Iš Žaliakalnio panoramos išnyko tarpukario simboliu vadinta baltoji Felikso Vizbaro pilaitė. Tik joje gyvenusios kaunietės atmintyje ši vila, primenanti Kauno aukso amžių, vis dar išdidžiai boluoja.

Gyveno iki paauglystės

Ant Žaliakalnio šlaito 1923 m. garsus architektas F.Vizbaras sau susiprojektavo ir pasistatė būstą. Žvelgiant į šio pastato griuvėsius laiką reikėtų atsukti atgal bent 80 metų. Gal pavyktų įsivaizduoti tarpukario inteligentų susiėjimus jaukioje erdvioje svetainėje, pro kurios langus vėrėsi Kauno centro panorama? Gal gėlėmis išpuoštame vilos kieme ir saldžius vaisius nokinusiame sode pasigirstų krykštaujančių vaikų balsai, tarp jų – ir jauniausios šių namų gyventojos Lidijos? Rudenį jai sukaks 86-eri.

L.Graudinaitė-Kuodienė svetingai svečius pasitinka ankštame vieno kambario bute tankiai apgyvendinto mikrorajono daugiabutyje. Lidija ir keleriais metais vyresnis brolis Jurgis – vieninteliai gyvi buvę F.Vizbaro pilaitės šeimininkai.

Viloje iš viso buvo 12 kambarių, 4 kambarių butą mansardiniame aukšte architektas F.Vizbaras skyrė žmonos Olimpijos brolio šeimai, kuri augino du vaikus. 1927 m. gimusi Lidija šiuose namuose augo iki 13 metų, juos lig šiol vadina savo tėviške.

Ne barė, o juokėsi

„Mes visi gyvenome kaip viena šeima. Buvau mažiausia, ėjau per visus kambarius, niekas nieko man nesakė. Gyvenimas tikrai buvo pasakiškas, buvau tarsi princesė“, – į vaikystę mintimis nugrimzdo ponia Lidija.

Labiausiai atimintin jai įstrigo jos vaikystės kiemas. „Aplink namą buvo terasos, arčiausiai – vien gėlės, žemiau – daržas, dar žemiau, kalne, sodas. Kiek jame buvo vaisių...“ – nostalgiškai nutęsė garsaus architekto žmonos giminaitė.

Augalus prižiūrėjo F.Vizbaro žmona Olimpija, tačiau dirbant kitus buities darbus jai talkino tarnaitės: tvarkydavo kambarius, gamindavo maistą. Jokia paslaptis: po vienu stogu gyvenusios sesers ir brolio šeimos gyveno gana pasiturimai.

Namuose, kuriuose buvo visi komunaliniai patogumai, telefonas, tvyrojo ypatinga aplinka. Balto pastato viduje vyravo ta pati balta spalva, daugelis medinių baldų buvo nudažyti baltai, kambariai – erdvūs, šviesūs.

„Lankiau J.Jablonskio mokyklą, pas mane ateidavo vaikų – duodavomės kieme ir sode, viską siaubdavome, karstydavomės po medžius – niekas mums nieko nesakė“, – nuolankų mylimo tetėno F.Vizbaro būdą prisiminė Lidija. Mergaitė jį vadino dėde.

Kartą Lidija, norėdama pasipuikuoti prieš drauges, užsiropštė ant inspekto stiklo, atsisėdo ir šis įlūžo. Tada labai išsigando tetėno reakcijos, tačiau šis tik nusijuokė.

Bokšte gyveno lėlės

Pilaitės bokštelyje, kyšojusiame to meto Žaliakalnio panoramoje, buvo Lidijos žaislų kambarys. Per šventes ant bokštelio iškabindavo vėliavas.

„Su lėlėmis žaidžiau iki trylikos metų. Jų turėjau visokių: lietuviškų, iš Vengrijos, Italijos, Japonijos. Japoniška lėlė buvo iš metalo pagaminta balerina, ją visą buvo galima išnarstyti į atskiras kūno dalis ir vėl surinkti. Žaislų iš užsienio parveždavo dėdė su teta. Turėjau net lojantį žaislinį šuniuką“, – prieš 70–80 metų gautas dovanas prisimena Lidija. Visos jos lėlės buvo išdėliotos ant žaislinių pintų kėdžių prie pinto stalo.

