Meilė muzikai – visam gyvenimui

Broliai Antanas ir Juozas Vokietaičiai gimė ir augo Suvalkijoje, Bevardiškių kaime. Abu mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią Juozas baigė 1890 m., Antanas – 1897 m. Anuomet Veiverių mokytojų seminarija buvo vienintelė lietuvių mokytojų seminarija (veikusi XIX a. II p. – XX a. 2 deš.), kurioje tarp daugybės dėstomų dalykų, ypatingas dėmesys buvo skiriamas muzikiniam ugdymui – net šešios septynios pamokos per savaitę. Įdomu tai, kad į seminariją buvo priimami tik jaunuoliai, turintys muzikinę klausą. Visi seminaristai privalėjo išmokti griežti smuiku. Seminarijoje buvo įkurtas simfoninis orkestras, kuriame visą mokymosi seminarijoje laikotarpį – trejus metus smuiku griežė A.Vokietaitis.

Muzikinis išsilavinimas A. ir J.Vokietaičių tolesnėje pedagoginėje karjeroje turėjo ypatingą reikšmę. A.Vokietaičio dukra mokytoja Aldona Vokietaitytė savo atsiminimuose apie tėvą rašė, kad visą savo gyvenimą iki mirties tėvas nesiskyrė su smuiku, kasdien vakare mūsų namuose skambėdavo nuotaikingi kūriniai. Jis ypač mėgo kamerinę muziką, visur susirasdavo partnerių ir organizuodavo kvartetus, duetus.

Kadangi Lietuvoje lietuviams nebuvo leidžiama mokytojauti, A.Vokietaitis buvo priverstas darbo ieškoti svetur. 1897 m. jis išvyko į Lenkiją ir savo pedagoginę karjerą pradėjo mokytojaudamas Lodzės, Varšuvos, Liublino apskričių pradinėse mokyklose. Laisvalaikiu A.Vokietaitis grojo mėgėjų orkestre ir kvartete, lankydavo visus koncertus. Pirmieji metai, praleisti toli nuo gimtinės, buvo labai sunkus išbandymas, ypač dvidešimtmečiam jaunuoliui, nemokančiam lenkų kalbos. Tik didelė meilė pedagogo profesijai ir vaikams padėjo nugalėti visus sunkumus ir įgyti vertingos patirties.

Naujovių pradininkas

1907 m. vasario 16 d. A.Vokietaitis gavo paskyrimą užimti Žagarės pradinės mokyklos vedėjo pareigas. Tuo metu Žagarės pradinėje mokykloje lietuvių kalba dar nebuvo dėstoma. A.Vokietaitis vienas pirmųjų įvedė mokykloje lietuvių kalbos dėstymą, stengėsi dvi pirmąsias klases mokyti tik gimtąja kalba, rūpinosi lietuviškų vadovėlių pirkimu.

Apie tai savo atsiminimuose buvusi jo mokinė Pranciška Šimanskytė-Nemunienė rašė: "Turėdama vienuolika metų, pradėjau lankyti mūsų miestelio mokyklą. Mokytojas buvo rusas. Nė vieno žodžio lietuviškai. Pamokas pradėdavome ir baigdavome šlovindami carą. Bet štai 1907 m. žiemą mokyklon atvyko mokytojas Antanas Vokietaitis. Mes buvome baisiai nustebinti, kai jis pačią pirmą pamoką prabilo į mus lietuviškai. Sunku pasirodė iš karto suprasti žodį "sąsiuvinis", kai jis visą laiką vadinosi "tetradka", pieštukas – "alupka", plunksnakotis – "ručka". Atrodė, kad aš ne lietuvaitė, – tokia nesuprantama pasirodė lietuvių kalba. Bet taip buvo tik iš pradžių. Mūsų naujasis mokytojas taip gražiai ir nuoširdžiai viską išaiškindavo, kad nedaug reikėdavo patiems mokytis. Jis išmokė mus pajausti lietuvių kalbos grožį, turtingumą, išmokė ją pamilti ir gerbti."

Naujasis mokyklos vedėjas iš mokytojų reikalavo atsisakyti knyginio mokymo, žinių kalimo. Jis siekė teorinį mokymą sieti su gyvenimo praktika, pamokose naudoti vaizdines mokymo priemones.

