Kiekvienas susimąstome apie tekantį laiką. Koks jis liko praeityje, koks esti dabartyje, koks laukia mūsų ateityje. Kasdien stebime, kaip jis keičia aplinką, kaip nesustabdomai tekėdamas jis kuria – o kartais ir griauna, kaip mumyse palieka pėdsaką. Kartais mėginame jį įamžinti: aprašyti, nupiešti ar nufotografuoti, tačiau jis taip ir lieka neapčiuopiamas. Nežinia, nei iš kur jis ateina, nei kuria kryptimi nueina, palikdamas mums neįmenamas mįsles. Laikas yra ir pagrindinis žinomos menininkės Aistės Kisarauskaitės projektų tyrinėjimo objektas. Susipažinti su jais ir sava laiko samprata vilnietė kūrėja kauniečius pakvietė į Kauno fotografijos galeriją.

Pamatyta absurdo žaismė

A.Kisarauskaitė kuria instaliacijas, performansus, rengia fotografijos, juvelyrikos parodas ir kitus šiuolaikinio meno projektus. Ji ir nuolatinė "Santakos" autorė, rašanti ir trumpąją prozą. Įvairiapusė asmenybė ir gebėjimai jos mene susimaišo, susijungia tarpusavyje, kurdami unikalų vaizdinį, sklidiną emocionalumo, prasmės ir individualaus požiūrio.

"Originalus autorės-stebėtojos rakursas atsiranda iš neįprastų pozicijų – matyti ir akcentuoti ne "savaiminę suprantamybę", o poetiškas detales, absurdo žaismę įprastose rutinos schemose, netikėtus dialogų kampus", – apie šią menininkę sako poetė Giedrė Kazlauskaitė.

Iš tiesų: A.Kisarauskaitės kadruose užfiksuoti vaizdiniai – kasdienybės fragmentai, kurie, veikiami laiko dimensijos, įgauna kitokį būvį. Jie tampa istorijų veikėjais, pasakojančiais apie savo gyvenimą – ne spalvingą, veikiau drumzlinai pilkšvą, apdulkėjusį, įplyšusį.

Autorės pristatytuose fotografijų cikluose: "Obelys", "Tradicija", "Kas lieka po meno", "Fotografijos sidabras", "Skelbimų likučiai", "Vonelė" pozityvumo nedaug, bet argi daug jo ir mes atrandame mąstydami apie praėjusį laiką?

Cikluose kūriniai skatina permąstyti išliekamąją vertę, kurią sukuria daiktai, įvykiai, žmonės, veikiami paslaptingos jėgos – laiko. Ritmingai tiksėdamas jis stumia vis tolyn, nenorėdamas, kad atsigrežę pamatytume, kokią netvarką palikome už savęs, besistengdami kuo greičiau pasiekti ateitį.

Obelų žydėjimo metraštis

"Kiekvienais metais aš imu į rankas fotoaparatą ir keliauju paskui žydėjimus", – taip savo tęstinį projektą "Obelys", prasidėjusį dar 2010 m., pristato A.Kisarauskatė.
"Mano "Obelys" yra ne apie kaimą, ne apie grožį ir romantiką. Tai pavieniai medžiai, vedantys vaisius, vadinasi, kažkieno prižiūrėti, žymintys, kad kadaise mano užfiksuotose vietose būta sodybų, kurios laikui bėgant buvo sunaikintos", – tęsia autorė.

Menininkės įamžintos obelys auga fabrikų kiemuose, netoli prekybos centrų, gatvių, geležinkelio. Šiame cikle kūrėja atskleidžia, kaip industrializacija pakeitė mūsų gyvenamąją aplinką, daug ką išnaikino, palikdama būtojo laiko pėdsakus tik žmonių atmintyje ir kasmet pražystančių obelų žieduose.

A.Kisarauskaitė "Obelų" ciklą fiksuoja plačiajuosčiu fotoaparatu, kuris leidžia nuotraukose pajusti praeities dvelksmą ir į užfiksuotą vaizdą pažvelgti kaip į menišką paveikslą, o ne į dokumentinį kadrą. Kai kuriose nuotraukose įamžintos obelys jau sunykusios ar specialiai išnaikintos urbanizacijos ir palikusios savo žymę tik praeityje.

"Fotografuojant ilgainiui kyla klausimas: kaip kiekvieną kartą tą patį medį pateikti skirtingai? Juk iki kito žydėjimo praeina lygiai metai, tiesiog primiršti, kaip tuokart viskas atrodė, – apie ilgalaikio projekto kūrimo ypatumus atvirauja menininkė. – Daugelį įamžintų obelų aš pažįstu kaip žmones. Žinau, kada jos žydi, kada duoda vaisių.
Nuotraukose atsiskleidžiantis urbanizacijos procesas, susikerta su natūraliu gamtovaizdžiu, kuris, nepaisant vykstančių procesų, kiekvieną pavasarį išsprogsta nepaprastu grožiu, priverčia susimąstyti, ar paskubomis vykstančios permainos iš tiesų yra žingsnis į priekį – gal tai žingsnis atgal?

