Virtualioje parodoje – septynios randuotos istorijos

Apie virtualiojoje "IRGIgalerijoje" eksponuojamą projekto "Randai" istorijų serijos "Čia irgi aš" parodą (pa)pasakoti nepaprasta. Projektu "Randai", kaip įvardija jo iniciatorės moksleivės Simona Šmitaitė, Liepa Spietinytė, Saulė Čibiraitė ir Aurėja Karvelytė, siekiama sujungti emocinį ir išorinį žmogaus pasaulius, pasakojant istorijas, kurios yra ne tik kūno, bet ir sielos dalis.

Žiūrovo, pamačiusio parodoje vaizdu perteiktą istoriją, perskaičiusio ją ar išgirdusio jos garso įrašą, reakcija negali būti objektyvi. Todėl išlaikyti žvilgsnio iš šalies, dalijantis įspūdžiu apie šią parodą, nepavyks.

Pažeidžiamumas

Projekto parodos pavadinimas "Čia irgi aš" kalba ne tik apie tuos žmones, kurie atsivėrė, pasakodami savo randų istorijas. Pavadinimas kalba ir apie žiūrovus, nes projekto temoje, o galbūt net ir vienoje iš parodos istorijų, jie tikrai pamatys save. Juk randų turime kiekvienas.

Tik žiūrovas, tyrinėdamas ekspoziciją, išlaiko saugų atstumą (ne tik fizinį, skiriantį jį ir ekrane regimas, skaitomas ar klausomas istorijas), priešingai nei istorijų pasakotojai, kurie, nors ir būdami anonimais, tampa pažeidžiami, kadangi įsileidžia kiekvieną žiūrovą į savo intymią erdvę. Nepažįstamieji, vaikštantys asmeninių istorijų takais, turėtų sukelti emocinio nepatogumo ar baimės jausmus. O jei tie nepažįstamieji nesupras? Jei jiems pritrūks empatijos? Jei jie bus pikti, nes jiems patiems jų randus vis dar labai skauda? Todėl labai norisi išreikšti pagarbą, palaikymą tiek projekto iniciatorėms, tiek ir parodos herojams. Būti pažeidžiamam yra sunku, bet labai drąsu.

Naujajame „IRGIgalerijos“ projekte – septyni intymūs pasakojimai apie gyvenimą lemiančius skaudulius. / Galerijos nuotr.

Emocijos

Parodyti savo randus nepažįstamųjų auditorijai – iššūkis. Kita vertus, žiūrovui žvelgti į tuos randus – taip pat iššūkis. Visų pirma dėl to, kad matant kito skaudamas vietas, jo pažeidžiamumą nelabai sudėtinga pasijausti galinčiu ne guosti, o suduoti per tą skaudamą vietą, visų antra, kito skausmas gali tapti priminimu apie paties žiūrovo randus, o norėdamas išlikti nepažeidžiamas jis gali pradėti lieti pyktį. Emocijos yra žmogiškas dalykas. Tačiau jas reikia kontroliuoti.

Istorijos pasakojamos ne fragmentiškai, o nuo pradžios iki galo, randai vadinami tikraisiais vardais, o ne slepiami po asociatyviais įvardijimais.

O emocijų ši projekto paroda kelia tikrai daug, kadangi istorijos pasakojamos ne fragmentiškai, o nuo pradžios iki galo, randai vadinami tikraisiais vardais, o ne slepiami po asociatyviais įvardijimais. Viskas tikra, išgyventa (ar išgyvenama iki šiol). Kai kurios iš septynių parodoje papasakotų istorijų galbūt netgi yra panašios į tas, kurias su savimi nešiojasi jos žiūrovai.

Septynios istorijos

Paroda pradedama istorija apie neatlaikančias kojas ir dėl to atsiradusią baimę ne tik judėti, bet netgi ir stovėti. "Patyriau pirmas abiejų kelių girnelių operacijas. Kiek sutvirtėjau, bet po kelerių metų vėl viskas pasikartojo – sutrūko tai, kas buvo likę iš raišč̌io, laikiusio girnelę. Kaulai jau susiformavę. Girnelės vaga sekli. Tai reiš̌kia, kad ne tik raišč̌iai neprilaiko jų, bet ir jų buvimo vieta beveik plokšč̌ia, todė̇l joms labai lengva judė̇ti. Vė̇l atsiguliau ant operacinio stalo. Šį kartą̨ tvarkė̇ ir kaulus. Iš klubo paėmė kaulo dalį̨ ir̨ į̨statė̇ š̌alia girnelė̇s, kad jai būtų  sudarytas barjeras ir ji liktų savo vietoje, o raištį, laikantį̨ girnelę, sumeistravo iš̌ sausgyslė̇s, paimtos iš̌ pakinklio."

Uždanga: projekto herojai lieka neįvardyti, tačiau jų istorijos iki smulkmenų atviros. / Galerijos nuotr.

Skaitant šį tekstą pašiurpsta oda. Baimės eiti ir net stovėti jausmas daugumai tikrai nepažįstamas, todėl jį suvokti sudėtinga. Tačiau empatiškai įsijautus į herojės pasakojimą, nesunku atrasti savyje dėkingumo, už tokį savaime suprantamą dalyką kaip sveikos kojos. Važinėti d viračiu, vaikščioti po mišką, spardyti futbolo kamuolį kieme – kažkam yra tiesiog laiko leidimas, o kažkam – didelė dovana.

