Basomis kojomis – per raudonas įkaitusias žarijas. Per laužą, kuriame ką tik degė ugnis, o temperatūra siekia daugiau nei devyniasdešimt laipsnių. Kokie žmonės ryžtasi tokiai rizikai? Kodėl daugelis tai vadina stebuklu?

O Lietuvos garsenybės nebijo viešai pripažinti: vyriausiąja Lietuvos ragana vadinamos laužų pradininkės Vilijos Lobačiuvienės veikla – tikrų tikriausias jų gyvenimo atradimas ir akivaizdžiausias įrodymas: stebuklai egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar jais tiki, ar ne.

Pasakojimą Viliją Lobačiuvienę LNK laida „Neišgalvoti gyvenimai“ parodys šiandien, 20.15 val. per LNK.

Vilija neslepia: iki šiol ji vengė atvirai kalbėti apie prieštaringai vertinamus, kartais netgi šarlataniškais pavadinamus savo gydymo metodus. Tačiau akivaizdūs rezultatai ir stebuklingai pasveikusių ligonių liudijimai įtikino: pasakoti apie savo darbus – iš tiesų prasminga.

„Aš esu labai logiškas žmogus. Jeigu pas mane žmogus kažką gydosi, aš po to reikalauju iš jo tyrimų. Tyrimų, kad jis tikrai pasveiko. Kad tai jo nėra vien pojūtis, kad aš sveikas”, - sako Vilija Lobačiuvienė.

„Reikia akivaizdžių įrodymų? Prašom“, - sako Vilija ir kviečia prie laužo. Ištikima jos bendražygė, žinomo aktoriaus Arūno Storpirščio žmona Vilija tikina: ragana vadinama bendravardė kadaise jos vyrą išgelbėjo nuo kojų amputacijos o gal net iš mirties. Prieš keletą metų iš televizijos ekranų žiūrovų numylėtas aktorius buvo dingęs ne šiaip sau. Pats Arūnas Storpirštis pirmą kartą ryžosi papasakoti apie tai, koks gi stebuklas įvyko, kad dabar jis vaikšto savomis kojomis.

„Pas mane buvo visas kompleksas bėdų, bet viena iš tų problemų buvo vadinama rožė, kur koja ištinsta kaip kaladė. Bet po poros seansų patinimas atlėgo. Ir, atrodo, netikėk stebuklais. Bet jų tikrai yra ant šios žemės”, - sako Arūnas Storpirštis, savo kailiu patyręs ragana vadinamos Vilijos Lobačiuvienės gydymo metodus.

Vilija Lobačiuvienė tikina: laužai ir vaikščiojimas per žarijas – tik mikroskopinė jos darbo dalis. Tačiau jau dvidešimt metų žmonių, norinčių išbandyti šias keistas apeigas, netrūksta. Vilija neslepia: čia esantiems ne naujiena - stebuklingais vadinamų pasveikimų iš tiesų yra buvę.

Juk ne veltui kartą per pusmetį žmonių į jos organizuojamus sambūrius susirenka vis daugiau. Ir kone kiekvienas turi savų motyvų čia būti. Tačiau ir tas, kurį atginė liga, ir tas, kurį atviliojo smalsumas, ieško savų paaiškinimų apie tai, kas gi čia vyksta.