Kauno „stiklainis“ galėtų likti tarsi nesugebėjimo tartis, nemokėjimo rasti gražaus sprendimo paminklas. Taip manantis kultūros viceministras Gediminas Rutkauskas neteisina nei architektų, nei paveldosaugininkų.

Viešai prasiveržusi priešprieša tarp kuriančiųjų pastatus ir juos saugančiųjų – ne vien ambicijų karas. Kultūros ministerija, kuriai yra pavaldus Kultūros paveldo departamentas (KPD), nenustebo. Priešingai, vis gilėjanti problema buvo matoma ir iš viršaus.

Ministerijos atstovai žada aplankyti Kauno architektus ir tiesiogiai su jais pabendrauti. Manoma, kad rezultatų duos ne formalūs, staigiai surašyti dokumentai, bet ilgas ir kruopštus profesionalų darbas.

„Tik tada atsiranda tikrai gražių ir sklandžių architektūros sprendimų, pas mus tokių – akivaizdi stoka“, – apgailestavo G.Rutkauskas. Viceministru, kuruojančiu paveldo sritį, jis tapo praėjusių metų gruodį. Jis pristatomas kaip architektas ir paveldosaugininkas.

Kauno architektai savo ruožtu drįsta pripažinti, kad dėl nevykusių architektūrinių sprendimų yra kalti ir patys. „Ką gero esame pastatę Senamiestyje?“ – retoriškai klausė architektas Gediminas Jurevičius, su kolegomis svarstęs susidariusią situaciją. Kauniečiai teigė sieksią, kad prasidėjęs bruzdesys pasiektų valstybinį lygį.

Interviu „Kauno dienai“ davęs kultūros viceministras G.Rutkauskas žadėjo ne vieną pokytį, tiesa, negreitą. Jo įsitikinimu, po vienu statybos taisyklių stogu reikėtų pakišti tiek naująją, tiek senąją architektūrą. Jis nepateisina specialiųjų planų ribų braižymo neturint aprašo, kas ir kaip turi būti saugoma. Dar daugiau – žadama peržiūrėti kultūros vertybių registrą ir trumpinti saugomų objektų sąrašą.

– Galbūt mūsų architektų keliamos problemos, susijusios su paveldo vertybėmis, yra vienpusės?

– Priešprieša matoma seniai. Tai ir paveldosaugos, ir apskritai architektūros vadybos problema. Tarp šiuolaikinės ir istorinės architektūros apsaugos, tvarkybos bei plėtros nėra nusistovėjusios jokios nuoseklesnės tvarkos. Ten, kur dirba restauratoriai, tai jų lysvės, nors visa architektūra yra čia pat, susimaišiusi: istorinė, vėlesnių laikotarpių ir visiškai nauja.

Viskas per daug aštrinama: jei architektūra nauja, ji esą būtinai gadins. Žiūrint „istoriosofiškai“, visuomet vienas architektūrinis stilius keitė kitą. Viskas nuosekliai suaugo į miesto urbanistinį gyvybės medį.

Šiandien tapome ideologais. Problema yra ne tik paveldosaugininkų, bet ir šiuolaikinių architektų. Žaviuosi kalbėjimusi, kuris įvyko po architektų piketo. Tai buvo būdas pradėti ieškoti dialogo.

– Tiek architektų, tiek paveldo saugotojų tikslas bendras, o keliai kažkodėl išsiskyrė. Kas bus daroma toliau?

– Pasikeitimų poreikis akivaizdus ne vienus metus. Kodėl jie neįvyko anksčiau – priežasčių daug. Jau sutarėme su KPD, kad negali būti daromi specialieji planai vien teritorijų riboms, tai yra, kol nenustatytos paveldotvarkos sąlygos tose ribose. Kodėl iki šiol tai buvo atskirta – nežinau, man tokia praktika nesuprantama.

– Ar tokia pati situacija klostosi su Kauno naujamiesčio ribų išplėtimu?

– Taip, visiškai teisingai.

– Kas dar keisis?

– Kitas žingsnis – statybos bei restauravimo specialiosios taisyklės. Maždaug prieš mėnesį paprašėme KPD, kad būtų peržiūrima visa situacija, kad būtų grįžtama į daugiau negu trejų metų senumo reikalus. Neturi būti kuriama restauravimo sistema, kuri yra paralelinė statybai. Turėtų būti vienas statybos reglamentas, o specifinė sritis – konservavimas ir restauravimas – turėtų būti sudėtinė šio dokumento dalis. Aišku, sprendimai nebus greiti, bet ir problemos jau kiek metų sunokusios.

– Šiuo metu svarbiausi Kauno projektai, susiję su saugomomis teritorijomis, vežami peržiūrėti į Vilnių. Ar taip bus visada?

– Sutinku, kad tai žeidžia ne tik Kauną, bet ir bet kurį emancipuotą, kompetencijos turintį miestą. Tai žeidžia pačią savivaldą. Tikrai sieksime, kad projektų derinimas grįžtų į miestus, kaip ir priklauso, kur yra pakankamai ekspertų.

Kartais pasitaiko neadekvačių sprendimų, kurie drasko akis visiems. Tam sąlygas galbūt sudaro korupcija ar kitos aplinkybės. Kad taip daugiau nenutiktų, galbūt vertinimo tarybose dalyvaus atstovai iš KPD centrinio padalinio. Vertinimo tarybos turi būti savarankiškos, pasitikėti vienos kitomis, auginti savo kompetenciją ir atsakyti už tai, ką nusprendžia. Ne sostinė turi nuspręsti, ką gali nuspręsti Kėdainiai ar Kaunas.

– Galbūt dėl pernelyg didelių paveldo saugojimo reikalavimų į tokius objektus nenorima investuoti ir jie griūva patys?

