Jaukumą namuose kuria ne vien supantys daiktai. Šiltai ir patogiai įsitaisiusios minkštasuolyje, paėmusios į rankas mezginį, skleisite ramybę sau ir namiškiams.

Siūlų paklausa auga

Kadaise, kai drabužių parduotuvėse buvo galima rinktis vos iš kelių modelių, kai gatvėje ir troleibuse dažnai susitikdavo vienodai vilkintys žmonės, darbščios moterys savotiškai protestavo ir pačios tapo dizainerėmis: ardė senus drabužius ir mezgė naujus, vienetinius, sau, vyrams, vaikams.

Šiandienės moterys, persisotinusios pirktinių drabužių, išvargintos gyvenimo tempo, ėmė ilgėtis malonumo megzti. Rankdarbių entuziastės negaili šimtų valandų, praleistų su virbalais ar vąšeliu: megzdamos pailsi, savotiškai medituoja kurdamos modelius, derindamos raštus ir spalvas išlaisvina kūrybinį polėkį.

Ypač artėjant tamsiajam metų sezonui, kai daugiau vakarų praleidžiame namuose, lentynos specializuotose mezgimo parduotuvėse ir didžiųjų prekybos centrų siūlų skyriuose akivaizdžiai tuštėja.

"Mezgimas tikrai atsigauna. Stengiamės palaikyti idėją, kad žmonės ne tik nešiotų rankų darbo mezginius, bet ir patys juos megztų", – entuziazmu tryško parduotuvės "Žalios avys" savininkė Daina Jakubauskienė.

Pati D.Jakubauskienė visą gyvenimą nepaliovė megzti rankomis ir galiausiai nusprendė pomėgį suderinti su verslu. Naują veiklą – prekybą mezgimo siūlais ji pradėjo vos prieš pusmetį, per patį sunkmetį. Pasirodo, siūlams žmonės pinigų atranda. Ir ne tik siūlams, bet ir mokymuisi megzti.

Naujokai tobulėja drauge

Noras pirmą kartą nusimegzti kažką savo rankomis kyla naujos veiklos ieškančioms jaunoms mamoms, merginoms ir net kai kuriems vyrams. Parduotuvėje "Žalios avys" pradėjus vesti mezgimo pamokas, netruko susiburti savotiškas mezgimo entuziastų klubas. Du kartus per savaitę visi susėda prie vieno stalo, nepaleisdami virbalų gurkšnoja arbatą ir šenkučiuojasi, kuria naujus modelius. Kuo mezgimas patrauklus vyrams?

"Turime vieną vaikiną prancūzą, kuris studijuoja Kaune ir per mezgimo pamokas mezga sau šiltą šaliką lietuviškai žiemai", – juokėsi parduotuvės darbuotoja Dovilė Balčiūnaitė. Pasak jos, tradiciškai moterims priskiriamą darbą virbalais pamėgo dar vienas vaikinas lietuvis.

Laukdami prognozuojamos itin šaltos žiemos, mezgimo entuziastai perka būtent šiltus siūlus megztiniams, šalikams, šlepetėms. Pasirodo, rankų darbo mezginiai rūpi ne tik šiauriau gyvenantiesiems.

"Kai pavasarį lankiausi rankdarbių parodoje Vokietijoje, atrodė, kad visa Europa mezga", – pasakojo D.Jakubauskienė. Pasak jos, Europoje dabar ypač gaji idėja "Pasidaryk pats", būti dizaineriu.

Tiesa, ateina klientų, kurie prašo jiems ką nors numegzti. Priklausomai nuo modelio sudėtingumo, dydžio, megztinio numezgimas, neskaičiuojant siūlų kainos, įvertinamas 100–150 litų.

"Šis darbas vis dėlto užima labai daug laiko", – pridūrė D.Jakubauskienė.

Megztiniui – kilometras siūlų

Patyrusi mezgėja Rima Jurgaitienė pataria: jei nuspręsite megzti rankomis, tai tik iš gerų siūlų. Geras siūlas tas, kurio sudėtyje yra vilnos. Tuomet drabužis, skirtas žiemai, bus šiltas. Tačiau vilnonį gaminį reikia atsargiai skalbti – tik vėsiame vandenyje, kitaip jis susitrauks.

Nepatyrusioms mezgėjoms, pasak jos, siūlus geriau pirkti specializuotoje parduotuvėje. Tada pardavėjos gali patarti, paaiškinti, kokius siūlus rinktis, kokiais virbalais megzti, duos kitų naudingų patarimų.

