Istorija apie išmelstą gyvenimą sūnui ir namuose nutūpusius angelus

Tikėjimo stebuklai

Šiuo metu Saulės sūnus Simas sveikas ir gyvas. Gyvena savo gyvenimą. Saulė pačiu švelniausiu ir kantriausiu angelu stengiasi būti savo mamai – Aldonai Endrikienei.

„Mus tris – sūnų, mane ir mamą – sieja labai glaudus ryšys. Juokiuosi, kad Simą pagimdžiau mamos gimtadienio proga. Tarp mūsų trijulės skirtumas – po 30 metų. Visi esame gimę pavasarį: aš – kovą, o močiutė su anūku – gegužę. Neseniai mamai suėjo 83, man – 53, Simui – 23 metai“, – labai iš tolo pradeda savo pasakojimą klaipėdietė ir išsyk priduria, kad savo sūnų Simą ji vadina išmelstu vaiku.

Ar pats Simas žino stebuklingą istoriją apie išmelstą savo gyvybę? Saulė šypsosi ir linksi galvą. Pasirodo, prieš 23-ejus metus ji net davė interviu „Mažylio“ žurnalui, o pasakojimas apie juos buvo taip ir pavadintas – „Išmelstas vaikas“. Moteris sako, kad Simas jai buvo ketvirtas kūdikis, kurį pagaliau pavyko išnešioti: pirmieji trys bandymai tapti mama baigėsi persileidimais.

„Didieji mano gyvenimo įvykiai yra lydimi tikėjimo stebuklų“, – prisipažįsta Saulė, niekaip negalėjusi išnešioti vaikelio. Tuomet draugės pasiūlė leistis į piligriminę kelionę. Piligrimai važiavo autobusu į Vatikaną, aplankė Romą, Lurdą.

„Prašiau Viešpaties leisti man patirti motinystės stebuklą. Nieko taip netroškau, kaip tik būti motina. Ką jūs manote – grįžusi namo iš tiesų sulaukiu stebuklo – savo Simo!“ – džiaugsmingai šūkteli ji.

Saulė Stakienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mažyliui įtarė leukemiją

Berniukas buvo stiprus, Saulė pati jį maitino, bet maždaug po pusmečio kūdikis ėmė silpti tiesiog tėvų akyse, neteko daug svorio, tad Klaipėdos gydytojai įtarė leukemiją. Taip Saulė su savo Simuku ant rankų atsidūrė Vilniuje, Santariškių klinikų Vaikų onkohematologijos skyriuje.

Nors nuo tų dienų prabėgo daugiau nei 20 metų, jautri moteris negali sulaikyti ašarų.

„Atleiskite už emocijas. Anksčiau buvau ta aktyvioji saulė, o dabar – saulutė pro debesėlį... Pamenu, kaip skaudu buvo matyti mažą, pamėlusį Simo kūnelį, gulintį reanimacijoje“, – pasakoja ji ir išsyk patikslina, kad, vos išvydęs šį pasaulį, Simas pradėjo ne verkti (kaip kiti vaikai), bet juoktis.

Ligoninėje S. Stakienė išgirdo, kad sostinės senamiestyje, prie Aušros Vartų, yra legendomis ir žmonių pasakojimais apipintas Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas. Žmonės kalbėjo, kad jis daro stebuklus. Nors nebuvo labai religinga, bet maldą „Sveika, Marija“ močiutės dėka mokėjo nuo vaikystės.

„Būdama Vilniuje, kai sūnus gulėjo reanimacijos skyriuje, labai daug meldžiausi. Kitų mamų paprotinta nuvykau prie Aušros Vartų ir meldžiau Dievo Motinos neatimti dabar mano kūdikio, leisti jį užauginti“, – dalijasi tuomet karščiausiu savo prašymu.

S. Stakienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasimeldus Saulei palengvėjo, tad grįždama į ligoninę ji dar užsuko į vieną krautuvėlę. Ten moteriai už akių užkliuvo nedidelis vėjo varpelis su angelu, grojančiu arfa. „Nupirkau jį sūnui kaip apsaugą. Paprašiau jo angelo sargo, kad globotų ir leistų jam pasveikti“, – tęsė jautrų pasakojimą pašnekovė.