Kad mokiniai geriau įsisavintų gamtos mokslus, A.Vokietaitis prie mokyklos užveisė sodą ir daržą. Jame kartu su mokiniais sodino medelius, mokė, kaip reikia juos prižiūrėti. Darželyje augino įvairias daržoves, gėles. Geografijos pamokas neretai pravesdavo gamtoje, pvz., aiškindavo, kaip išmatuoti piliakalnio aukštį, sudaryti savo apylinkės planą ir kt. Jam labai rūpėjo estetiška aplinka. Mergaites ugdė, kad jos būtų tvarkingos, rūpintųsi klasės jaukumu, atneštų žydinčių gėlių, klasės sienas papuoštų moksleivių piešiniais. Ypač reikalavo, kad būtų švarūs sąsiuviniai. Tuomet tai buvo nauja ir pažangu.

Mokyklos sklype A.Vokietaitis įrengė meteorologinių stebėjimų stotį. Jam vadovaujant, vyresnių skyrių moksleiviai atlikdavo visapusiškus meteorologinius stebėjimus, duomenis kruopščiai užrašydavo ir siųsdavo į Peterburgą. Už septynerių metų tiriamąjį darbą A.Vokietaičiui buvo suteiktas Vyriausiosios fizikos observatorijos Sankt Peterburge korespondento vardas ir specialus ženklelis.

A.Vokietaitis rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Sekmadieniais po pamaldų mokykloje lietuviškai skaitydavo paskaitas. Kartu su gydytoju Petru Avižoniu ir kitais Žagarės inteligentais organizuodavo lietuviškus vakarus, rodydavo spektaklius, pvz., "Velnias ne boba", "Amerika pirtyje", "Genovaitė", "Piršliai", kuriuose ir pats A. Vokietaitis vaidindavo. Iš vietos gyventojų buvo subūręs chorą, kuriam vadovavo iki 1913 m.

Tokia aktyvi šviečiamoji veikla nepatiko caro valdininkams, todėl mokytojas buvo nuolatos sekamas, o 1913 m. perkeltas dirbti į Kuršėnų pradinę mokyklą vedėju. Pirmojo pasaulinio karo metais A.Vokietaitis buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Pradžioje tarnavo Daugpilyje, vėliau – Vitebske.

Ugdė pedagogus

Po karo, 1918 m., A.Vokietaitis grįžo į Lietuvą: prasidėjo naujas pedagoginės veiklos etapas. Nedelsdamas pradėjo mokytojauti Rietavo progimnazijoje – labai jau buvo išsiilgęs mokytojo darbo, už kurį, jo nuomone, nėra kilnesnio ir malonesnio.

Nuo 1919 m. A.Vokietaitis dirbo Vilniaus, Kauno, Alytaus apskričių, o 1932–1938 m. – Kauno miesto pradinių mokyklų inspektoriumi. Šios pareigos buvo sunkios ir atsakingos. Reikėjo rūpintis naujų lietuviškų mokyklų kūrimu, mokymo priemonėmis, vadovėliais ir kt. 19 metų jis važinėjo po Lietuvos miestų ir miestelių pradines mokyklas ir tikrino mokytojų darbą. Ir tai darė ne formaliai, o suteikdavo mokytojams praktinių patarimų, aiškindavo kaip mokymo procesą susieti su vaizdinėmis mokymo priemonėmis, o nesant jų – patiems pasigaminti. Visada pabrėždavo didelį vaizdinio mokymo pranašumą prieš abstraktų, žodinį. Patarė, kaip pamokoje panaudoti kraštotyrinę medžiagą.

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais labai trūko kvalifikuotų mokytojų. Tą problemą padėjo spręsti 1919 m. organizuoti vasaros mokytojų kursai, kuriems vadovavo ir juose dėstė A.Vokietaitis. Pedagogų kvalifikacijos kėlimo kursai buvo daugiau bendrojo lavinimo pobūdžio ir padėjo atlikti mokytojų parengimo funkcijas. Nuo 1922 m. mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursai įgavo specializuotą pedagoginį, metodinį, praktinį pobūdį. Juos siekta labiau suderinti su pradinės mokyklos poreikiais.

1922–1923 m. Švietimo ministerija A.Vokietaitį komandiravo į Leipcigą, Darbo seminariją, susipažinti su naujais mokymo-auklėjimo metodais, su darbo principo taikymu pradinėse mokyklose. Grįžęs įgyta patirtimi mielai dalijosi su kolegomis pedagogais. A.Vokietaitis, o neretai ir Pedagoginio muziejaus direktorius Vincas Ruzgas, vadovavo ir dėstė mokytojų Pedagoginiuose darbo kursuose, kurie vyko Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje, Rokiškyje, Telšiuose, Kėdainiuose, Marijampolėje ir kituose Lietuvos miestuose.

A.Vokietaitis buvo didelis autoritetas mokytojams. Visus stebino jo nepaprastas punktualumas. A.Vokietaitis sakydavo, kad didžiausia žmogui duota brangenybė – tai laikas ir niekam nevalia juo piktnaudžiauti. Visada būdavo pasitempęs, energingas, temperamentingas, valingas, veiklus, nepailstantis, tvarkingas, santūrus, kupinas vis naujų idėjų, kūrybingas, pasižymėjo nepaprastu darbštumu, pareigingumu ir reiklumu sau ir jo vadovaujamiems mokytojams, tačiau objektyvus, nepriekabus.

Apie A.Vokietaičio išvaizdą mokytojas Jonas Vajega labai vaizdžiai aprašė prisiminimuose: "Visa jo išvaizda ne tik manęs neapvylė, bet dar sutvirtino tą nuomonę, kad Lietuvoje tebėra tikrų Vytauto laikų didvyrių. Aukštas, tiesus, plačiapetis, stambių kaulų vyras, galva jau kiek pirmyn pasidavusi, stuomeningas, rankos ilgos, didžiulės plaštakos, o galva tarsi liūto, tik ne plati, o siaura; didelė, atvira kakta, stambi nosis, aukštyn sušukuoti, jau pražilę, standūs plaukai ir akys mėlynos mėlynos, kurios visai išvaizdai priduoda kažkokio vaikiško gerumo. Vis susičiaupęs, rimtas. Ką sakydamas, retkarčiais pakelia galvą, į akis pasižiūri ir retai nusišypso plačia šypsena, kuri paperka pašnekovą. Toks tvirtas, kietas, valingas ir jo charakteris buvo. Tikras vyriškumo įsikūnijimas. Kai kam jis grėsmingai atrodė, jo bauginosi. Arčiau jį pažinę, kitokią nuomonę susidarydavo."

Veiklus visuomenininkas

A.Vokietaitis buvo didelis Lietuvos patriotas, profesionalus pedagogas ir aktyvus visuomenininkas. Dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos, Šaulių sąjungos, Vilniui vaduoti sąjungos ir kitų draugijų veikloje. Pedagogikos klausimais rašė straipsnius ir publikavo periodinėje spaudoje "Naujoji mokykla", "Švietimo darbas", "Tautos mokykla" ir kt. Su dideliu entuziazmu organizavo pradinių mokyklų moksleivių dainų ir sporto šventes, iškylas, ekskursijas, vasaros stovyklas.

1938 m. A.Vokietaičio iniciatyva buvo organizuota didelė Kauno miesto pradinių mokyklų moksleivių sporto ir dainų šventė, kurioje dalyvavo 3 000 mokinių, bei Kauno miesto pradinių mokyklų pedagoginė paroda.

Menininkas A.Vokietaitis, esant visoms gyvenimo situacijoms, daug dėmesio skyrė grožiui, estetikai, poezijai, muzikai, teatrui, menui. Tiek šventės metu, tiek kasdienybėje, tiek draugijoje, tiek vienumoje jis siekė grožio ir gėrio harmonijos. "Kaip gyvą jį matau sudarytame su Jurgiu Puodžiukynu ir kitais pedagogais smuikų kvartete ir kituose ansambliuose. Į muziką jis dėjo visą savo grožio ir gėrio ištroškusią sielą", – prisiminimuose pašė žymus pedagogas, literatūrologas ir kolega Zigmas Kuzmickis.

Kad jam rūpėjo grožis, estetika, menas, galime suprasti iš vieno jo gyvenimo epizodo, kai A.Vokietaitis dirbo Ukmergės mokytojų seminarijos direktoriumi (1938–1944). A.Vokietaitis atkreipė dėmesį, kad mokyklų aplinka gana niūroka, kad reikėtų ją praskaidrinti meno kūriniais – paveikslais. Pasirūpino, kad Ukmergės savivaldybė skirtų lėšų ir 1942 m. žiemą Ukmergės burmistras Stasys Martinaitis, dailininkas Petras Tarabilda, mokytojas J.Žemaitaitis ir A.Vokietaitis išvyko į Kauną pas Antaną Žmuidzinavičių. Dailininkas maloniai juos priėmė savo kabinete ir prie kavutės aptarė ir susitarė, kaip A.Žmuidzinavičiui tarpininkaujant iš Kauno dailininkų nupirkti per 100 paveikslų.

Netrukus tie paveikslai jau kabėjo vienoje Ukmergės mokyklų salėje – tai buvo bene pirmoji dailės paroda Ukmergėje. Vienas didžiausių Petro Kalpoko tapybos darbų "Sielininkai" papuošė Ukmergės gimnazijos vestibiulį.

Knyga, smuikas ir šachmatai

Ištikimiausi A.Vokietaičio gyvenimo draugai ir nenumaldoma aistra buvo knyga, smuikas ir šachmatai. "Reikėjo matyti, su kokiu menišku įkarščiu žaidė šachmatais Vokietaitis. Ne, jis nežaidė – jis grojo šachmatų figūromis. Kitu metu buvo sudarytas pedagoginis šachmatų turnyras, kuriame dalyvavo keliolika pedagogų, žinoma, ir Vokietaitis. Jis čia ir vėl liepsnojo: iš šachmatų jis, rodėsi, norėjo išskelti dieviškąją ugnį ir ja uždegti mūsų pedagogines širdis. Aš sudrebėjau prieš tą didį menininką ir... prakišau jam abi partijas, nors buvau iškovojęs tame turnyre kone pirmąją laimėjimo vietą", – prisiminimuose rašė Z.Kuzmickis.

Buvo sudarytas pedagoginis šachmatų turnyras, kuriame dalyvavo keliolika pedagogų, žinoma, ir Vokietaitis. Jis čia ir vėl liepsnojo: iš šachmatų jis, rodėsi, norėjo išskelti dieviškąją ugnį ir ja uždegti mūsų pedagogines širdis.

A.Vokietaičio nuomone, tikras inteligentas negali būti abejingas muzikai, menui, grožiui. Kiekvieno pedagogo pareiga – skatinti jaunimą domėtis ir pamilti teatrą, dainą, meną.

Iki gyvenimo pabaigos jis atsidavęs dirbo pedagoginį darbą. 1938–1940 m. ir 1941–1944 m. vadovavo Ukmergės mokytojų seminarijai, o 1940–1941 m. – Trakų mokytojų seminarijai. Po karo 1944–1950 m. dirbo Kauno mokytojų seminarijoje bei Kauno 4-osios jaunimo mokyklos mokytoju.

Įspūdingi brolio darbai

A.Vokietaičio brolis Juozas Vokietaitis (1872–1931) taip pat buvo žymus pedagogas, chorvedys, visuomenės veikėjas. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo Lenkijoje. Grįžęs į Kauną, J.Vokietaitis 1907–1914 m. vadovavo "Saulės" draugijos mokytojų kursams. Dėstė muziką ir vadovavo chorui. Antrojo pasaulinio karo metais J.Vokietaitis rūpinosi moksleivių perkėlimu į Voronežą, toliau dėstė pedagogiką, muziką mokytojų kursuose. Martyno Yčo lietuvių mergaičių gimnazijoje dėstė matematiką, vadovavo chorui.

Po karo 1918 m. J.Vokietaitis ir kiti lietuvių inteligentai bei moksleiviai iš Voronežo grįžo į Lietuvą. J.Vokietaitis su šeima apsigyveno Kaune. Rengti lietuvių mokytojus buvo svarbiausias J.Vokietaičio rūpestis. Jis nedelsdamas ėmėsi pertvarkos – "Saulės" mokytojų kursus pertvarkė į "Saulės" mokytojų seminariją ir iki 1925 m. jai vadovavo. Dėstė psichologiją, pedagogiką, pedagogikos istoriją, vadovavo chorui.

1919–1931 m. J.Vokietaitis buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamento direktorius ir Knygų leidimo komisijos narys. 1931 m. jis buvo Kauno miesto burmistras. Priklausė Lietuvių mokslo draugijai, "Dainos" draugijai, Lietuvių draugijai nukentėjusiesiems dėl karo šelpti, buvo vienas Lietuvių mokytojų sąjungos Lenkijoje ir Voroneže steigėjų. Visas pedagogo gyvenimas buvo susijęs su spauda, jo straipsnius spausdino "Lietuvos ūkininkas", "Šaltinis", "Vienybė", "Vilniaus žinios", "Švietimo darbas", "Lietuva", "Tėvynės sargas", "Rytas" ir kiti leidiniai.