– Ir ši problema yra nagrinėjama. Valstybinė kultūros paveldo komisija nesureagavo, nesukūrė politikos, kuri leistų apibrėžti šiuolaikinės urbanistinės plėtros ir konservavimo pusiausvyrą. Vykstant KPD struktūrinėms permainoms, vienas pirminių tikslų bus peržiūrėti kultūros vertybių registrą. Iš vienos pusės tai reikia padaryti dėl pasikeitusios vertybių būklės, vertingųjų savybių praradimo. Iš kitos pusės, saugomi objektai turi būti peržiūrimi naujoje šviesoje, atsižvelgiant į pasikeitusį ekonominį, socialinį ir kultūrinį kontekstą.

– Kur kas didesnėse šalyse nei Lietuva saugomų objektų yra daug mažiau, nei pas mus. Ar apskritai Lietuvoje nėra per daug saugomų vertybių?

– Saugomų objektų sąrašą bus siekiama trumpinti, paliekant jų tiek, kad valstybės galimybės juos saugoti būtų adekvačios. Aišku, saugoti reikėtų bendradarbiaujant su privačiu sektoriumi, naudotojais, tikintis, kad kada nors rasis mecenatų. Tuo pat metu registre reikėtų atskirti savivaldybės ir valstybės lygius. Turi būti ir vietinės atsakomybės, kultūringo emancipuotumo.

– Minėjote KPD restruktūrizaciją. Kas tai?

– Kalbama ne apie turinį ir ne apie kėdžių stumdymą. Kalbama apie tai, kaip pereiti į racionalesnę vadybą. Kadangi užsiminiau apie apskaitą bei registro priežiūrą, bus sustiprinta tyrimų ir apskaitos institucija. Bus tariamasi su KPD, kaip sudaryti veiksmų planą, kaip laipsniškai ko nors pasiekti. Tai nepadaroma staiga. Staiga tik kėdės perstumdomos, to mes tikrai nedarysime.

– Ir vis dėlto, šiuolaikinė architektūra turi teisę rastis senamiesčiuose, naujamiesčiuose?

– Būtinai. Kažkada baigiantis gotikai radosi renesansas, po jo – barokas, klasicizmas ir kiti stiliai. Chartijos ir kiti tarptautiniai dokumentai kalba apie protingos, nuoseklios architektūros kaitos būtinybę ir natūralumą.

– Ar jūs pritartumėte, kad būtų nugriautas Kauno „stiklainis“?

– Kauniečiai galėtų patys nuspręsti, kas su šiuo pastatu darytina. Negaliu pasakyti, kad tai yra džiaugsmas, nenorėčiau kategoriškai sakyti, kad jis yra gėda. Galbūt jis išties galėtų likti kaip paminklas šiam pereinamajam laikotarpiui, nesugebėjimui tartis, nemokėjimui rasti gražų sprendimą. Asmeniškai kaip architektas šiame pastate matau disharmoniją. Na, o vadovaujantis įstatymais, ten yra pažeista šis bei tas.

– Ar nereikėtų šviesti ir visuomenės, galbūt nuo pat mokyklos suolo?

– Dauguma mūsų, kaip visuomenė, pergyvenome eilę kartų neturėdami privačios nuosavybės. Tai ištrynė mūsų genetinę atsakomybę už tą turtą, jo puoselėjimą. Štai viena karta jau pasistatė namus. Tokių, kurie turėtų išlikti šimtmečiams, nelabai matome. Visas sovietines žaizdas užgydys tik laikas.

Kauno architektų nuomonės:

Audrys Karalius:

Negyvai užsaugotų pastatų – aibės, paveldo saugojimo sistema neefektyvi. Tai valstybės masto problema, ji aktuali ne tik architektams, bet ir gyventojams, nekilnojamojo turto savininkams. Stinga ir architektūrinio savikritiškumo. Kol neišsakysime savo pozicijos, būsime tapatinami su didžiausiais nevykėliais.

Gintaras Balčytis:

Patys argumentuodami nieko nepasieksime, turi įsikišti visuomenė, profesūra, kurie gali vertinti profesionaliau ir objektyviau.

Jurgis Bučas:

Paveldotvarkos sistema neveikia, paveldas griaunamas. Jei senųjų pastatų nemokėsime pritaikyti, nebebus ko saugoti. Per 20 metų sunaikinome tai, ko nepajėgė sunaikinti sovietmetis. Tik naudojimas yra paveldo išsaugojimo garantija. Nėra prasmės vergauti praeičiai, jei ji trukdo ateičiai.

Vaidas Kuliešius:

Teisės aktų peržiūra būtina. Kaip saugoti sena ir kurti nauja, galima pasimokyti iš olandų. Reikia daugiau edukacinės, švietėjiškos veiklos. Būtina parodyti visuomenei, kad gali būti ir kitaip.

Rimvydas Palys:

Ir iš mūsų pusės galbūt stinga pagarbos istorijai. Yra noras tik statyti, neatsižvelgiant į tai, kas šalia. „Stiklainis“ buvo riba, parodanti, kad toliau taip būti nebegali. Ir architektai kartais suklysta, o iš KPD specialistų pasigendu platesnio mąstymo. Turime dirbti kartu, jei atskiruose frontuose – priešprieša visada bus.

Asta Prikockienė:

Architektūra ir paveldas yra viena visuma, supriešinimo tarp jų neturi būti. Norsi bendravimo ir bendradarbiavimo.

Gintaras Prikockis:

Visą gyvenimą tenka susidurti su restauravimu arba projektavimu saugomose teritorijose. Dabartinė situacija veda į aklavietę, pasikeitimai neišvengiami. Perdėtas saugojimas, perdėta meilė senovei nieko neišsprendžia.