Paroda "Nuo karo iki taikos", neseniai atidaryta sostinės Taikomosios dailės muziejuje, turbūt nepaliks abejingos nė vienos moters. Savo lobius čia vėl plačiai atvėrė žinomas mados istorikas ir drabužių bei aksesuarų kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas.

Istorijos – vertos romano

Šįkart ant "podiumo" – XX a. 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių mada žvelgiant į ją neįprastu rakursu – iš karo į taiką. Nors po Antrojo pasaulinio karo Europa kilo iš griuvėsių, 1947 m. Paryžiuje buvo atidaryti "Christian Dior" mados namai, priminę moterims apie haute couture (aukštąją madą).

Parodoje galima pamatyti suknelių, skrybėlaičių, batelių, kosmetikos, įvairių aksesuarų. Iš fotografijų žvelgia žinomos tos epochos moterys: anglų estrados dainininkė Alma Kogan (1932–1966), balerina Ida Rubinštein (1885–1960), vengrų kilmės vokiečių – austrų aktorė ir šokėja Marika Riok (1913–2004).

Dauguma eksponatų į A.Vasiljevo rankas suplaukė neįtikėtinais keliais. Jis neslėpė, kad kaupti tokią specifinę kolekciją net pekerius pastaruosius metus padėjo ekonominė krizė. Eksponatus kolekcininkas dažnai perka aukcionuose, iš privačių spintų bei skrynių, kai kuriuos damos jam dovanoja. A.Vasiljevas apgailestavo, kad pernai vintažiniai daiktai aukcionuose vėl pabrango.

"Net neįsivaizduojate, kiek trunka ir kiek kainuoja tuos daiktus restauruoti. Prie vienos suknelės pluša 12 restauratorių. Ir tai – dar ne pabaiga", – tikino A.Vasiljevas.

Žurnalistus po parodą kolekcininkas vedžioja lyg beletristas: pasakoja daugumos suknelių įsigijimo istorijas, nutapo jų savininkės portretą, akcentuoja šios kaprizus ir dorybes, šmaikščiai užsimena apie meilužį, paaiškina, kuriuose mados namuose apdarai pasiūti, nepamiršta paminėti tų namų dizainerio skandalų su konkurentais. O parodoje skambanti romantiška 6-ojo dešimtmečio muzika tarsi nukelia į tą epochą.

"I.Rubinštein suknelę nusipirkau Prancūzijoje, kur ji mirė. Tada tvarkė jos butą, į dėžes sudėjo knygas. Kad jos nesislankiotų, į tarpus įdėjo keletą suknelių. Tas dėžes atidarė tiktai praėjus 40 metų po jos mirties. Taip atsirado tos suknelės, buvo sužinota, kad jos – I.Rubinštein, kadangi knygos buvo pažymėtos jos ekslibrisu", – pasakojo A.Vasiljevas.

Sijonai trumpėjo iš skurdo

1940–1950 m. – griūties, žmonių netekties daugelyje pasaulio šalių metas. Nepaisant to, moterys troško madingai rengtis ir gerai atrodyti. Tačiau trūko audinių, aksesuarų, papuošalų, avalynės, o svarbiausia – pinigų. Todėl karo metų madoje – daug rankų darbo drabužių, avalynės, bižuterijos. Suknelės pasiūtos iš užsilikusių ikikarinių audinių, sukomponuotos iš kelių audinių atraižų. Karo metų madoje daug tamsiai mėlynos, juodos spalvos – juk buvo gedulo metai.

"Pagrindinis militaristinio stiliaus skiriamasis bruožas – statūs, "pamušti", labai platūs, palyginti su ankstesniais metais, suknelių, švarkų ir paltų pečiai, taupymo sumetimais iki kelių patrumpinti sijonai", – savo mieląsias damas vedžiodamas po parodą komentavo A.Vasiljevas.

Moteriška avalynė – iš šiaudų ir pitono odos. Šios neprireikė karinei pramonei – juk kareiviams negamino batų iš tokios prabangios medžiagos. Basutės – medine platforma, į jas įsispyrusi moteris net sprogstant bomboms buvo madinga.

1940-ųjų rankinės – trikampės, kvadratinės, tarsi karinei pramonei pritaikytos dėžutės, panašios į tanką. Daugelis aksesuarų – plastikiniai. Eksponuojami keli papuošalai, kuriuos sukūrė ne juvelyras, o šaltkalvis "sukarpė" iš metalo savo žirklėmis.

Makiažas – tiesiai į dešimtuką

Kai vyrai grįžo iš fronto, tarp moterų ypač padidėjo konkurencija. Jos suprato, kad, apsirengusios kariškais drabužiais, nesulauks tokio vyrų dėmesio, kaip tos, kurios atrodo moteriškiau.
"1940-aisiais sukurta speciali kosmetinė, į kurią dedamas kremas, pudra, veidrodėlis. Nes tuo metu moteris norėjo nugalėti vyrą lūpomis. Dažnai lūpos jai išgelbėdavo gyvybę. Okupacijos metais moterys labai norėjo atrodyti "seksy". Grožis joms atverdavo duris ten, kur buvo negalima įeiti. Moterys tuo labai naudojosi, ir mada vystėsi būtent ta kryptimi", – dėstė A.Vasiljevas.
Karo metų moteris – nusipudravusi, raudonomis lūpomis bei nudažytomis ir užriestomis blakstienomis. Ir ji nugalėdavo. Na, ir kas, kad plaukai netrinkti.

Ant galvos "suraitytas" turbanas – iškalbingas karo metų galvos apdangalas, puikiai paslėpęs neplautus plaukus. Jų moteris neišsiplovė gal todėl, kad ten, kur ji gyveno ar slėpėsi nuo bombardavimų, nebuvo vandens. Užtat kosmetinė visada būdavo jos rankinėje.

Praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio makiažą puikiai iliustruoja švedų dainininkės ir aktorės Zarah Leander (1907–1981) fotografija.

"Tai – viena mėgstamiausių Adolfo Hitlerio dainininkių ir artisčių. Turėjo žemą vyrišką balsą, avėjo 41 dydžio batus, buvo aukšta, plačių pečių. Bet tik pažiūrėkite, koks makiažas – didžiulės skaisčiai raudonos "seksy" lūpos, akys ryškiai apvestos. Plaukai galbūt neplauti, bet tai – nesvarbu. Svarbiausia, kad veidas sutvarkytas", – fotografiją komentavo mados žinovas.

Dar viena makiažo ikona – iš didžiulės fotografijos žvelgianti M.Riok – ikikarinės Vokietijos įžymybė – Trečiojo reicho žvaigždė.

"Dėl savo makiažo ji buvo laikoma karo metų grožio etalonu. Moterys norėjo būti kaip M.Riok, – pasakojo A.Vasiljevas. – Liudmila Gurčenko man asmeniškai sakė, kad tapo aktore, nes jai patiko M.Riok, ją mėgdžiodavo prieš veidrodį. Ši žvaigždė buvo mėgstamiausia A.Hitlerio aktorė – jis sakydavo "mano mažytė vengrė".

Suknelei – 100 m tiulio

Pagaliau bombos nugriaudėjo – stojo taikos metai. 1947 m. vasarį prancūzų dizaineris Christianas Dioras parodė savo pirmąją kolekciją, kuri vadinosi "New look". Ši kolekcija pademonstravo pasauliui kitokio tipo modelius: plonas, net 49 cm liemuo (juk moterys penkerius metus nevalgė!), platūs klubai ir aukšta krūtinė – tai, kas patinka vyrams.

Šie modeliai reikalavo daug audinio, ir nepasiturinčios moterys tokios mados nepriėmė – laikė ją visiškai amoralia. Pavyzdžiui, vakarinei "Christian Dior" mados namų suknelei reikėjo daugiau kaip 30 m šilko, o tiulio – net iki 100 m.

Kodėl? Anot A.Vasiljevo, nes dizainerio rėmėjas – audinių fabrikų magnatas reikalavo, kad kuo daugiau audinio būtų "sudėta" į modelį.

Kolekcininkas ranka mosteli į tris modelius, kuriuos įsigijo aukcione Niujorke – 1947 ar 1949 m. jie buvo "areštuoti" muitinėje Amerikoje. Bet pagaliau juos išlaisvino ir tiesiai iš lagamino jie nukeliavo į muitinės muziejų. "Paskui tas muziejus juos pristatė aukcione. Ten juos ir pastvėriau", – šypsojosi A.Vasiljevas.