Išsaugotų savo vaikystės žaislų moteris nelaikė užrakinusi. Jei ateidavo į svečius vaikų, ji kaipmat pasiūlydavo jiems užsiėmimą. Ir šie vaikai užaugo, tad likusius žaislius L.Graudinaitė-Kuodienė nusprendė padovanoti Lietuvos liaudies buities muziejaus senovinių žaislų kolekcijai. Šiame muziejuje daug metų dirbo Lidijos brolis, tad nebuvo dvejonių, kam atiduoti antikvarinėmis vertybėmis virtusius žaislus.

Dažnai matė Vaižgantą

Lidija visam gyvenimui įsiminė, kaip F.Vizbaro pilaitėje buvo švenčiamos Kalėdos. Abi šeimos sėsdavo prie bendro Kūčių stalo pirmajame aukšte. Pavalgius prasiverdavo užuolaidos, iš už jų pasimatydavo puošni, lubas siekianti eglė, o po ja – dovanos.

„Dėdė buvo pokštininkas. Mažiausią dalykėlį apvyniodavo tiek popieriaus sluoksnių, kad atrodytų didelis daiktas. Vynioji vynioji ir randi mažą daiktelį. Visi juokdavosi“, – šventinę nuotaiką įtaigiai perteikė Lidija.

Ji įsiminė ir to meto įžymybes, kurios lankėsi architekto namuose. „Labai gerai atsimenu Vaižgantą, jis dažnai viešėdavo mūsų namuose, buvo geri draugai su dėde. Atsimenu, kai Vaižgantas sirgo, dėdė jį lankė kiekvieną dieną“, – pasakojo moteris.

Tiesa, kai ateidavo garbių svečių, vaikai prie bendro stalo nesėdėdavo, jiems būdavo padengiama atskirai. Bet valgiai jiems nelabai rūpėjo – vos užkandę jie skuosdavo žaisti. Lidijai prisimena, kaip sode dūkdavo su panašaus amžiaus diplomato Petro Klimo sūnumi.

„Kauke“ lankėsi tik kartą

Likus keleriems metams iki sovietų okupacijos F.Vizbaras lyg nujausdamas pasiūlė žmonos broliui pasistatyti sau atskirą namą – šis taip ir padarė. Tuomečiame miesto pakraštyje – dabartinėje Gražinos g. – iškilo Lidijos tėvų namas (be abejo, projektuotas F.Vizbaro), kuriame šeima pragyveno apie 40 metų. Tiesa, šiandien šio namo jau nebėra, vietoj jo stovi keli daugiaaukščiai namai. Nugriovus Lidijos tėvų namą, 1989 m. jai skirtas 1 kambario butelis, jos broliui – 2 kambarių butas viename miesto mikrorajonų.

F.Vizbaro pilaitės likimas taip pat nepagailėjo. „Teta Olimpija staigiai pasimirė, prasidėjo karas. Dėdė bijojo pasilikti čia, pasitraukė į Vakarus, paliko visą turtą. Be pilaitės, buvo dar vienas raudonų plytų namas Parodos kalne. Jis buvo užrašęs šį namą mums, bet kai išvažiavo, tai nieko ir neliko“, – atsiduso ponia Lidija.

Architekto vila Žaliakalnio kalvose buvo nacionalizuota. Kol ji dar stovėjo, L.Graudinaitė-Kuodienė vis praeidavo pro šalį ir su skausmu nužvelgdavo. Jos žiniomis, pastate trumpam buvo apsigyvenęs vokiečių kariuomenės vadas, po to veikė pionierių rūmai, o vėliau prabangus gyvenamasis namas virto neypatingos tvarkos bendrabučiu.

„Vėliau namą perstatė ir įrengė “Kauko„ restoraną“, – pilaitės istoriją priminė moteris.

„Kai tik atidarė “Kauką„, vyras iš karto mane ten nusivedė. Bet viskas ten jau buvo neatpažįstama: sugriauta, sunaikinta. Daugiau ir nebesilankiau“, – paaiškino ponia Lidija. Ne mažiau skaudu jai dabar pilaitės vietoje matyti griuvėsius.

Buvusi šių namų gyventoja nė nežino, kam dabar priklauso sklypas ir pastato likučiai. L.Graudinaitė-Kuodienė niekur nesikreipė, kad jai, kaip vienai F.Vizbaro giminaičių, šis nekilnojamasis turtas būtų sugrąžintas.