius pat sprendimus, kaip ir mes, priima, tik tai buvo kitas laikas ir kitos sąlygos, mes neturėjome tokių galimybių. Bet aš jiems tikrai pavydžiu tos šalies, tos Lietuvos, kurioje jie gyvena", – šypsosi E.Bučelytė.

Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių gimusiam sūnui augant, Lietuvos laisvės tema visada buvo artima ir svarbi. "Mano sūnus su tuo užaugo. Buvo laikotarpis, kai mokyklose ir istorijos vadovėliuose Sausio 13-oji nebuvo akcentuojama, bet mūsų šeimoje kiekvieną Sausio 13-ąją labai daug apie tai kalbėdavome nuo pat pirmųjų sūnaus metų. Jam mama Sausio 13-osios naktį turbūt nėra niekuo išskirtinė. Tai yra mama, kuri tuo metu dirbo savo darbą. Mes visuomet kartu arba atskirai, bet einame prie minėjimo laužų, prisimename tuos laikus", – dalijasi žurnalistė.

"Visa mano šeima yra labai artimai visa tai išgyvenusi – mano tėtis tuo metu parlamente dirbo kaip žurnalistas, aš dirbau televizijoje, brolis buvo prie parlamento, mama taip pat. Visada randame, ką prisiminti ir išgyventi iš tų laikų", – priduria ji.

Tai buvo kiekvieno apsisprendimas prisidėti ir būti ten, kur įsivaizduoji esant svarbiausia tuo metu.

Lietuviai dažnai nepraleidžia progos bent trumpai pasikalbėti su E.Bučelyte, kartu prisiminti 1991-ųjų sausį. "Esu tas žmogus, kuris tiesiog sutapatinamas su ta data, žmonės, pamatę mane, prisimena tą laikotarpį, mintimis grįžta į dienas, kurios buvo ne vien sunkios morališkai, bet gražios bendru siekiu ir viltimi visiems mums Lietuvoje. Išsikalbėjęs su tos kartos atstovu, tu matai, kad jis pats dalyvavo įvykiuose – nebūtinai savo buvimu Vilniuje, bet ir kuriame nors mažame Lietuvos miestelyje – visa Lietuva buvo įsijungusi į Sausio 13-ąją", – patyrė E.Bučelytė.

"Šią vasarą vienas žmogus pasakojo: "Pamatęs ir išgirdęs jus paskutinę prieš užgęstant televizijos ekranui, bėgau į miestelio centrą, žinojau, kad ten bus autobusas, ir mes važiuosime ginti artimiausių radijo siųstuvų, kuriems gali grėsti pavojus." Mus visus, išgyvenusius Sausio 13-ąją, vienija bendrystės jausmas", – nė kiek neabejoja žurnalistė.

Ji tiki kad Sausio 13-oji niekada nebus užmiršta, nes tai iš tiesų yra sunkiai ir per skausmą iškovota laisvė. "Jeigu to nebūtų buvę, mes galbūt kitaip vertintume savo praeitį ir ateitį. Norėčiau, kad mus visus vienytų meilė savo šaliai, noras ją kurti. Kad tomis dienomis vienijęs bendrystės jausmas išliktų per amžius ir būtų perduotas ateities kartoms. Visi kartu esame jėga. Visi kartu galime labai daug padaryti", – nuoširdžiai viliasi E.Bučelytė.

Jaunuolio akimis

LRT radijo departamento vadovui Giedriui Masalskiui 1991-ųjų sausio 13-ąją buvo 20 metų. Jis gyveno prie pat Vilniaus televizijos bokšto, todėl tą naktį kartu su draugais bėgo pažiūrėti, kas ten vyksta, galbūt reikia jų pagalbos.

"Buvome nusiteikę ginti ir daryti tai, ką reikės, nes nežinojome, kokia konkreti pagalba bus reikalinga. Buvome ir po tankų taikikliais, ir įvykio vietoje, kur tankai važinėjo, iš kur žmones greitosios vežė", – prisimena jis.

Jauno žmogaus akimis, tąnakt viskas buvo persmelkta negandos nuotaikos. "Labai didelis stresas, labai daug adrenalino, nes tu visiškai nesupranti, kas vyksta, nes iki to laiko nebuvo didelių ženklų, kad taip gali nutikti. Važiuoja tankai per miestą ir ne šiaip sau – važiuoja Televizijos bokšto link per visas mūsų vaikystės ir jaunystės gatves. Kai yra visiška tamsa, nes tada nebuvo apšvietimo, koks viešose vietose yra dabar, ir tik trasuojančios kulkos šaudo ar tik tanko šūviai viską nušviečia, labai slogiai viskas atrodo, labai daug panikos buvo. Daug nemalonaus kolektyvinio jausmo. Bet visi jautėme, kad turime čia atsilaikyti ir neužleisti šitų pozicijų. Tik tiek, kad mes be ginklų visi buvome, o ten ginkluoti, man atrodė, apspangę kareiviai", – pasakoja G.Masalskis.

