Seni kaimo medinukai masiškai apkalami plastikinėmis dailylentėmis. Tai tik vienas pavyzdžių, kaip patys lietuviai vertina savo senąsias architektūros tradicijas.

Medinukai įvelkami į plastiką

"Užsienio turistų baltais "cukriniais" nameliais nesužavėsi, juos domina natūralus medis, autentika", – vaizdžiai iliustravo Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriaus pavaduotojas Eligijus Juvencijus Morkūnas.

Jo pastebėjimu, būtent kaimo ir miestelių sodybose dar tęsiamos senosios rąstinių namų statybos tradicijos, tačiau pastaruoju metu autentika paslepiama: buvę medinukai apkalami plastiku.

Senosios architektūros žinovas stebisi, kad naujai kylantys pastatai Lietuvos provincijoje labai dažnai nebūdingi mūsų šalies kraštovaizdžiui.

"Nežinau, ar aukštosios mokyklos neparengia architektų, kad labai dažnai vaikomasi kanadietiško, suomiško stiliaus, kuris neturi nieko bendra su mūsų architektūra", – svarstė muziejininkas, sukomplektavęs ne vieną autentišką muziejaus pastatą.

Jis prisiminė, kad dar maždaug prieš 50 metų Aukštaitijoje buvo galima aptikti pastatų su apskritais rąstais bei stoglangiais. Tai, E.J.Morkūno spėjimu, irgi buvo kanadietiškos architektūros mėgdžiojimas.

Namus "projektavo" reforma

Kaip prieš šimtą ir daugiau metų atrodė lietuviškos trobos, galima įsivaizduoti nuvykus į Rumšiškes, Lietuvos liaudies buities muziejų. Prieš tai reikia turėti galvoje, kad tradicinė senoji lietuvių architektūra – bendros Europos architektūros dalis. Nuo kitų tautų ją skiria geografinės sąlygos ir ūkininkavimo būdas.

Pasak E.J.Morkūno, Lietuvos architektūrą būtų galima skelti į kelias dalis. Žemėlapį perlenkus pusiau, kairioji pusė labiau įtakota Vakarų Europos, o dešinioji – Rytų Europos kultūros. Pastatai arčiau pajūrio turi ilgesnius stogo užlaidus, nes tokie veiksmingiau saugo nuo vėjo ir lietaus. Lenkų istorikai yra pastebėję, kad trobos panašios į apverstus laivus.

Aukštaičiai statė siauresnius ir aukštesnius pastatus. Tam įtaką darė ir valakų žemės reforma. Aukštaitijoje žemė buvo suskirstyta siauresniais rėžiais, o Žemaitijoje reforma pasireiškė mažiau. Todėl čia iškilo nemažai bajorkiemių, sodybos buvo statomos didesnės ir laisviau.

Muziejaus direktoriaus pavaduotojo pasakojimu, autentiškos tradicinės architektūros pavyzdžių mažiausiai išlikę Suvalkijoje. Tūkstančiai sodybų buvo sunaikinta melioracijos metu, o išsaugoti medinius pastatus ne muziejuje – irgi sudėtinga.

E.J.Morkūnas priminė, kad Lietuvoje buvo ir molinės architektūros. Neseniai prie Joniškio, Šlapakiuose, buvo nugriautas priešpaskutinis molinis vėjo malūnas – tai unikalus statinys Europoje. Moliniai namai statyti ten, kur buvo gero molio – Dzūkijoje tokių nerasi.

Ąžuolo namams nenaudojo

Lietuvos liaudies buities muziejų gana dažnai lanko žmonės, besidomintys medine architektūra, senaisiais medinukais žavėjosi ne vienas japonų architektas.
E.J.Morkūnas prisiminė, jog kartą Tekančios saulės šalies atstovas visą dieną praleido muziejuje fotografuodamas.

Senąją statybą nagrinėja ir Lietuvos specialistai.

"Manau, dalis žmonių atsigręžia į senąsias tradicijas. Juolab kad kažko ypač naujo neišrandama. Pavyzdžiui, senuose aukštaitiškuose namuose būdavo paliekamos didelės, kapitalinėmis pertvaromis nesudalytos erdvės – tai madinga ir dabar. Prie nusibodusių dalykų vėliau grįžtama tarsi prie naujų", – komentavo E.J.Morkūnas.

