Drama iš praeities

"Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip" – Levo Tolstojaus romano "Ana Karenina" žodžiai galėtų būti šio filmo epigrafu. Kalbėdamas apie antikos mitus, tragedijos ir komedijos žanrų prigimtį šiuo rusų klasiko sakiniu vieną knygos "Herojus su tūkstančiu veidų" skyrių pradeda ir JAV mitologas Josephas Campbellas. Iš neišsenkamo graikų mitų ir dramų šaltinio kyla ir filmo "Šventojo elnio nužudymas" siužetas.

Y.Lanthimas kartu su nuolatiniu scenarijaus bendraautoriu Efthymiu Filippou filmo pavadinimą paėmė iš Euripido tragedijos "Ifigenija Aulidėje" eilučių, kur pasakojama apie karalių Agamemnoną, dėl pergalės lemiamame mūšyje deivei pažadėjusį paaukoti savo dukterį Ifigeniją. Dramos pabaigoje dievai pasigaili drąsiai mirtį pasitikusios, pasiaukojančios Ifigenijos ir paskutinę akimirką nužudymui ant aukuro pakeičia ją elniu (lietuviškame vertime – stirna).

Filmo "Šventojo elnio nužudymas" veiksmas vyksta šiomis dienomis, filmo pagrindiniai veikėjai medikų Steveno (Colinas Farrellas) ir Annos (Nicole Kidman) šeima ir į jų gyvenimą staiga įsibrovęs paauglys Martinas (Barry Keoghanas), po nesėkmingai Steveno atliktos širdies operacijos netekęs tėvo. Dėl operacijos baigties kaltę jaučiantis Stevenas imasi globoti Martiną, supažindina jį savo šeima, bet netrukus jos narius užklumpa nepaaiškinama, paslaptinga liga. Filmo siužetas išlieka nenuspėjamas iki paskutinės scenos, už tai, matyt, ir buvo įvertintas Kanų festivalyje geriausio scenarijaus prizu.

Filmo pradžia mus akimirkai suklaidina: kai iš visiškos tamsos esame permetami į žmogaus širdies operaciją stambiu planu, o tada susipažinę su pagrindiniu veikėju – operaciją atlikusiu kardiochirurgu Martinu – matome jį užkandinėje susitinkantį su į sūnus jam tinkančiu jaunuoliu. Martinas dovanoja berniukui prabangų laikrodį, tėviškai jį paprotina dėl atsargesnio važinėjimo motociklu, tačiau netrukus jų giminystės ryšiai tampa labai abejotini. Tai nuo pat pradžių filmui suteikia dvilypumo; mes kartu su veikėjais iki pat galo turime spręsti jų tolimesnių, lemiamų pasirinkimų dramą. Pasirinkimo tema pasikartoja ir kituose režisieriaus filmuose, ji buvo viena pagrindinių ankstesniame Y.Lanthimo filme "Omaras".

Išskirtinė vaidyba

"Šventojo elnio nužudymas" pasižymi stipria, įdomia aktorių vaidyba, ne tik C.Farrello, kuris neatpažįstamas dėl didžiulės barzdos, bet ir dėl greito kalbėjimo stiliaus, šaltos, šiek tiek indiferentiškos laikysenos.

Y.Lanthimas ne viename interviu yra pasakojęs, kad su aktoriais dirba ne intelektualiai, teoriškai, ne siekdamas psichologinio aktoriaus persikūnijimo, o fiziškai, pvz., tiksliai nurodo, ką aktorius turi atlikti, kaip greitai judėti ar kalbėti. Šią techniką, ko gero, režisierius atsinešė ne vien iš savo darbo šokio teatro ir choreografijos srityje, bet ir taikydamas jo itin mėgstamo prancūzų režisieriaus Roberto Bressono kino filosofiją. Pasak jos, žmogui yra būdingas automatizmas, kurio jis dažnai pats nesuvokia, bet kurį tiksliai įrašo ir perteikia kino kamera. Bresoniška kino samprata aktorius apibūdina kaip modelius, kurių veiksmai – automatiški ir todėl "įmetus juos į filmo įvykių sūkurį jų santykiai su objektais ir personomis aplink juos bus teisingi, nes jie bus neišmąstyti".

Šio filmo stilius – aktorių vaidyba, kameros veiksmai, garsas ir muzika žiūrovui pasako daug daugiau, nei į kelis sakinius telpantis filmo siužetas.

Šio filmo stilius – aktorių vaidyba, kameros veiksmai, garsas ir muzika žiūrovui pasako daug daugiau, nei į kelis sakinius telpantis filmo siužetas. Y.Lanthimas filmo įtampą didina gerai apskaičiuotu operatoriaus Thimio Bakatakio darbu: nejudanti kamera staiga ima artinti ką tik, atrodo, buvusią ne itin reikšmingą sceną, plačiakampis objektyvas iškraipo (išplečia ir suspaudžia) ir taip jau gana nejaukias ligoninės patalpų erdves arba žemu rakursu neatsilieka nuo filmo veikėjų skubrių žingsnių.

Nulaužti kodus

N.Kidman vaidmuo, C.Farrello veikėjo profesija (gydytojas), privačios šios šeimos gyvenimo scenos, kaip ir filmo stilistika kelia asociacijų ir su paskutiniuoju Stanley Kubricko filmu "Plačiai užmerktos akys". Kanų festivalio spaudos konferencijoje tiek N.Kidman, tiek Y.Lanthimas išsisuko nuo šio klausimo aptarimo, tačiau manau, kad naująjį graikų režisieriaus filmą galima laikyti savotišku pagarbos atidavimu didžiajam kino meistrui.

Filmo pavadinimas ir neišvengiamos aukos motyvas yra vienintelis ryškus tiesioginis ryšys su Euripido kūryba, tačiau šio filmo pasaulis nėra ir tikrojo, realaus gyvenimo kopija: absurdiškas, kartais komiškas, bet dažniau siaubingas – užgesus paskutiniams kadrams jį suprasti įmanoma tik vėl sugrįžus prie antikinių mitų.

Pasak japonų teatro režisieriaus ir teoretiko Tadashio Suzukio, Euripido kūriniai priešingi realizmui, veikėjų lūpose čia dažnai skamba nuo realistinio konteksto atsietos frazės. Taip, anot T.Suzukio, prabyla pats dramaturgas, kad išsakytų visuomenei svarbias idėjas, kurios "tampa žmogaus širdį atkoduojančia sistema, lygiai taip pat aktualia ir ateities kartoms".

Pradinis filmo "Šventojo elnio nužudymas" planas (grojant Franzo Schuberto "Stabat Mater in F minor") – kadrą užpildanti chirurginių instrumentų malonėje atsidūrusi, bet dar plakanti žmogaus širdis – yra gera įžanga, ne vien tiesiogine, siužetine, bet ir perkeltine prasme. Nes režisierius savo veikėjų širdis šiame filme ir vėl padeda ant negailestingų žmogiškųjų dilemų aukuro.