Abipusė psichoterapija

"Perskaičiau vienu prisėdimu. Dar nemačiau Lietuvoje tokiu kampu nagrinėjamos šios temos", – taip apie A.Vinokuro knygą "Mes nežudėme" atsiliepė dr. Arvydas Anušauskas. Šioje knygoje pateikti pokalbiai su žydšaudžių vaikais, anūkais, kitais giminaičiais, vieni dalijasi savo skausmu, gėda, o kiti – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo.

Kiekvieno interviu pradžioje pateikiama esminė ištrauka iš žydšaudžio baudžiamosios bylos. Ir jokių komentarų – tai paliekama pačiam skaitytojui. Ir tai skaitytojui, kaip ir kalbintiesiems, yra labai skausminga, bet kartu labai reikalinga procedūra, kurią galima būtų pavadinti psichoterapija, padedančia atviromis akimis pažvelgti į skaudų mūsų bendros su žydais istorijos tarpsnį.

"Žinau, kad kiekvienas skaitytojas, tapęs šių pokalbių liudininku, klaus savęs, ar galėtų štai taip atsiverti, viešai pasipasakoti, pasidalyti savo skausmu, gėda... Manau, šie pokalbiai yra labiau kalbintųjų, o ne skaitytojų psichoterapija, nes pirmieji norėjo būti išgirsti ir neteisiami. Bet jie išties nekalti – Holokausto metu jie buvo vaikai arba išvis nebuvo gimę", – kalbėjo knygos autorius apie šiandienos bendrapiliečius, kurių dauguma pokalbiuose vienareikšmiškai teigė pagarbą žmogaus gyvybei.

Gal būta proto užtemimo?

Pasak A.Vinokuro, jis niekada nesakė, kad lietuviai yra žydšaudžių tauta. Priešingai – jis tai visada neigė. Maža to, knygoje autorius tvirtina, kad žydšaudžių vaikai nekalti nei morališkai, nei teisiškai dėl tėvų nusikaltimų.

"Kalbintieji žudikų vaikai, giminaičiai nuoširdžiai negalėjo suprasti jiems artimo žmogaus nusikaltimo priežasties. Gal, kaip rašė vienas mano bičiulis feisbuko paskyroje, lietuvius po beviltiškos kapituliacijos Stalinui buvo apėmusi kažkokia depresija, proto užtemimas, atvedęs prie kitų okupantų – vokiečių garbinimo ir atpirkimo už raudonojo okupanto terorą ožio, t. y. žydo paieškų. Tada atsirado tūkstančiai lietuvių, kurie už atliktą "darbą" iš vokiečių okupantų gavo nužudytų žydų namus, rakandų, drabužių, baldų, vaikiškų žaislų... Jei žudikų palikuoniai tinkamai neįvertins padarytų nusikaltimų, atsiras naujų žudikų, o tiesos atmetimas Lietuvos visuomenėje ras vis naujų pateisinimų", – įsitikinęs A.Vinokuras, parašyta knyga gerokai palengvinęs nusikaltusiųjų žmogiškumui palikuonių moralinę naštą, kurios aukomis jie tapo.

Perskaičiau vienu prisėdimu. Dar nemačiau Lietuvoje tokiu kampu nagrinėjamos šios temos.

Užsidarę žinojimo getuose

"Idėja pasidalyti mintimis tema "Vaikai nekalti dėl savo tėvų nusikaltimų" persekiojo mane ne vieną dešimtmetį. Dar prieš 37 metus JAV lietuvių dienraštis "Draugas" publikavo mano straipsnį, teigiantį, kad nėra pagrindo vadinti lietuvius žydšaudžių tauta. Nors anuomet sulaukiau garsaus Izraelio istoriko Dovo Levino griežto atkirčio, tačiau mano minėta nuostata nepakito per beveik 40 metų, nors tokią nuostatą rinktis teko tarp amžinų humanistinių vertybių ir fakto, kad Lietuvoje buvo sunaikinta beveik visa žydų tauta", – kalbėjo apie savo pasirinkimo sunkumą autorius. Beje, lietuvių tautos humanizmą jis savo knygoje iliustruoja irgi tik faktais, pateikdamas žydų gelbėtojų nuotraukas, paminėdamas jų atliktus žygdarbius gelbstint savo bendrapiliečius.

Keista, kad iki šiol nebuvo kalbinami žydšaudžių artimieji, kurie, nors ir niekuo nenusikalto, tačiau dažnas kankinosi nusikaltimo žinojimo getuose. Kaip kankinosi ir knygos autorius, mėgindamas atsikratyti žinojimo apie baisią savo šeimos tragediją Holokausto metais.

"Jaučiausi pririštas nematomais pančiais prie to, kas jau buvo", – prisipažino A.Vinokuras, sužinojęs apie tėvo slėptą šeimos tragediją tik būdamas jau suaugęs žmogus. Todėl jam buvo suprantamas ir dalies žydų tautos naikintojų palikuonių nežinojimas apie jų artimųjų padarytus nusikaltimus. Taigi, tylėjo ir žudikai, ir jų aukos, siekdami apsaugoti savo vaikus nuo skausmingų susidūrimų istorijos raidoje.

Vertina LGGRTC paramą

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), išleidusio šią knygą, direktorė Birutė Burauskaitė prisipažino abejojusi, ar pavyks knygos autoriui prakalbinti Holokausto vykdytojų palikuonis. Tačiau A.Vinokuras sugebėjo tai padaryti – jis prašnekino 35 tokius asmenis, leido jiems išsikalbėti, apsivalyti, nors pats kaskart mokėjo už tai didžiulę kainą.

"Kelias valandas prieš pokalbį nerasdavau sau vietos, nors, būdamas žurnalistas, aktorius, esu bendravęs su tūkstančiais žmonių, kuriuos vienu ar kitu būdu gebėjau valdyti, tačiau pokalbiai su žydų naikintojų palikuoniais buvo visiškai nauja patirtis, kupina didžiulio streso abiem interviu dalyviams. Ir nesvarbu, kaip buvo kalbinami žmonės – žiūrint vienas kitam į akis ar kalbant telefonu – visais atvejais, nors ir labai jaudindamasis, stengiausi laikytis etikos, moralės ir teisės normų", – teigė A.Vinokuras.

Knygos autorius dėkingas B.Burauskaitei, suvokusiai knygos temos svarbą ir atlaikiusiai vienokį ar kitokį spaudimą tų, kurių nuomone nereikia knygos apie Holokauste dalyvavusių nusikaltėlių palikuonių išgyvenimus, jų požiūrį į genocidą. Pasak pačios B.Burauskaitės, tai unikalaus turinio knyga, parašyta faktų kalba ne apie Holokaustą, o apie jo padarinius, apie nusikaltimų vykdytojų palikuonių šiandienines reakcijas.