Ką Jonai ir Janinos mano apie vardus, tradicijas ir laimę, slypinčią paparčio žiede?

Ką daro tūlas lietuvis, šiandien belaukdamas Joninių? Ogi iš pradžių perverčia savo užrašinę, skaičiuodamas, kiek Jonų ir Janinų pasveikinti turės. Antra, pasirūpina šaunia draugija, su kuria po pievas braidys – žoliaus ir kupoliaus, o paskui vainikus pins ir galvas jais dabins, laužus kūrens, per ugnį šokinės, ežere maudysis, o gal net laumių pirtyje lindės. Ir žinoma, taip užsiėmęs, jis būtinai trumpiausios nakties sulauks – paparčio žiedo ieškoti gal į savo vidų, o gal į tankų mišką skaisčiu mėnesienos taku trauks.

Įdomu, ką mūsų varduvininkai apie lietuviškąsias Jonines mano, kaip ruošiasi jas švęsti, o gal kadų kadais jau savo laimę paparčio žiede surado?

Žolininkė Janina Danielienė: kodėl Jonukų šiais laikais – nors vežimu vežk, o Janinų nebėra?!

Janina – nuostabus vardas. Aš neįsivaizduoju, kad mane kas šauktų kitu vardu. Tokie mieli kreipiniai – Janina, Janyte, Janute, Janučiuke... Žemaičiai šaukia: Janinėl, Janele.

Per daugiau kaip 70 savo gyvenimo metų ligi šios dienos nesutikau mergaičių, pavadintų šiuo vardu. Nesuprantu, kodėl, nes juk Jonukų – nors vežimu vežk! Negi išnyks toks solidus vardas?!

Dar šviesaus atminimo mamytė pasakojo, kad besilaukdama manęs buvo išrinkusi Kristinos vardą. Sakė, kad jei gims berniukas, bus Juozukas, o mergaitę pavadins Kristina.

Per daugiau kaip 70 savo gyvenimo metų ligi šios dienos nesutikau mergaičių, pavadintų šiuo vardu. Nesuprantu, kodėl, nes juk Jonukų – nors vežimu vežk! Negi išnyks toks solidus vardas?!

Bet Dievas leido man ateiti į šį pasaulį būtent birželio 24-ąją, pačiais paryčiais. Tėveliams, babulytei ir numatytiems kūmams nebuvo ką daryti – tad Panemunės bažnyčioje ėmė ir pakrikštijo mane Janinos vardu. Turiu ir nuostabią pavardę – Janina Sidabraitė. Ne blogiau skamba ir Janina Danielienė. Beje, tėtis, nuėjęs pas tuometį seniūną užregistruoti savo dukros, pamiršo, kada aš tiksliai gimiau, tad valdžios atstovas į metrikus įrašė tą dieną, kada gavo pranešimą apie mano gimimą. Taip tarsi gimiau antrąsyk – rugpjūčio 4-ąją. Už tą pajauninimą tikrai nepykstu... Visi artimieji ir draugai per Jonines suguža į dvigubą mano šventę.

Mano vaikystė po Dvareliškių kaimą, dabar esančių Kauno marių dugne, basa lakstė, o Joninių dieną mes, dvi piemenės Janinos, ir dar vienas Jonukas piemenukas, patys sau iš žolynų vainikus pynėme, atsineštų gardėsių – kas blynų, kas lašinukų su namine duona – prie lauželio ragavome, kai karvės pogulio pavėsyje iškrisdavo.

Per jaunystės Jonines ant Samylų piliakalnio, marių kranto, susirinkdavo draugai iš visų Lietuvos pakraščių. Visi žinojo, kad Joninių dieną ten mane ras – ar iš Vilniaus mokslų, ar iš kitų veiklų grįžusią. Nuostabios buvo tos Joninių naktys – matėme laužus kitapus marių Rumšiškėse, girdėjosi muzika ir dainos nuo Viršužiglio pusės, o mūsų laužas iki ryto neužgesdavo.

