Drėgna, kvapni, sveika, paslaptinga. Tai tik dalis epitetų, kuriais aukštinama pirtis. Patalpa pati primityviausia, o kaip įžiebti joje dvasią?

Pavyzdinė pirtis visiems

Sodybose renčiamos įvairiausių dydžių ir formų pirtys, tai šeimininkų skonio ir pageidavimų reikalas. Vieniems pirtis reikalinga prausimosi ritualui, kitiems tai – papildoma veiklos zona šalia pobūvių salės.

Posakis – kartą paragavęs, negali sustoti, gali būti taikomas ir tikrai tradicinei lietuviškai pirčiai, sklidinai garo ir prisodrintai vantų kvapų. Išbandžius tokią garinę, reikalavimai pirčiai gali gerokai pasikeisti. Tad trokštantieji veiksmingos, kūną ir sielą valančios buveinės, turėtų neskubėti ręsti pirties kopijuodami stereotipines ir nebūtinai pačias dosniausias pirteles.

Jausdama, kad lietuviams trūksta informacijos apie tradicinę lietuvišką pirtį, Lietuviškos pirties bičiulių draugija pasiryžo atgaivinti senovinę pirtį, kurią išmėginti galės kiekvienas panorėjęs.

Rumšiškėse įsikūrusio Lietuvos liaudies buities muziejaus erdvėse, greta eksponuojamų etnografinių sodybų, pasirodo, stūksojo pamirštas, kaip manoma, dvarui priklausęs pirties pastatas.

Keturi mėnesiai įnirtingo darbo ir ant Pravienos upelio kranto naujam gyvenimui prikelta rąstinė, skiedromis dengta trobelė, iš kurios jau rūksta dūmai.

Pirtis, kuria mėgavosi ponai, ypatinga ir tuo, kad ji turi du galus. Viename gale – garinė, kitame – persirengimo ir poilsio kambarys, palėpė – vantoms džiovinti. Kad ir koks mielas iš natūralios medienos sukurtas statinys, vis dėlto pirties tikslas – ne akiai malonus vaizdas, o kūnui malonus jausmas. Tai užtikrina ne architektūros ypatybės ar interjero dizainas, o krosnis, kurioje kaitinami akmenys.

Veikiančios muziejinės pirties lankytojas gal ir negaus tikslaus brėžinio ar sąmatos, kaip ir iš ko statyti pirtį, tačiau jausmingai išsivanojus, tikėtina, ateis įgeidis įsirengti tikrai gerą garinę.

Krosnis paslėpta krosnyje

Lietuviškos pirties bičiulių draugijos narys Valdas Rimavičius, rūpinęsis dvaro pirties atkūrimo darbais, gali didžiuotis naujai sumūryta dviejų kamerų pirties krosnimi. Inžinieriaus specialybę turintis pirtininkas nubraižė brėžinius, mūrininkui beliko įgyvendinti užduotį.

Ši dvaro pirties krosnis nuo daugelio kitų šiandieninių krosnių skiriasi tuo, kad joje kaistantys akmenys yra uždari. Pirtininkas mielai išdavė, kaip masyvi, lubas siekianti krosnis atrodo viduje ir žadėjo savo žiniomis pasidalyti su visais besidominčiaisiais. Norint pagaminti gerą pirties krosnį, nepakanka būti geru mūrininku, reikia turėti specialių žinių.

Dvaro pirties krosnis yra dviejų kontūrų. Iš išorės matomos krosnies viduje yra dar viena – mažesnė krosnis, tarp sienų yra paliktas oro tarpas. Pasak V.Rimavičiaus, vidinis kontūras mūrijamas iš ugniai atsparių plytų, jis įkaista labiau nei išorinis.

"Krosnis labai paprasta", – benumojantiems ranka į, rodos, sudėtingą darbą už akių užbėga V.Rimavičius.

Krosnies viduje yra grotelės, ant kurių sukrauti akmenys. Juos įkaitina žemiau besikūrenanti ugnis.

Krosnių su uždarais akmenimis Lietuvoje bemaž neliko galbūt todėl, svarstė pašnekovas, kad įsigalėjo krosnelės, skirtos sausam karščiui, jas daug lengviau pagaminti ir galima greičiau naudoti.

"Pasiekti pirtyje 100 laipsnių temperatūrą labai lengva kad ir per 20 min. Šią dvaro krosnį reikia kūrenti bent tris valandas. Ji sveria apie aštuonias tonas, vien akmenų svoris sudaro bemaž dvi tonas", – šypsojosi V.Rimavičius. Be to, žinovų, kaip padaryti gerą pirties krosnį, maža.