Kas lieka po meno

Kitas A.Kisarauskaitės fotografijų ciklas "Tradicija" praveria menininkų gyvenimo užkulisius – supažindina su dailės mokyklų tradicijomis ir mokymo priemonėmis.

Ciklą sudaro M.K.Čiurlionio menų gimnazijos ir J.Vienožinskio meno mokyklos mokytojų komponuojamų natiurmortų nuotraukos. Natiurmortuose naudojami daiktai kalba patys už save: senos plastikinės lėlės be rankų, laiko paliestos gyvūnų iškamšos, atbrizgę, išpurvinti audiniai, kaukolės, kiti skurdo estetikos pojūtį kuriantys objektai.

Sunku patikėti, kad vaikai yra priversti žiūrėdami į šiuos natiurmortus mokytis kurti grožį. O gal dėliodamas kompoziciją savo auklėtiniams mokytojas per jas realizuoja pats save?

"Esu kilusi iš šeimos, kurioje nuolat svarstoma apie meną, aukojamasi dėl jo. Tokioje šeimoje augant, dažnai kyla klausimas, ar tas menas iš tikrųjų yra toks ypatingas, ar mes turime dėl jo aukotis, ar ne? Pats klausimas apie meną, kas jis yra, kiek jis mums svarbus, – man jis yra tiesiog įdomus", – dar nebaigtą fotografijų ciklą "Kas lieka po meno" pristato autorė.
Ciklo nuotraukos darytos Vilniuje, buvusioje "Fluxus ministerijoje", kurioje veikė daugybės meno žmonių kūrybinės dirbtuvės. A.Kisarauskaitei pasirodė įdomus laikotarpis, kai menininkai jau buvo apleidę šias patalpas, o biurai dar nebuvo įsikūrę.

"Vaikščiodama žiūrėjau, kas liko po menininkų, po meno. Šiukšlės, kurios tarsi turėtų kalbėti apie kažką kilnaus – drobių atplaišos, eskizai ir piešiniai, dažų likučiai ant sienų – išsikrausčius menininkams kėlė dvejonę, ar jos tikrai kalba apie tuos kilnius dalykus", – balsu mąstė A.Kisarauskaitė.

Žiūrint ciklo fotografijas atrodo, kad jose užfiksuotos menininkų dirbtuvės akimirkos po to, kai jas paskubomis apleido šeimininkai. Pavieniai daiktai ar kūriniai palikti, tačiau su savimi išsinešta visa dirbtuvių istorija: koks intensyvus ar, priešingai, lėtas, apmąstymų kupinas kūrybinis procesas ten vyko, kokie kūriniai buvo sukurti, kokios temos buvo plėtojamos diskutuojant su kitais dailininkais, kokios kūrybinės kančios buvo išgyventos.
Nuotraukose įamžinti vien istorijos likučiai, iš kurių sunku sudėlioti rišlų pasakojimą, tačiau žiūrovas visuomet turi teisę laisvai interpretuoti ir kurti savas istorijas.

Iš rūdžių – į sidabrą

"Praėjusio laiko ir buvusio veiksmo dimensija man yra labai svarbi. Ne vieną projektą esu sukūrusi tiesiog ieškodama tos buvusios praeities", – prasitaria kūrėja.

Siekdama pakalbėti ir kiek apie pozityvesnius dalykus, A.Kisarauskaitė sukūrė fotoseriją "Fotografinis sidabras", kurioje, pačios žodžiais tariant, "parodų kabinimo įrankiai" – vinys, plaktukai, replės – yra pasidabruoti fotografijų sidabru. Taip atskleidžiama, kad išeksponuoti įrankiai gali būti naudojami vėl ir vėl. Nusidėvėję, surūdiję objektai ir nuo fotografijų ryškinimo likęs panaudotas sidabras susijungia, prisikelia naujam gyvenimui.

Su likučiais susijęs ir kitas menininkės projektas, kurtas vienam meno savaitraščiui. Jam A.Kisarauskaitė fiksavo nuplėštų skelbimų paliktus "piešinius". "Pamaniau, kad šitos žymės labai daug pasakoja apie pačius klijuotojus", – sako autorė, šalia šių nuotraukų sukūrusi ir išgalvotą istoriją apie 2008-aisiais prasidėjusį ekonomikos sunkmetį, per kurį žmonės išpardavinėjo savo asmeninius daiktus (įvairią buitinę techniką, baldus, indus, papuošalus ir pan.). Menininkės nuotraukose užfiksuoti neva tų, per sunkmetį parduodamų daiktų, skelbimų likučiai.

"Dokumentinei fotografijai pabandžiau suteikti nebūtą istoriją, kurią iššifruotų tik atidus skaitytojas", – kauniečiams sakė autorė.

A.Kisarauskaitės kūryboje – labai daug istorijų, kurios dažniausiai kalba apie praeitį. Tie nedideli pozityvumo niuansai, atsirandantys kai kuriose fotoserijose ar projektuose, nepakylėja aukščiau realybės, jos nemistifikuoja, tačiau suteikia jai paprasto grožio, kurio beskubėdami mes dažniausiai nepastebime.