Gyvenimu ir kūryba tapytojas Rimas Čiurlionis bando atskleisti aiškumo paslaptį

Vilniuje, "Galerijoje XX2", tapybos darbų kolekciją pristatė Rimas Čiurlionis, vienas garsiausių ir žinomiausių lietuvių menininkų Amerikoje. Tai – trečioji šio menininko paroda Lietuvoje nuo 1992-ųjų, kuomet emigravo. Važiuodamas iš Lietuvos, jis ieškojo savęs ir gyvenimo kelio. Nebuvo lengva, bet jam pasisekė, užteko atkaklumo ir avantiūros savo gyvenimą pastatyti į kiek nepatogią padėtį. Atpildas – galimybė daryti tai, kam jaučia poreikį ir pašaukimą.

Su R.Čiurlioniu kalbėjomės galerijoje. Nuo jos sienų paslaptingą šviesą skleidė daugiasluoksniai, nevienaprasmiai paveikslai, kuriuos knieti pavadinti kūrėjo sielos peizažais. Garsiai to nepasakau – jau po pirmų žodžių tampa aišku, kad Rimui ne prie širdies bet kokie pakylėti žodžiai, paslėptų prasmių paieškos.

Filosofiškas, svarstantis, abejojantis, ieškantis R.Čiurlionis sako, kad didžiausia neatskleidžiama paslaptis gyvenime ir kūryboje jam yra aiškumas.

– Čiurlionio pavardė lietuviui niekada neskambės neutraliai, reikš daugiau nei atsitiktinis garsų derinys. Su žymiuoju lietuvių dailininku ir kompozitoriumi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu jus maitina tos pačios giminės medžio šaknys. Kaip šios pavardės naštą sekasi nešti per gyvenimą?

– Lietuvai tai tikrai reikšminga pavardė, bet ji nei padeda, nei apsunkina mano gyvenimą. Žmonės dažnai klausia apie giminystės ryšius. Yra tolima giminystė iš tėvo pusės, mane ji "atsekė" jau gyvenant Amerikoje – ten gyvena artimesnių nei aš giminaičių.

Pavardėms nesuteikiu ypatingos svarbos: tiesiog reikia paprastai ir dorai nugyventi savo gyvenimą.

– Viename interviu prasitarėte, kad laimė yra žmogui gyventi ir daryti tai, ką nori, kam jauti trauką, jausti, kad eini savo keliu. Atrodo, kad jums tai pavyksta?

– Manau, kad tai – kiekvieno žmogaus apsisprendimo dalykas. Aš visada to norėjau, džiaugiuosi, kad kol kas sekasi taip gyventi. Tiesa, gyvenimas neretai įstumia į tokią situaciją, kuri gerokai skiriasi nuo išsvajotosios. Meno pasaulis nėra toks gražus ir romantiškas, kaip gali atrodyti iš šalies.

– Ar brangiai sumokėjote už tokį gyvenimą?

– Nežinau, pagal ką išmatuoti tą kainą.

– Pagal ką matuojate jūs?

– Pagal save. Manau, mokėjau nepigiai: nervais, įtampa – sulig kiekvienu darbu, sulig kiekviena pauze po jo. Bet pereini kokį etapą, gali džiaugtis, kad atlaikei, įveikei. Tuo pačiu kažką įgyji: naujų kūrybos impulsų, išraiškų.

– Atrodo, jūsų gyvenimo svajonės pildėsi ir Lietuvoje. Kodėl išvažiavote tada, 1992-aisiais? Kai tiek žmonių išvažiuoja iš Lietuvos, kiekvieno asmeniškai gaila, nes su kiekvienu Lietuva po truputį mažėja.

– Žiūrint, kokiu tikslu išvažiuoja. Juokaudamas sakau, kad niekur neišvažiavau, tik pakeičiau adresą Kaune, Savanorių prospekte, į kitą – už kelių tūkstančių kilometrų.
Norėjau pakeisti aplinką, mano gyvenime buvo gana įtemptas laikas, norėjau pasimokyti kitur, o ne tiesiog išvažiuoti iš Lietuvos.

Jeigu žmonės išvažiuoja su intencija daug užsidirbti ar išsisukti nuo skolų – jie pabėga, paskui save pasistatydami sieną. Aš tos sienos nejaučiu. Negalvoju ir nejaučiu didelio skirtumo, kur aš gyvenu: ten ar čia. Gal tik laiko lūžį jaučiu – čia pabundu trečią valandą nakties.

Krašte, kuriame gyvenu dabar, situacija man, kaip kuriančiam žmogui, yra palankesnė.
– Važiavote neturėdamas tikslo atrasti Ameriką. Kaip atsitiko, kad Amerika jus atrado? Esate žinomas, vertinamas, perkamas.

– Atrado ar neatrado – nežinau. Gal aš praradau? Kažką atrasdamas, dažniausiai kažką ir prarandi.

Amerikoje neapsiribojau vien lietuvių bendruomene. Visada norėjau įeiti į mane supantį pasaulį. Turiu draugų – ir kolekcininkų, ir galerininkų. Tai, kad žmonės domisi mano kūryba, yra atpildas ir stimulas kartu. Žinoma, stimulas yra ir tai, kad tavo darbus perka ir gali iš to gyventi: susimokėti už studiją, nusipirkti dažų, išlaikyti šeimą.

– Ar Amerikoje visą laiką gyvenote iš kūrybos?

– Iš pradžių dirbau Čikagos restauravimo centre. Paskui apsisprendžiau ir atsidėjau kūrybai. Anksčiau ar vėliau atsiremi į klausimą, kaip gyventi.