Pastaruoju metu drauge su kaimo turizmu senosios namų statybos tradicijos šiek tiek atsigauna. Kai kurie sąmoningi žmonės taip pat stengiasi atkurti autentiškas sodybas savo tėviškėse.

"Jei namas statomas dabar, laikantis senųjų tradicijų ir medžiagų, jį galima vadinti autentišku taip pat, kaip ir kryždirbystę", – mano pašnekovas.

Tačiau jis yra matęs ir keistokų sprendimų: namas – tradicinis, o langai – plastikiniai.
Tradicinės architektūros statybos medžiagas diktuoja geografinės sąlygos. Anksčiau iš bukų namų niekas nestatydavo. Namams nenaudojo ir ąžuolų, nes šių medžių buvo mažai, juos tausojo. Eglės ir pušys – populiariausia senovės lietuvių statybinė medžiaga.

Panašias medžiagas naudojo ir artimiausi mūsų kaimynai, tačiau architektūra skyrėsi. Lietuvių puošyba – santūresnė nei, pavyzdžiui, rusų.

"Pas mus beveik niekas moliu neglaistė iš išorės medinių sienų ir nedažė ryškiomis spalvomis ar gėlėmis kaip Lenkijoje", – pavyzdį pateikė muziejininkas.

Grožio suvokimas – genuose

"Kodėl mums lietuviškas namelis gražus, o važiuojant Lenkija šios šalies architektūra nelabai patraukli? Lenkams – atvirkščiai", – pamąstyti pakvietė architektūros istorikė Dalė Puodžiukienė.

Jos įsitikinimu, lietuvių tradicinei architektūrai būdinga darna su aplinka, savitas koloritas, medienos dominavimas, priimtinos proporcijos. Kiekviena tauta proporcijas suvokia savaip. "Tai tikriausiai yra užkoduota genuose", – svarstė pašnekovė.
D.Puodžiukienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kaip darniai senoji lietuvių architektūra įsikomponuoja į landšaftą.

"Panašiai kaip lietuvių tautiniai drabužiai – jie labai gražiai atrodo kraštovaizdyje. Spalvinis koloritas atitinka mūsų vietinį aplinkos koloritą, architektūra natūraliai prisiderindavo prie supančios gamtos", – komentavo architektūros istorikė.

D.Puodžiukienė negailėjo gerų žodžių anuometiniams architektūros kūrėjams. Statybos meistrus, vadinamuosius dailides, ji prilygino profesionalams. Mat šio amato jie mokėsi iš tėvo, dėdės, rečiau – iš svetimo meistro.

Dailidės įgūdžių sėmėsi ne iš knygų, o dirbdami drauge, klausydamiesi patyrusio meistro pamokymų ir patarimų. Per praktiką ateidavo ne tik žinios, kaip jungti rąstus, bet ir daug gilesnė patirtis. Amato buvo mokomasi ne vienus metus.

"Žinoma, būdavo įvairaus lygio meistrų, kaip ir dabar – yra geresnių ir prastesnių architektų", – pridūrė pašnekovė.

Spraga studijų metu

Architektūros istorikės nuomone, šiuo metu Lietuvos architektūra ir architektai yra pereinamojoje būsenoje.

Pasak jos, ir anksčiau būdavo, kad visuomenę ištikus destrukcijai, į architektūrą ateidavo skubotumas ir neprofesionalumas.

"Būtent vidutinio lygio architektai dabar formuoja architektūros veidą, nes geriausieji suprojektuoja tik nedidelę dalį išskirtinių pastatų. Neprofesionalumo yra labai daug, architektūra – be galo įvairi", – pastebėjo D.Puodžiukienė.

Gerų pastatų, pasak jos, yra sukūrę ir nežinomi architektai. Tokių ji mato važiuodama pro miestelius. Jie būna suręsti iš šiuolaikinių medžiagų, tačiau turi kažką, kas lietuviams gražu.

Tačiau pasimato ir tokių, į kuriuos istorikei žiūrėti baisu.

"Kodėl taip atsitinka? Tai prasideda nuo architektų parengimo. Ne paslaptis, kad tradicinė architektūra studijuojama labai mažai arba visai nestudijuojama", – ironizavo pašnekovė.

Devalvuoja skonį ir vertybes

Kaip atskirti autentišką tradicinę architektūrą nuo kičo?