Dainuodavome tuomet dainas, kokių močiutės ir mamos mus išmokė. Žaidimų, išdaigų netrūko – be jokių scenarijų linksma ir iki širdies gelmių jautru buvo. Prisiminus ir dabar širdis užkaista. O grįžusi į namus ant durų rasdavau nuostabiausių bijūnų žiedų, jazminų ir ąžuolų vainiką…

Pastaraisiais metais dažniausiai tą dieną – o kartais ir naktį – po pievas, miškelius braidau. Žolynus rankioju, apsikabinusi beržą, mano mylimą medį, svajoju. Koks gražus tas mano gyvenimas! Džiaugiuosi juo, dėkoju Dievui, kad tokią dieną mane į šį pasaulį paleido; kad leidžia gyventi Lietuvoje, gamtos prieglobstyje, mylimų žmonių apsuptai. Argi tai ne pasakiškas paparčio žiedas – tas mano gyvenimas?!

Dėkingumas: "Koks gražus tas mano gyvenimas! Džiaugiuosi juo, dėkoju Dievui, kad tokią dieną mane į šį pasaulį paleido", – sako žolininkė J.Danielienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaunietė Janina Petrikienė: ilgai norėjau pasikeisti vardą…

Prisipažinsiu, kad savo vardu aš nesu patenkinta. Gal reikėtų sakyti – nebuvau patenkinta? Turėdavau prašyti, kad jo neiškraipytų, o vadintų Janina, Janinute, Janyte, bet ne kitaip. Tačiau bėgant metams su juo susigyvenau. Gal subrendau, o gal supratau, kad šiais laikais jis tikrai išskirtinis – tėvai dabar retai kada dukroms tokį duoda!

Prieš 66-erius metus, kada mamytė mane gimdė, matyt, tokie vardai madingi buvo. Kai jos paklausiau, kodėl Janinos vardą davė, mamytė paaiškino, kad truputį susimaišė. Aš gimiau gegužės 24-ąją, o birželio 24-ąją, kaip žinoma, yra Joninės. Tai mamytei kažkaip galvoje susidėliojo, kad per Jonines gimusiai dukrai Janinos vardo reikia! Taip ir liko… Visuomet galvojau, kad jį kada nors pasikeisiu. Bet po vieno linksmo įvykio sumąsčiau, kad jei keisiu – tai tik viena raidele. Iš Janinos į Jaminą pavirsiu!

O įvykis štai koks buvo. Tuo metu dirbau vadovaujamąjį darbą, tai man reikėjo vizitinių kortelių. Kai jas atsiėmiau, pamačiau, kad yra klaida: vietoje Janinos – Jamina parašyta! Bet man taip patiko ta klaida, o su ja ir naujas vardas, kad nutariau viską taip ir palikti.

Kokią vietą tarp šeimos švenčių užima Joninės? Svarbią, tikrai. Iki šiol kasmet į ją labai daug svečių susirinkdavo. Gal net koks 100 būdavo! Dažniausiai suvažiuodavo visi į mūsų sodybą ir ten linksmindavomės.

Dabar truputį pavargau. Juk suorganizuoti šventę labai daug jėgų reikia. Todėl kartais su vyru imame ir pabėgame į užsienį. Pamenu, sykį per Jonines atsidūrėme Ispanijoje. Stebėjome, kaip šauniai jie ten švenčia: laužai prie jūros degė, saliutai šaudė! Ir Palangoje esame linksminęsi… Prie miesto Joninių šventės su visais svečiais prisidėjome. Viena, ko niekada nebandžiau, – Jonavoje Joninių švęsti, nors teko girdėti, kad labai šauni šventė ten per Jonines būna. Kadangi mano vyras dainuoja, tai iki dabar tebeprašau, kad imtų ir padainuotų per Jonines Jonavoje!

Ar suradau savo paparčio žiedą, savo laimę? Galvoju… Gal radau? Nes man viskas gerai. Džiaugiuosi gyvenimu, nors kartais ir paliūdžiu. Bet paskui ir vėl džiaugiuosi!

Pilnatvė: J.Petrikienė sako, kad savo paparčio žiedą jau yra atradusi – ilgą laiką moteris aktyviai reiškėsi politinėje, visuomeninėje veikloje, o šiuo metu yra laiminga žmona ir mama. / Asmeninio archyvo nuotr.

Keliaujantis fotografas ir fotokelionių visame pasaulyje organizatorius Jonas Danielevičius: norėjau įmantresnio vardo…

Šiame gyvenimo etape vardu esu visiškai patenkintas. Vaikystėje – hmm? Man jis atrodė kažkoks labai per paprastas. Tėtis buvo Jonas, tai turbūt ir mane pagal jį tuo pačiu vardu pavadino. Kalbu apie 1960-uosius metus… Tuomet jau ėmė girdėtis gintarai, artūrai, henrikai ir staiga – Jonas! Visą vaikystę atrodė, kad galėjo mane tėvai ir kaip nors įmantriau pavadinti.

Ar girdėjau, kad apaštalas Jonas, pats artimiausias Kristaus patikėtinis, gyveno daugiau nei 100 metų? Na ne… Neteko. Bet iš tiesų labai smagu, kad pasakėte. Dabar žinosiu, kad turiu šansų būti ilgaamžis.

Nežinau, kodėl, bet pastaruosius 10–15 metų man vis labiau nesinori švęsti savo gimtadienių, vardadienių, Naujųjų metų ar kitų švenčių. Kažkaip nebematau tame ypatingos prasmės… Ir kokia gi čia ta mano – žemės vabalėlio – prasmė globaliu masteliu? Nebenoriu nei tų švenčių sureikšminti, nei pats susireikšminti.

Kai buvome jauni, pamenu, labai smagiai šėliodavome Joninių naktį, degindavome laužus, bendraudavome su draugais. Sovietiniais metais, kai aš augau, jokios tautinės tradicijos nebuvo akcentuojamos. Gal dėl to su draugais į Latviją vykdavome, mat latviai Jonines švęsdavo kažkaip kitaip – tautiškiau, masiškiau, net ir tais laikais. Latviai šią šventę vadina Lyguo (latvių k. – Jāņi arba Līgo). Pamenu, vos įvažiavę į Latviją išsyk pamatydavome tokią juodą pašvaistę, nes broliukai, matyt, tądien degindavo ne tik laužus, bet ir padangas. Vilkėdavo tautinius drabužius, dainuodavo liaudies dainas, pindavo vainikus ir leisdavo juos į vandenį.

Aišku, man smagu pažiūrėti ir pafotografuoti, kaip šių dienų jaunimas Joninių šventę dabar praktikuoja, bet pats prisijungti nebenoriu. Į visas šventes daugiau žiūriu iš šalies. Tarsi per fotoobjektyvo akutę. Matau apšvietimą, stebiu būsimo kadro kompoziciją, todėl nejučia prarandu tą emocinį čia ir dabar momentą. Kartais net pavydžiu savo mokiniams, kurie gali turėti artimesnį, nuoširdesnį santykį su fotografuojamu objektu, įvykiu, švente. Turbūt jie patiria kitokį kelionės ar šventės skonį nei tokie kaip aš, visąlaik prilipę prie savo fotoaparatų. Čia jau toks hobis, o gal liga? Sykį ja susirgus – sunku pasveikti.

Savo paparčio žiedą, manau, radau. Nors dabar, kai esu 62-ejų, nežinios mano gyvenime kur kas daugiau nei tuomet, kai man buvo penkiolika. Kuo daugiau žinių, gyvenimo išminties atsiranda, tuo daugiau abejonių kyla. Kažkokio galutinio nusiraminimo dar nėra. Kaip ten sakoma? Žinau, kad nieko nežinau?