G. Masalskis. D. Umbraso /LRT nuotr.

Ir po 30 metų viskas atrodo taip pat. Radijo ir televizijos laidų bei projektų vedėjas pripažįsta, kad kartais atmintis ilgainiui iškraipo tam tikrus gyvenimo momentus, tačiau šio įvykio vaizdiniai – it gyvi. "Labai tiksliai viską prisimenu – kaip mes pamatėme viską per televiziją, pamatėme E.Bučelytę, viską išgirdome, prisimenu, kaip galvojome, imti ar neimti mano draugės patėvio šautuvą, ir kaip sėkmingai nusprendėme vis dėlto jo neimti, nes nelabai pasipriešinsi tokiai jėgai. Matėme į dangų trasuojančias iš televizijos bokšto paleistas kulkas ir slėpėmės už namų, kad nepataikytų į mus. Visa tai atsimenu ir su vaizdu. Atsimenu draugų veidus", – 30 metų į praeitį persikelia jis.

Pasak G.Masalskio, jaunatviškas nusiteikimas per akistatą su išskirtiniais įvykiais skatina galybę emocijų ir tik po kurio laiko supranti, kad tai – labai liūdnas įvykis ir itin agresyvus veiksmas. "Kai priėjome prie Televizijos bokšto, ant tilto pamatėme pėstininkų kovos mašiną su patrankėle viršuje, kuri gali bet kada šaudyti į žmones. Kai atsisuko jos bokštelis ir tiesiai į mane nutaikytas sustojo kelioms sekundėms, aš tiesiog apšalau. Iki šiol tai labai aiškiai atsimenu – kaip ir kiekvienas žmogus, prieš save pamatęs pistoleto vamzdį ir realiai supratęs, kad dabar gali šauti", – dalijasi jis.

G.Masalskis mano, kad pasakojant apie 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius jauni žmonės negali to pajusti ir suprasti visa prasme, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jie nevertina laisvės ir to, ką turi. "Aš manau, kad mūsų kartai šie įvykiai tik dar labiau įprasmina gimtinę, kurioje gyveni, ir išsivadavimo jausmą. Mano karta patyrė tikrai ne tiek, kiek patyrė karus išgyvenę, bet mano karta patyrė sovietines nesąmones, prie kurių aš gimiau. Keičiantis santvarkai įvertinau, kad šie įvykiai tikrai buvo labai prasmingi ir reikalingi. Tai duoda atskaitos tašką", – įsitikinęs jis.

Lygindamas koronaviruso paveiktą šiandienos gyvenimą su 1991-ųjų sausiu, jis mato tam tikrų panašumų. "Esame užrakinti, uždaryti namuose, yra gana daug nežinios. Nesakau, kad tai yra tas pats, bet 2020 m. įvykiai, "Laisvės kelias", parama Baltarusijai, bendri veiksmai parodo, kad bėdoje žmonės labai susivienija. Tam tikrų panašumų yra. Tačiau 30-mečiams ir jaunesniems belieka tik pasidžiaugti, kad jie taip gyvena. Gal ir gerai, kad jie nematė viso to, ką matėme mes", – svarsto G.Masalskis.

Norime priminti, kad reikia švęsti laisvę.

Kitoks gimtadienis

Tikriausiai niekas nedrįstų ginčytis, kad Sausio 13-oji prieš 30 metų buvo skaudi naktis, netekčių naktis, tačiau žurnalistas Deividas Jursevičius nori pabrėžti, kad tai buvo ir pergalės diena bei naktis, todėl užaugus naujai kartai atėjo laikas šios datos minėjimui suteikti naujų atspalvių.

"Norime priminti, kad reikia švęsti laisvę. Tų įvykių prisiminimai dar yra labai gyvi. Dirbame su kolegomis, kurie dirbo prieš 30 metų tiek LRT radijuje, tiek televizijoje, jiems buvo grasinama ginklais, kai kurie manė, kad LRT koridoriuose pabaigs savo gyvenimus – žinoma, tarp jų buvo ir E.Bučelytė", – pasakoja D.Jursevičius.

Jis pats 1991 m. sausio 12-ąją šventė savo 9-ąjį gimtadienį, kurį puikiai prisimena ir šiandien. "Jis buvo suplanuotas iš anksto, atėjo keli bendraklasiai, keli draugai, kurie gyvena aplink. Gyvenome bendrabutyje, penktame aukšte. Ten nuolat buvo įjungta televizija arba radijas. Kaip vaikai gal iki galo visko ir nesupratome, nors žinojome, kad vyksta kažkas svarbaus. Bet juk ruošėmės gimtadienį švęsti, torto valgyti… O mus ragino kuo greičiau baigti švęsti, nes buvo paskelbta komendanto valanda. Prisimenu, kad ėjau palydėti draugų, bet buvo keistas jausmas", – neslepia D.Jursevičius.

"Buvo labai tamsu ir tylu. Šviesos degė namuose, nebuvo didelio judėjimo, juo labiau, kad gyvenome Alytuje, keli šimtai metrų nuo karinio dalinio. Girdėdavosi, kai tankai pravažiuoja, kai karinė technika pravažiuoja. Žmonės buvo labiau susikaupę savo namuose. Visą naktį buvo įjungtas televizorius ir radijas, o kitą rytą atsikėlę sužinojome, kas įvyko tą naktį", – priduria jis.

Šiandien D.Jursevičių domina vizija, kaip žmonės anuomet įsivaizdavo laisvę ir kaip ją įsivaizduoja šiandien. "Nežinau atsakymo. Bet manau, kad specialioje LRT Sausio 13-osios laidoje kalbėdami su svečiais atsakysime į šitą klausimą. Pažvelgsime, kaip mes pasikeitėme. O kad pasikeitėme – tai yra faktas", – neabejoja žurnalistas.