Antroje istorijoje atvirai pasakojama apie patirtą psichozę. Su tuo nesusidūrusiems sunku įsivaizduoti, ką išgyvena žmogus, patiriantis psichozę: grandiozinės idėjos, visa apimantis palaimos jausmas ir staiga kilusi didžiulė baimė. Paradoksalu, bet būtent baimės jausmas šioje istorijoje jos heroję paskatino ieškoti pagalbos. Ir dabar ji, atsistojusi ant kojų, dalijasi savo istorija, vienus padrąsindama, kad jie tokie ne vieni, kitus paskatindama atjausti ir pabandyti suprasti, o ne atstumti.

Trečioji istorija – netikėta. Apie nepiktybinį auglį, kuris, pasirodė esąs vaisiaus stadijoje nustojęs vystytis dvynys. Keistas jausmas apima skaitant herojės istoriją, kurios eiga primena scenarijų iš mokslinės fantastikos filmo. Daug informacijos yra pasiekiama apie tai, koks ypatingas, telepatinis yra dvynių tarpusavio ryšys, todėl ši istorija iš šalies atrodo labai paslaptinga ir kelianti klausimų: ar jos herojė kada jautė savo dvynį? Ar jai jo trūksta?

Ketvirtosios istorijos herojus pasakoja apie valgymo sutrikimus. Kelionė į tobulumo siekį prasidėjo nuo, atrodo, nekaltos minties – "šiandien nevalgysiu pusryčių", kuri, kaip pavadino pačios istorijos herojus, pasirodė esanti vilkas avies kailyje. Pastangos valgyti kuo mažiau, pasigyrimas klasiokams apie tai, kad burnoje nieko neturėta jau dvi dienas, ir sulaukiamas dėmesys skatino istorijos herojų tęsti badavimą. "Juk jei nebadausiu – nebūsiu kitoks, nebūsiu įdomus, – garso įraše nuskamba herojaus žodžiai. – Skaičiai ant svarstyklių žymi mano savivertę." Iš šalies žvelgiant, atrodo, koks siauras yra herojaus matymas, koncentruotas tik į išorę. Bet, jei būsime atviri patys sau, kiek kartų per dieną savo kūną lyginame su kūnais, matomais instagrame, populiariuose žurnaluose, filmuose? Ir, nepaisant kilusios pozityvaus požiūrio į savo kūną bangos, skatinančios grožėtis įvairių proporcijų figūromis, į savo kūno trūkumus žvelgiame jausdami nevisavertiškumo jausmą.

Galerijos nuotr.

Penktoji istorija yra pati pozityviausia ir įkvepianti priimti savo kitoniškumą, atrasti, kuo jis yra gražus. Ilgą, sunkų kelią reikia nueiti norint priimti save. Istorijos herojei jis tęsėsi nuo vaikystės iki pilnametystės, kai pati savęs paklausė: kodėl tiek daug metų kompleksavo dėl gamtos sukurto odos rašto ant jos kūno? Tačiau būna ir taip, kad kompleksai lydi visą gyvenimą, griauna pasitikėjimą savimi, dėl jų netgi atsisakoma patinkančių veiklų, vengiama megzti naujus socialinius ryšius. Kompleksai turi neįtikėtiną galią – užvaldyti. O ši istorija turi neįtikėtiną galią – įkvėpti jėgų juos įveikti.

Šeštoji istorija paliečia LGBT temą. Kartu paliesdama ir visų parodos žiūrovų žmogiškumą. Priimti, kaip visuomenėje yra įvardijama, kitokius – tai ne išmėginimas tolerancijos, kuriai auginti, plėsti jos ribas reikia pastangų, o žmogiškumo, kuris yra kiekviename žmoguje ir kuris nereikalauja jokių papildomų investicijų.

Septintoji, parodą užbaigianti istorija – apie vyrą ir "žvaigždžių žemėlapį". Ką šis žemėlapis padėjo jam (at)rasti – sužinosite aplankę parodą.

Post Scriptum

Savo istorijomis pasidalijusius žmones dera vadinti herojais ir jiems padėkoti. Įvardijimas "herojai" šios parodos kontekste skamba kaip "didvyriai", "drąsiaširdžiai" – jie atsivėrė ir įsileido į savo intymią erdvę visiškai nepažįstamus žmones – žiūrovus. Jie nusipelnė pagarbos ir dėkingumo. Už tai, kad paskatino pasižiūrėti į savo randus, gal net atrasti stiprybės ir jėgų pasirinkti kelią, kad juos priimtų. Tikiuosi, kad pasidalydami savo istorijomis, nors ir liko anonimais, pajus grįžtamąjį ryšį.

Padėkos žodžių vertos ir projekto iniciatorės S.Šmitaitė, L.Spietinytė, S.Čibiraitė ir A.Karvelytė bei "IRGIgalerija", virtualiojoje erdvėje pasiūliusi dar vieną išskirtinį projektą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių