Ketvirtadienį 18 val. uostamiesčio Baroti galerijoje bus atidarytos išsyk dvi vilniečių dailininkų keramikų poros darbų parodos: Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės „Jūra vandenynas“ ir Ryto Jakimavičiaus  „Žiemą vasarą“, skirtos XIX Klaipėdos Pilies džiazo festivaliui. Jis ir prasidės šiuo vernisažu.

Drįsta būti nerimta

„Ciklas  „Jūra vandenynas“ – apie vandenį. Apie vandens palaimą, raibuliuojantį grožį, auksinius saulės atspindžius, paslaptingus tolius horizonte; kartu – apie jo pražūtingą jėgą. Vanduo – traukiantis ir mirtinai pavojingas. Nuskęsti – neskęsti. Išplaukti. Nugalėti likimą. Jūros peizažas – puošnus ir tviskantis, bet kartu lyg ir sunkus kaip iš nelabai gero sapno, su skęstančiais ne tik Venecijos, bet ir Vilniaus pastatais. Koliažinis darbo principas suteikia galimybę žaisti citatomis, masteliu, daugiaprasmiais motyvais. Paradoksalūs kontrastai – tikrovė-sapnai, menas-kičas, rimta-juokinga, asociacijos su senąja daile, architektūra, mitologija, keistos užuominos – viso to čia esama, – pasakojo D.Jakimavičienė. – Kita ciklo dalis – „Balutės ežerėliai“. Kadangi jūros didybė ir pastangos tą didybę suvokti – vienas iš ankstesnių vaikystės prisiminimų, o dar ir todėl, kad kūryba man visada truputį asocijavosi su vaikiškais žaidimais, čia naudojau smulkias porcelianines ir plastikines figūrėles, įvairius graudžiai vaikiškus ar sentimentalius daiktelius, įgytus blusų turguose, antikvariatuose, kartais – kažkur tolimesnėse kelionėse ir turinčius keistas žinomas ar numanomas istorijas, arba pačios darytus. Pavyzdžiui, baltos porcelianinės figūrėlės – iš kažkada Karaliaučiaus srityje veikusios manufaktūros šiukšlyno, ten antikvarinių lobių ieškotojai iškasė nemažai tokių įvairaus dydžio figūrėlių ir porcelianinių lėlių detalių. Tokie pasakojimai mane intriguoja ir skatina kurti savas istorijas. Taigi komponuoju tuos niekniekius ant porcelianinių „vandens balučių“, pasakoju istorijas. Noriu, kad jos būtų truputį juokingos, bet ne tik. Čia yra ir Eglės žalčių karalienės, ir Ledos, ir gulbės, ir visuotinio tvano motyvų. Truputį sentimentalu, truputį ironiška.

Mane domina ir porcelianinių figūrėlių tradicija. Šis žanras, ilgai buvęs svarbia ir vertinama keramikos sritimi, modernizmo laikais nustumtas į paraštes kaip visiškas kičas,  nebevertas ne tik meno, bet ir amato vardo. O man jos įdomios, nepaisant neabejotinai miesčioniškos kilmės. Ko gero, tuo savo nevertingumu ir įdomios. Todėl bekojei figūrėlei pritaisiau metalinę kojelę, kad ji vėl stovėtų ir galėtų gyventi savo nesvarbų gyvenimą.

Šiame darbe drįstu būti vaikiška, nerimta, smulkmeniška, imtis motyvų, siužetų ir personažų, kurie lyg ir neverti dėmesio“, – šypsojosi dailininkė.

Tarp sentimentalumo ir ironijos

D.Jakimavičienė – viduriniosios kartos keramikė, žinoma Lietuvoje ir užsienyje, surengusi nemažai individualių parodų bei dalyvavusi grupinėse ekspozicijose, simpoziumuose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Skandinavijos šalyse, JAV.