"Yra labai aiškūs kičo egzemplioriai: pastatai per dideli, per masyvūs, viduje visko per daug, sudėtos krūvos senų daiktų akims paganyti. Tai ypač būdinga pakelių kavinėms. Jos devalvuoja skonį ir etnografines vertybes", – kalbėjo D.Puodžiukienė.

Kai kurie išsiskiriantys pastatai šiuo metu atrodo lyg ir įdomūs, bet laikas parodys, ar jie priskirtini kičui. Po dešimties metų jie gali atrodyti kvailokai.

Paviršutiniškumą D.Puodžiukienė priskiria tiems, kurie projektuoja tokį namą, kokį žurnale parodo užsakovas. Kritikos specialistė negailėjo ir "išsišokėliams".

"Visada masėje būna nemažai tokių, kurie pervertina save ir bando bet kokia kaina įtvirtinti save šiame pasaulyje, kuria šokiruojančią architektūrą, nusižengia visiems tradicinės architektūros principams", – pastebėjo pašnekovė.

D.Puodžiukienės nuomone, atnaujintų Palangos J.Basanavičiaus gatvės, Šiluvos aikštės projektai buvo "nepataikyti".

"Kai visuomenė "susigulės", manau, pradėsime statyti normalią tvarkingą architektūrą, bus gerų pavyzdžių. Svarbu, kad per tą laiką nesunaikintume paveldo, autentikos", – įspėjo architektūros istorikė.

Architektūrinį paveldą gaivina iš meilės kraštui

Netoli Ventės rago stūksantis viešbutis ir restoranas "Šturmų švyturys" galėtų būti vienas iš nedaugelio pavyzdžių, kaip laikantis senųjų tradicijų galima sukurti autentišką vietovės architektūrinio paveldo grynuolį.

Ant Kuršių marių kranto įsikūręs viešbutis atspindi XIX a. Mažosios Lietuvos veidą.
"Labai myliu šį kraštą, jos istoriją, žmones ir noriu suprasti jį giliau. Iš tos meilės ir gimsta dalykai, kuriuos dabar galite matyti", – prisipažino prieš trejus metus duris atvėrusio "Šturmų švyturio" savininkas Česlovas Žemaitis.

Architektūrinį ansamblį pamaryje projektavo šviesaus atminimo garsus Lietuvos architektas Saulius Šimelionis, kurio pastarųjų metų darbų vizitine kortele buvo tapusi Prezidentūros rūmų ansamblio rekonstrukcija.

"Šis žmogus buvo labai įsigilinęs į Mažosios Lietuvos architektūrinį paveldą. Man jo be galo trūks, toliau plėtojant šį kompleksą", – sakė Č.Žemaitis, pridūręs, jog ne visi sumanymai dar liko neįgyvendinti.

Pamario krašto patriotas, neabejingas jo kultūriniam paveldui, įamžino ir suarchyvavo tūkstančius senosios architektūros pavyzdžių nuotraukų.

"Tiek pat bus dar padaryta, bus "čiupinėjami" likę pastatai. Deja, šis kraštas griūva. Ir griūva labai greitai. Mes bandome jį atstatyti, tik naujais pastatais, o ne renovuotais", – kalbėjo pašnekovas, kadaise pamaryje įsigijęs apleistus sovietinius pastatus.

Č.Žemaitis apgailestavo, jog unikalių bruožų turintis Mažosios Lietuvos architektūrinis paveldas menkai tyrinėjamas.

"Kodėl pastatams naudojamas klinkeris, čerpės, o ne nendrės, kodėl ne fachverkas. Už tam tikro medžiagiškumo, spalviškumo slypi daug kas – gamta, žmonių buvimas šalia vandens. Tačiau kodėl ji tokia, o ne kitokia, mažai kas tyrinėja ir aprašo", – teigė verslininkas.

Bruožai: ant Kuršių marių kranto išsibarstę viešbučio ir restorano "Šturmų švyturys" ansamblio statiniai žavi autentika.

Reikšmės:

Kičas (vok. Kitsch) – sąvoka, atsiradusi XIX a. pab. – XX a. pr. Šiuo žodžiu apibūdinamas banalaus turinio ir stiliaus kūrinys, dirbinys, kuris iš pažiūros gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų salstelėjęs, pretenzingas, sentimentalus ir neskoningas. Kičo mene nėra įtampos, jis neoriginalus, nereikalauja iš stebėtojo menkiausių dvasinių pastangų, įsigilinimo.