Tuo metu Saulei buvo 31-ieni. Klaipėdietė iki šiol pamena, kaip skaudžiai ją paveikė Onkohematologijos skyriuje patirti išgyvenimai. Simas buvo mažiausias pacientas.

„Slogūs prisiminimai iš tų laikų. Net didžiausiam priešui nelinkėčiau ten pakliūti. Daug meldžiausi tuo metu. Ir už Simą, ir už kitus sergančius mažylius. Tuo angelėliu varpeliu vis paskambindavau. Po mėnesio jau buvome namie“, – S. Stakienė džiaugiasi, kad jos sūneliui įtarta leukemija nepasitvirtino.

Per angelus jaučiu ryšį su kiekvienu iš tų žmonių. Toks geras jausmas, kad esi ne viena.

 

Davė pradžią angelų kolekcijai

Šia džiugia gaida galbūt galėtume užbaigti Saulės ir Simo istoriją. Tačiau iš tiesų dėti tašką dar anksti. Moteris pasakoja, kad tas nedidelis, nelabai išvaizdus sūnui pirktas angeliukas vėjo varpelis davė pradžią gausiai jos angelų kolekcijai, kurioje dabar yra koks 1 tūkst. eksponatų.

„Draugai, pažįstami, žinodami, kad man patinka angelai, ėmė juos dovanoti, vežti iš kelionių, iš tolimų kraštų. Simo tėvas daugybę jų yra padovanojęs“, – džiaugiasi ji.

Įvairovė: tarp S. Stakienės sukauptų 1 tūkst. angelų yra visokių eksponatų, tačiau mieliausi – jos sūnaus Simo ir kitų vaikų pagaminti angelai. Asmeninio archyvo nuotr.

Saulė nerenka brangių ar ypatingą meninę vertę turinčių angelų. Daug jos sekcijos lentynose sustatytų dangaus kariaunos sparnuočių yra ne pirkti, o vaikų rankomis pagaminti – iš molio, papjė mašė, modilino, sūrio tešlos. Taip pat pinti, nerti, verti iš karoliukų, siūti iš medžiagos ar daryti iš natūralių gamtinių medžiagų.

„Esu pedagogė. Iš pradžių dirbau su pradinukais, paskui buvau dailės mokytoja. Šiuo metu esu vieno specialių poreikių turinčio berniuko padėjėja darželyje. Padedu jam draugauti su savimi ir aplinkiniais, mokau jį suvaldyti savo emocijas“, – aiškina Saulė, kurios angelų kolekcijoje yra daug vaikų gamintų, pieštų, lipdytų, nertų angelų.

Saulei brangūs visi – net, kaip pati sako, tie kičiniai. Ypač jai patinka skirtingomis technikomis ir konstrukcijomis pasižymintys angelai. „Šalia molinių ir gipsinių yra ir autorinių darbų iš bronzos ar kitokio metalo. Dar – susuktų iš vielos“, – vardija moteris, išsaugojusi ir jai labai brangų, sūnaus konstruotą angelą iš lego kaladėlių.

Garbingoje vietoje stovi Simo siaurapjūkliu drožti angelai, pagaminti per technologijų pamokas iš plonos faneros. „Kai sūnus lankė keramikos būrelį, prigamino man angelų švilpynių, varpelių, statulėlių. Kai buvo paauglys ir lankė elektronikos būrelį, padarė man šviečiantį ir lazeriu išraižytą angelą. Visus juos išsaugojau“, – didžiuodamasi pasakoja kolekcininkė.

Dėlioja angelų mozaikas

Kai ateina Kalėdos, Saulės eglutėje suplazda angelai. Miegamajame vietoj užuolaidų irgi supasi pakabinami angelai. Svetainėje ant lentynų nemažai ir tokių, kurie rasti tiesiog gamtoje, kaip antai – į angelą panašus lauko akmenukas ar gintaro gabaliukas, iš graikinio riešuto kevalo išskobtas angeliukas.

Yra daug angelų, megztų virbalais ar nertų vąšeliu. Patį naujausią savo angelą susidėliojo pati. Tai paveikslas mozaika iš daugybės smulkiausių akmenukų. Anot jos, toks kruopštus darbas šiek tiek primena siuvinėjimą kryželiu. Kai juda pirštai – rimsta protas, mat pirštų galuose yra daug nervus raminančių taškų.