Anot dailėtyrininkės dr. Laimos Surgailienės, ši dailininkė „išsiskiria originaliu kūrybos braižu, jos darbų nesumaišysi su kitų keramikų kūryba. Porceliano ar baltai glazūruotų plokščių, indų, buitinės įrangos dirbinių formas ji puošia dekoliais – pramoninės gamybos piešiniais su dailės istorijos, klasikinės dailės, italų renesanso meistrų motyvais. Taigi dirba popmeno priemonėmis, tačiau masinės gamybos dekolius išardo, sukarpo, įpiešia savo motyvus ir kuria naują koliažinį pasaulį, kuriame pasakoja žavias, puošnias, bet keistas istorijas. Tai nėra jaukus, kiekvienam pažįstamas pasaulis, jo principai čia neveikia; vyksta dalykai, kurių racionaliai nepaaiškinsi. Pilna absurdiškų sugretinimų, keistų metaforų, nėra vienareikšmiškų prasmių, norint jas suvokti, tenka pasitelkti intuiciją. Čia prasideda siurrealizmo strategija, kuria stipriai remiasi Dalios kūryba. Jos darbuose – pasąmonės impulsai, asmeninės aliuzijos ar fantazijos. Masinių dekoliųdekonstrukcijos pagalba ji kuria individualų pasaulį, dar daugiau: pastarąjį dešimtmetį savo kompozicijoms ji pradėjo specialiai kurti dekolius. Jiems panaudojo fotografinius atvaizdus, pirmoji Lietuvos keramikų tarpe pasitelkė skaitmenines technologijas, kompiuterines programas ir lazerinius atspaudus. Nuolatinis balansavimas ant ribos, aštrios briaunos tarp meno istorijos vaizdinių, jų grožio, saldumo, kičo ir siurrealistinio pasąmonės pasaulio, užkoduotų autobiografinių įvaizdžių sudaro D.Jakimavičienės kūrybos iššūkį, kurį dar labiau sustiprina materialaus atlikimo elegancija ir precizika“.

Menotyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė pastebėjo, kad „keista rankdarbių, santechnikos ir kičo samplaika, ironiškai kurianti meninį objektą, ženklina šios menininkės kūrybą. Ji geba kurti kontrastą ir juo žaisti. Kontrastą tarp to, kas banalu, ir to, kas unikalu; tarp to, kas tradiciškai laikoma vyrišku, ir specifiškai moterišku dalyku. Galiausiai – tarp tradicijos ir inovacijos. Tarp vizualinės elegancijos ir aliuzijų į aristokratiškumą, tarp įžūlios egalitarinės motyvų atrankos. Tarp saldumo, sentimentalumo ir sąmoningos ironijos“.

Iš išskirtinės kokybės Limožo porceliano

Vilniaus dailės akademijos profesorius R.Jakimavičius kuria temines ir skulptūrines kompozicijas, instaliacijas, monumentalius interjero elementus. Aktyviai dalyvauja parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Surengė 12 individualių parodų, yra nuolatinis tarptautinių keramikos ir porceliano simpoziumų dalyvis. Dailininkas rezidavo Europos keramikos darbų centre Hertogenboše (Olandija), Akrono universitete (JAV), Keramikos centre Filadelfijoje, tarptautinėje keramikos studijoje Kecskeméte (Vengrija), 2010 m. dalyvavo projekte „Lietuvos meninės keramikos pristatymas Kinijoje“.

Šis dailininkas atstovauja kartai, kurios meninė pasaulėžiūra formavosi devintojo dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvos dailėje ypač stiprėjo savęs reflektavimo tendencijos. Todėl nenuostabu, kad ir keramiko kūrybinė energija labiau telkiama individualiam pasaulėvaizdžiui įprasminti, o ne išspręsti funkcines technologines problemas. Neretai jis savo kūryba kviečia atsigręžti į Lietuvos istoriją. R.Jakimavičius kūriniai (titulinėje nuotraukoje – „Avinėlis“) postmodernistinės konceptualiosios keramikos pakraipos. Lakoniškos, stilizuotos, subtiliai modeliuotos formos derinamos su išdidintomis, groteskiškomis, sarkastiškomis.

R.Jakimavičiaus skulptūrinių porcelianinių darbų serija „Žiemą vasarą“ – gyvulėlių procesija, išsitęsusi erdvėje, kartu tarsi ir laike, – apie ramią metų laikų kaitą. Čia naudojama krikščioniška ikonografija – avinėlis, medis, indas, apeliuojantys į Velykų avinėlį ir gyvulėlių kalbėjimą Kalėdų išvakarėse. Dauguma serijos darbų gimė tarptautinėje keramikos studijoje Kečkemete Vengrijoje, naudojant išskirtinės kokybės Limožo porcelianą. Visi kompozicijos elementai – skulptūriniai, tačiau didžioji dalis kartu ir funkcionalūs – tai skulptūros-talpyklės.

Abiejų dailininkų keramika Klaipėdoje, Baroti galerijoje bus eksponuojama iki  birželio 18 d.