Atvirai: "Savo paparčio žiedą, manau, radau. Nors dabar, kai esu 62-ejų, nežinios mano gyvenime kur kas daugiau nei tuomet, kai man buvo penkiolika", – sako fotokelionių organizatorius J.Danielevičius. / Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos dainininkas Jonas Sakalauskas: Jonu buvau pavadintas senelio garbei

Jei savo vardą reikėtų įvertinti dešimties balų sistemoje, duočiau vienuolika. Mano senelis, tėtės tėtė, buvo Jonas. Tai jo garbei man buvo duotas šis vardas. Nors ir neteko gyvenime matyti savo senelio, bet vis tiek jaučiuosi lyg jo tąsa.

Iš pasakojimų žinau, koks be galo įdomus žmogus jis buvo. Turėjo savo siuvyklą Skuode. Vėliau tapo Lietuvoje turbūt pirmuoju radijo inžinieriumi, "išrado" elektrinį dviratį – prie dviračio pritaisė elektrinį motorą. Pirmasis pagamino vėjo elektrinę – gamino elektrą iš vėjo. Žodžiu, senelis Jonas buvo kaimo inteligentas-išradėjas. Ir dar bitininkas, rašęs daug straipsnių bitininkystės tema. Ir mokslui gabus, ir šiaip smalsus žmogus. Ne daržus kasė, o knygas skaitė ir išradimus savo darė. Dainuoti? Ne, tikrai nedainavo. Sako, kad absoliučiai klausos neturėjo. Užtai nupirko savo vaikams pirmąjį savo kaime pianiną. Galbūt keistuoliu jį daug kas laikė, bet man senelis Jonas – autoritetas didžiausias.

Ir Joninėms dešimtbalėje sistemoje duočiau vienuolika balų, nes tai viena gražiausių bendruomenės švenčių. Visuomet ją miniu. Atvažiuoja giminės, draugai. Kadangi gyvename nuosavame name Vilniuje, tai visuomet kuriame laužą, dainuojame dainas. Jei būname prie vandens, tai laivelius ir vainikėlius paleidžiame.

Mano šeimoje tądien susipina dvi stiprios tradicijos. Iš tėčio pusės – katalikiškoji, o iš mamytės – pagoniškoji, Romuvos. Todėl Joninės – jiems abiem svarbi šventė. O kitą dieną po Joninių švenčiame Vandos – mano mamos – vardadienį.

Ar kada ieškojau paparčio žiedo? Iš tiesų draugai man buvo padarę pokštą – ant paparčio uždėję žiedą ir taip meistriškai jį pritvirtinę, kad kažkurią minutės dalį pamaniau, jog tiesą regiu. Visi mes jo ieškome… Visą gyvenimą. Nerami ir mano siela. Atrodo, jau lyg randi tą laimę, tą paparčio žiedą, o vis ne tas ir ne tas pasirodo, tarsi kažkieno priklijuotas.

Galbūt ne ten jo ieškome? Kažkur giliai miške, papartynuose, o viskas juk mumyse yra. Ir aš gal jį jau turiu – tik iki galo neprasiskleidusį? Matote, artėjanti trumpiausia naktis, ilgiausia diena verčia mane būti filosofu. Gamta šaukiasi pasibuvimo su savimi ir pajautimo, kiek daug joje yra gyvybės. Bet kažkodėl mes paskęstame mobiliuosiuose telefonuose, interneto portalų naujienose... Kai per daug užsisėdime aktualijose, emociškai susijaukiame savo viduje. O juk gamta mums galėtų duoti tiek daug atsakymų!

Artėjant Joninėms kiekvienam palinkėčiau užsiimti savo vidinio sodo puoselėjimu – savo šeima, vaikais, medžiais, kurie auga aplinkui namus. Tai ir bus nuostabiausias dalykas, vertas jūsų dėmesio. Pasidžiaukime šia gražia švente su saviškiais kur nors gamtoje ir pamąstykite, kad viskas išties yra kur kas geriau, nei kartais mums atrodo.

Ieškojimai: "Nerami ta mano siela. Atrodo, jau lyg randi tą savo paparčio žiedą, o vis ne tas ir ne tas pasirodo…" – sako dainininkas J.Sakalauskas. / Asmeninio archyvo nuotr.