„Naktimis, kai nesimiega, klausau gražių giesmių ir dėlioju mozaikas, žaidžiu su tais akmenukais. Klijuoju juos pagal tam tikrus atspalvius ir tonus“, – prisipažįsta pašnekovė, neseniai parsisiuntusi dar vieną mozaiką su angelu mergaite.

Daug angelų Saulė randa naudotų daiktų parduotuvėse, sendaikčių turguose. Didžiuojasi, kad turi auksarankį sūnų, kuris, jei reikia, pataiso, perdažo, o neseniai net vienam angelui pritaisė specialų mechanizmą, kuris gražiai keičia jo sparnų spalvas.

Iš Saulės angelų kolekcijos. S. Stakienės asmeninio archyvo nuotr.

Ne kolekcininkė, o globėja

Dažnai draugai skambina Saulei ir sako, kad nori nupirkti jai vieną ar kitą angelą, klausia, ar tokio neturinti. „Pamenu, sykį skambina pienininkas iš Rietavo sendaikčių turgaus ir sako, kad nori nupirkti man angelą, kuris labai panašus į mane“, – prisimena ji.

Angelų Saule dažnai vadinama moteris nesigina, kad jai labai malonus toks pažįstamų dėmesys. Paklausta, kiek angelų šiuo metu yra jos kolekcijoje, ji tik susiima už galvos. Juokiasi, kad jau seniai pametė skaičių, bet 1 tūkst. bus.

„Žinoma, turinčių meninę vertę, antikvarinių gerokai mažiau – koks vienas dešimtadalis“, – bando skaičiuoti ir patikslina, kad tikrai nevadina savęs kolekcininke, – ji labiau angelų globėja.

„Žinote, – kvatojasi, – būna tokių gerų moteriškių, kurios benamius kačiukus globoja, o aš priglaudžiu visus angelus. Kolekcionuoju juos, veikiama emocijų. Imu, jei man gražu. Net nesidomiu, vertingas jis ar ne.“

Keletą angelų, anot Saulės, yra sudaužiusi jos katė Perla. Išdykėlė, be galo judri. Skraido po visą butą, tai dažnai uodega ką nors užkabina.

Su angelais nesijaučia vieniša

Saulė šiuo metu gyvena viena. Sūnus Simas jau suaugęs, dirba elektronikos ir mechanikos srityse, gyvenimą kuria su ilgamete savo drauge.

Ką veikia Saulė? Ji dirba darželyje, džiaugiasi savo angelais ir meldžia sveikatos savo mamai, kuri jau keletą metų yra neįgali ir sunkiai vaikšto. „Nelengva šiuo metu, bet, laimei, turiu savo angelus, – džiaugiasi ji. – Jei mamai pasidaro blogiau ar kai labai dėl ko nors susijaudinu, angelai man padeda. Glostau juos akimis ir pirštais. Prisimenu, kaip jie pas mane pateko.“

Ar galėtų išskirti kuriuos nors angelus? Brangiausi – sūnaus gaminti. Brangus (turint omenyje piniginę išraišką) yra menininkės Vitos Kiseliūnienės darbas. Tai lėlė angelas iš modelino ir tekstilės. Širdžiai miela artimo žmogaus iš Kanados atsiųsta vąšeliu nerta lėlė angelas. Taip pat 90 metų močiutės darytas angelas, kaip ir draugės šešiamečio sūnaus išlankstytas iš vielos angelas. Didžiausią rastume Saulės draugės sodyboje. Tai maždaug 1 m aukščio angelas iš gipso: šiuo metu Saulės namuose jam tiesiog pritrūko vietos.

Anot kolekcininkės, sunku išskirti iš visų vieną. „Visi jie man brangūs kartu ir kiekvienas atskirai, ypač – dovanoti. Per angelus jaučiu ryšį su kiekvienu iš tų žmonių. Toks geras jausmas, kad esi ne viena. Žinau, kad 1 tūkst. angelų man tikrai ne riba“, – pažadu turtinti savo kolekciją atsisveikina Saulė.