Jau gerai išmanančiosios mezgimą rankomis žaliavų geba įsigyti ir kur kas pigiau. Pavyzdžiui, perka lietuviškos vilnos verpalus, pačios juos suveja į kamuolius. Kilogramas tokios produkcijos kainuoja vos kelias dešimtis litų, o numegzti gali didelį žieminį vyrišką megztinį.

Galima megzti ir iš išardyto mezginio siūlų. Tačiau jei siūlai nebuvo kokybiški, susidėvėję, kitas mezginys, žinoma, nebus toks gražus kaip iš naujų siūlų. Iš jų nebent galima megzti kojines ar dar kažką, kam grožis nėra labai svarbu.

Perkant siūlų kiekį, mezgėjos pataria vertinti ne tiek siūlų svorį, kiek siūlų ilgį. Pavyzdžiui, moteriškam megztiniui turėtų pakakti 800–1000 m siūlo. Siūlų ilgis dažniausiai būna užrašytas ant pakuotės.

Lietuviai imitavo audimą

Mezginių fondas Lietuvoje labai mažas, nes gana vėlai pradėjome rinkti šiuos liaudies meno kūrinius. Apskritai, XIX–XX a. mezgimo menas Lietuvoje buvo silpniau išvystytas nei aplinkinėse šalyse. Pavyzdžiui, Skandinavijoje mezgimas buvo itin populiarus. Lietuvoje megzdavo gana paprastas pirštines, kojines. Pirštinės būdavo vienspalvės, daugiau dėmesio skiriama pirštinės riešo arba tiesiog riešinei dekoruoti – jos megztos spalvotos.

Raštuotos, ornamentuotos dviejų spalvų pirštinės pradėtos megzti vėliau, nuo XIX a. antrosios pusės. Megzdami lietuviai imitavo audimą, naudojo tuos pačius raštus. Daugiau nei dviejų spalvų raštų pirštinės lietuviams nebūdingos, tai galima laikyti kiču.

Lietuvoje itin populiarios buvo megztos riešinės. Dabar jos skirtos puošybai, o anuomet saugojo marškinių rankogalius, kad ne taip greitai susiteptų. Riešinės būdavo vienspalvės, vėliau, kopijuojant dvarų kultūrą, siuvinėtos karoliukais. Riešines nešiojo ir vyrai, ir moterys.

Kojines, kaip ir pirštines, lietuviai mezgė raštuotas, tiek trumpas, tiek iki kelių. Šiltajam sezonui megzdavo vienspalves ažūrines kojines bei pirštines iš lininių siūlų. Mezginiais visi apsirūpindavo patys, mezgė ne tik moterys, bet ir vyrai.

Megztinius ir kitus drabužius lietuviai pradėjo megzti tik XX a., pradėjus skverbtis miestietiškoms madoms. Iki tol šilti drabužiai buvo siuvami iš veltos vilnos. Audimo amatas Lietuvoje buvo svarbesnis nei mezgimas.

Mezgė ir prieš tūkstančius metų

Seniausi megzti gaminiai rasti senovės Egipto kapuose, nustatyta, kad jie sukurti VI a. prieš Kristų. Manoma, kad ir jie nėra patys seniausi, nes numegzti tobulai, raštuoti ir spalvoti. Rasti mezginių pavyzdžiai beveik nieko nesiskyrė nuo dabartinių. Mezgama buvo ir Antikoje, o helenizmo laikais jis ypač suklestėjo.

Apie XII a. mezgimas įsitvirtino, suvešėjo kiekvienoje šalyje reikšdamasis vis kitaip, priklausomai nuo papročių ir klimato. Manoma, kad mezgimą vidurio ir šiaurės Europoje platino Kryžiaus karų dalyviai, šio meno išmokę iš savo priešininkų Artimuosiuose Rytuose. Tarp jų buvo anglų karalius Henrikas IV, kuris visur puikavosi savo megztomis kojinėmis.

Pradžioje mezgimas buvo vyrų privilegija, už savo monopoliją jie kovojo net specialiais įstatymais. Išliko žinių, kad kiti karaliai neleisdavo nešioti megztų drabužių, už nepaklusimą žmonės būdavo baudžiami arba gaudavo mokėti akcizo mokestį.

Iš pradžių mezgimas buvo menas, tik vėliau tapo amatu. XIX a. išradus mezgimo mašiną, manyta, kad jos išstums rankų darbą, bet taip nenutiko. Priešingai, rankų darbas tapo labiau vertinamas.

Archeologiniai radiniai liudija, kad Lietuvoje mezgimas buvo žinomas žiloje senovėje. Tai liudija rasta beveik sveika moteriška kepuraitė, kuriai keli tūkstančiai metų. Baltų gentyse megzta mediniais ir kauliniais, o vėliau ir metaliniais vąšeliais, kauliniais bei metaliniais virbalais.