Iš pensijos atšaukta Chanel

5-ojo ir 6-ojo XX a. dešimtmečių sandūroje moterų suknelės šviesėja: gelsvos, rožinės, gėlėtos, plisuotos. Labai išpopuliarėjo kapronas, nailonas, liureksas. Moterys norėjo parodyti, kad jos gyvena kur kas laimingiau. Todėl visi 6-ojo dešimtmečio papuošalai blizga, labai daug strazdų, segių, skrybėlaičių, dengiančių tik pusę galvos. Netrūko plastiko papuošalų bei rankinių. Juk pinigų po karo nepadaugėjo, užtat norų – priešingai.

Mados arenoje vėl pasirodė Elsa Schiaparelli su savo rožiniais aksesuarais, siurrealistinio stiliaus skrybėlaitėmis. Kaktusas ant skrybėlaitės – falo simbolis. Tai – priežastis pokalbiui. Vyrams iš karto buvo aišku, apie ką moterys mąsto.

1954 m. iš pensijos grįžo Coco Chanel, nedirbusi nuo 1940-ųjų. Jos ikikarinis siluetas – trumpas pieštuko formos sijonas ir trumpas švarkelis – sulaukė didelio pasisekimo. Esą moterys jau buvo pareiškusios: "Ilgas sijonas netelpa į kelioninį lagaminą".

"Apsirengusi Chanel kostiumėliu moteris atrodė elegantiškai ir rytą, ir dieną, ir vakare. Su juo galima eiti į įstaigą, pietauti, į kokteilių popietę, į teatrą. Ir niekas nepasakys, kad tu blogai apsirengusi, – argumentavo A.Vasiljevas. – Chanel – tai moteriškos elegancijos simbolis. Ateityje nugalės šis stilius".

Netikrų briliantų epocha

"Svarbiausia – turėti figūrą. Kuo lieknesnį liemenį. Aukštą krūtinę", – rėžė į akis skaudžią tiesą "savo mergaitėms" A.Vasiljevas, komentuodamas prabangius, su giliomis iškirptėmis kokteilinius ir vakarinius modelius.

Kokteilinės suknelės – puikūs 6-ojo dešimtmečio mados pavyzdžiai. Karo metų aksesuaruose vyravo dvi spalvos – juoda (gedulo) ir geltona (aukso), o dabar juodą spalvą pakeitė balta. Moterys norėjo ne tik būti madingos, bet ir džiaugtis gyvenimu – joms nusibodo liūdėti. Tai epocha, kai dailiosios lyties atstovėms norėjosi puoštis stiklu, bet sakyti, kad tai – briliantai. Kai norėjosi puoštis auksu, nors iš tikrųjų galėjo sau leisti aliuminį "auksiniu" paviršiumi.

Vakarinės suknelės – šviesios, prabangios, pasiūtos iš brokato ir tiulio, siuvinėtos blizgučiais.
"Įdomiausia, kad štai tą vakarinę suknelę radau turguje Paryžiuje, numestą maiše ant žemės, – mostelėjo A.Vasiljevas ranka į prabangią suknelę. – Ją pardavinėjo, bet paskui palaikė niekniekiu ir paliko. Supratau, koks tai "niekniekis".

Akį traukia neįtikėtino lieknumo talijos suknelė iš taftos ir tiulio, siuvinėta strazdais ir biseriu, priklausiusi vieno JAV Senato nario žmonai. Silpnų nervų damas aikčioti privers ir paskutinio Irano šeicho pirmosios žmonos kokteilinė šilkinio muslino suknelė.

"Ji save laikė gražiausia moterimi Artimuosiuose Rytuose. Mirė šiemet, sulaukusi beveik 100 metų. Ši suknelė sukurta Paryžiuje. Bet kai baigėsi pinigai, moteris buvo priversta pardavinėti savo garderobą. Šią suknelę pirkau aukcione, juk ji priklausė tikrai karalienei", – didžiavosi A.Vasiljevas.

Pasipuošus to meto vakarinėmis suknelėmis buvo galima šokti valsą. Vėliau – su šeiku ir tvistu, su hipių revoliucija mados pasaulyje tai mirs.