– Į Ameriką atvažiavote iš kitokios aplinkos. Ar tai buvo jūsų privalumas, ar stabdys įsitvirtinti kaip kūrėjui?

– Bet kokia aplinka yra privalumas, jeigu prieš ją atsilaikai.

– Kada kūrėte intesyviau: kol gyvenote Lietuvoje ar Amerikoje?

– Amerikoje. Anksčiau gal labiau išsiblaškęs buvau. Nežinau, kiek susikaupęs dabar, nes nėra lakmuso popierėlio susikaupimui pamatuoti. Dabar turiu geresnes sąlygas kurti – tai irgi svarbu.

– Lietuvoje vienintelė jūsų darbovietė buvo Pažaislio vienuolynas, kuriame vienuolika metų restauravote freskas. Girdėjau, kad tai nebuvo lažas, bet išsvajota vieta?

– Aš norėjau dirbti Pažaislyje. Jau mokydamasis Stepo Žuko dailės technikume žinojau, kad ten dirbsiu. Visi juokėsi iš manęs, ten laukė eilės norinčiųjų. Baigęs mokslus pabėgau nuo paskyrimo, nuvažiavau į Pažaislį, pasakiau, kad noriu čia dirbti, ir mane priėmė.

– Kas jus traukė į Pažaislį ir kas ten laikė?

– Atsakymas atėjo gerokai vėliau, nei pradėjau dirbti. Prisimenu, Tėvas Stanislovas sakydavo: "Dirbk, tu tik būk ten ir kvėpuok tuo oru." Ten įdomūs dalykai dėjosi, buvo ypatinga atmosfera – ta ramybė buvo emeritų vienuolių prikvėpuota.

Tai buvo prasmingas, aiškus ir atsakingas darbas – prikelti iš nebūties tikrus šedevrus. Nuveikti dideli darbai: teko daryti freskų kopijas, kūriau ir autorinius darbus. Ir dabar įrašyti vardai tų, kurie dirbo.

– Ar dabar nuvažiuojate pažiūrėti į tas freskas?

– Nuvažiuoju, bet sentimentų nejaučiu. Sentimentus jaučiu to ansamblio grožiui, bet ne savo padarytam darbui. Neprisirišu prie to, kas jau padaryta. Turėjau apsispręsti tarp restauravimo ir kūrybinio darbo.

– Ar galėtume šią parodą pavadinti jūsų sugrįžimu?

– Nemanyčiau. Nei aš kada bėgau, nei dabar sugrįžau. Tai tiesiog paroda.

– Nesate linkęs savo darbų priskirti kažkokiam konkrečiam stiliui, bet meno kritikai akcentuoja abstrakčiai simbolinę pakraipą.

– Nenoriu supoetinti, sureikšminti ar įsprausti į kažkokias formules. Aš už paprastumą, aiškumą – ir gyvenime, ir kūryboje. Nereikia slėptis už simbolių, ženklų. Mene paprasti, išgyventi dalykai patys virsta simboliais, specialiai jų ieškoti nereikia. Tai gali mus net sužaloti – per juos nematysime tikrų dalykų. Rilkė, Mačernis, Milašius – kokie jie buvo dideli savo aiškumu ir paprastumu.

– Paminėjote jums svarbių poetų pavardes. Ar teko gyvenime sutikti žmonių, kurie buvo tokie pat svarbūs?

– Man mokytojas buvo Tėvas Stanislovas. Ne vien jis. Ir Amerikoje sutikau daug žmonių, kurie žavėjo savo paprastumu ir aiškumu. O kad gyvenime dirbant, bendraujant su žmonėmis yra visokių kompromisų – manau, jie neišvengiami. Aišku, tai yra žmogaus skausmo ir kančios dalykas. Gal ir gerai? Gauni per savo egoizmą, privalai sustoti ir apgalvoti savo mintis ir veiksmus, pervertinti tai, ką darai, kaip gyveni.

Žmogus kaip paleista strėlė – nesugaunama, lekianti į tikslą. Tą tikslą sunku, gal neįmanoma apibrėžti – jį nujauti.

Nereikia dramatizuoti gyvenimo, tai apsunkina mus ir mūsų santykius suvelia į neišnarpliojamą gumulą.

Noriu aiškumo. Paradoksas, bet aiškumas man yra didžiausia paslaptis.

– Kaip dėl aiškumo dabar derėtų jus vadinti: Amerikos lietuvis, lietuvių menininkas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Amerikoje, ar dar kaip?

– Bet juk niekas nesako: lietuvis, gyvenantis Lietuvoje. Tikrai geras klausimas. Matyt, kiekvienas gali vadinti taip, kaip nori.

– Ar, be restauravimo ir tapybos, užsiimate dar kokia kita kūrybine veikla: gal rašote eiles ar dienoraštį, gal fotografuojate?

– Restauravimas jau praeity. Kažkada bandžiau rašyti. Dabar dažniau užsirašau, nei rašau. Dėl fotografavimo? Norėčiau tai išbandyti ir išbandysiu. Turiu sumanymų fotografiją ir kitokią techniką įtraukti į tapybą. Galbūt po poros metų galėsiu parodyti tokių darbų. Įvairių technikų įvaldymas suteikia laisvumo, ir tai yra gerai. Kai formą įgauna išgyventi dalykai, ji gali vesti kūrėją į priekį. Tačiau kartais tai gali peraugti į manieringumą. Viskas priklauso nuo žmogaus, jo vidaus – reikia įsiklausyti į save.

– Siūlote tiesiog atsiduoti gyvenimui?

– Negalėčiau ir nenorėčiau siūlyti. Gal tik nedrąsiai tarti, nes kūrybos ir žmonių bendravimo dalykai yra subtilūs ir jautrūs.