Dūminės pirtys atgimsta

Pirčiai tinka ne bet kokie akmenys, jie turi būti atsparūs karščiui. Akmens tvirtumą išduoda ir jo forma – kuo jis dailiau nugludintas, apvalus, tuo daugiau mechaninių smūgių atlaikęs, tad ir karštį turėtų tverti.

Į dvaro pirtį entuziastai akmenis suvežė iš įvairių Lietuvos kampelių. Akmenų dydis – pagal krosnį. Nemažai dvaro pirčiai, kurioje vienu metu gali kaitintis dvi dešimtys žmonių, akmenys – sulig dviem vyriškais kumščiais. Jei pirtis būtų dūminė, atkreipė dėmesį pirtininkas, akmenys galėtų būti ir didesni.

Tokia krosnis, kaip atkurtoji Rumšiškėse, ne valstiečiui buvo įkandama. Paprasti žmonės dažniausiai įsirengdavo būtent dūmines pirteles. "Tai pigiausia pirtis. Tačiau ji ne visiems priimtina dėl savo archajiškumo, kūrenant dūmai graužia akis, ant sienų atsiranda dervų. Dvaro pirtis – balta, ji daug modernesnė", – palygino pašnekovas.

Dūminėje pirtyje krosnį atstoja akmenų krūsnis, po kuria kuriamas laužas. Pasak V.Rimavičiaus, dūminė pirtis itin sterili, nes, kol kūrenasi ugnis, patalpoje išnaikinami visi mikrobai ir bakterijos. Yra išlikusių ir senųjų dūminių pirčių, o kai kurie pirties mėgėjai ir naujai tokias stato.

Laiptuoti plautai – nepatogūs

Pirties interjeras, V.Rimavičiaus nuomone, turi būti labai paprastas. Joje neturėtų būti dalykų, trukdančių priimti tai, kas vyksta pirtyje. Nereikia spalvotų lempučių, čiurlenimo ar kitokių dirbtinių garsų.

Tradicinėje lietuviškoje pirtyje plautai ne laiptuoti, o viename lygyje ir platūs – kad būtų patogu vanoti gulintįjį ar kaitintis ištiesus kojas. Taip kaitintis pirtyje daug sveikiau, nei sėdėti nuleidus kojas ant laiptų.

"Manau, visuomenėje nusistovėjo stereotipai, kad plautai turi būti laiptuoti. Gal tai siekis sutalpinti pirtyje dagiau žmonių? Sužinoję, kas yra tikrasis vanojimas, žmonės laiptus perdaro į plačius plautus", – pasakojo Lietuviškos pirties bičiulių draugijos atstovas.

V.Rimavičiaus nuomone, statydami pirtį lietuviai galėtų daugiau dėmesio skirti krosniai. Dažnai būna atvirkščiai: puoselėjamas patalpos interjeras, o krosnelė pastatoma pati pigiausia.

Pasak pirtininko, gerų krosnių būna ir elektrinių. "Gera krosnis yra ta, kurioje akmenys yra uždari – tai esminė sąlyga. Jei jie atviri, tada arba akmenys labai šalti, arba klimatas labai karštas", – patarė jis.

Krosnis atvirais akmenimis dažnai galima pamatyti vadinamosiose sausose suomiškose pirtelėse. V.Rimavičius mano, kad tokios krosnelės – suomių verslininkų sugalvotas nebrangiai pagaminamas produktas.

"Tradicinė suomių pirtis beveik nesiskiria nuo lietuviškos, gal tik įpročiai kiek kitokie", – pridūrė pirtininkas. Tiesa, suomiai mėgsta aukštai pasilipti. Gal todėl pas juos populiarūs laiptai.

"Jie netgi daro pusantro ar dviejų aukštų pirtis. Krosnį nuleidžia žemyn, o patys kopia į viršų. Jų pirtys kiek karštesnės, nei lietuviškos, bet naudojamas ir garas, ir vantos", – dėstė pirtininkas.

Lietuviai pirtims naudoja analogišką įrangą. Jie žino apie suomišką, rusišką, dabar dar ir turkišką pirtį, o lietuviška pirtis tarsi neegzistuoja.

"Lietuviai tiesiog labai mėgsta viską skolintis, dairytis kažkur toli. Kai iš naujo atranda pirtį, kažkodėl ją vadina rusiška. Lietuviška nuo rusiškos skiriasi galbūt tik pirties įpročiais. Rusų pirtis labai aktyvi, joje daug triukšmo ir jėgos, o lietuviška – tylesnė ir ramesnė", – paaiškino pašnekovas.

V.Rimavičiaus nuomone, pirtis nuo senų laikų buvo susijusi su tradicine lietuvių religija. Kai pirtyje pasklisdavo garas, buvo tikima, kad jis pasaulį daro geresnį.