Taip būtų galima pradėti pasakojimą apie ne vieną XXI amžiaus pilietį, bet šįkart tai – Simonos Ševčenkaitės (S. Š.) ir Pauliaus Briedžio (P. B.) istorija. LRT radijo laidos „Lėto maisto kultūra“ autoriai sostinę iškeitė į provinciją ir savo rankomis prikėlė apleistą butą.

– Prieš šešerius metus įsikėlėte į butą Anykščiuose, kuris mažiausiai 30 metų stovėjo tuščias ir apleistas. Artimieji prognozavo: be patogumų Simona ir Paulius ilgai neištvers. Ne tik ištvėrėte, bet dar ir kitus, sekančius jus socialiniuose tinkluose, užkrėtėte savo tvariomis idėjomis. Tai kas jus išvarė iš sostinės?

S. Š.: Niekas neišvarė. Tiesiog priėjome tokį tašką, kad reikėjo kur nors gyventi. Paulius prisiminė, kad jo giminės turi apleistą butą Anykščiuose. Pinigų per daug nebuvo, taigi mes nusprendėme imti jį ir tvarkyti, o daug darbų pasidaryti patys. P. B.: Iš tiesų, kai pamatėme to buto stovį – jame nebuvo šildymo, nebuvo išvedžiotas vanduo, sena elektros instaliacija – tai iš karto pabijojome į jį kraustytis. Nutarėme iš pradžių pagyventi Kupiškyje (iš ten esu kilęs), išsinuomavome pusmečiui butą, kuris, deja, neturėjo jokių baldų. Pusei metų juos pirkti – kokia prasmė? Todėl nusprendėme parašyti į feisbuką, į Kupiškio grupę, gal kas turi atiduoti ką nors. Gavome nemažai senų baldų ir juos atnaujindami, pritaikydami savo reikmėms netikėtai patyrėme didelį atradimo džiaugsmą.

– Po tokių patirčių, kai baldus atnaujinote savo rankomis, gal ir Anykščių iššūkis nebeatrodė toks baisus?

P. B.: Tikrai. Beje, prieš jį, kad užtektų finansų didiesiems buto darbams, kurių patys nebūtume sugebėję atlikti, abu trumpam išvykome padirbėti į užsienį. Simona – į Kiprą, aš – į Norvegiją. Grįžę pasamdėme meistrus, kurie sutvarkė šildymo sistemą, pakeitė langus, o visa kita pamažu darėme patys.

S. Š.: Nesame statybininkai, todėl į buto remontą žiūrėjome labiau iš kūrybinės pusės. Taip atsirado molio sienos. Paulius turėjo draugų,  panašiu metu stačiusių molinius namus. Patiko, kad molis – plastiška, tvari, ekologiška medžiaga. Nudaužėme seną sienų tinką iki plytų ir ant jų visi drauge lipdėme molį.

Praeitis: taip atrodė senas, apleistas sovietinės statybos butas, kurį tvarumo entuziastai ėmėsi renovuoti patys. / S. Ševčenkaitės ir P. Briedžio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar buto remontas jau baigtas? Gal, žiūrint į jį kūrybiškai, tai amžinas procesas?

S. Š.: Atsikraustėme į Anykščius prieš pat pandemiją. Neturėjome tikslo viską iš karto pabaigti, o paskui gyventi ramiai (juokiasi). Ateina įkvėpimas – darome. Tai vieną dieną ką nors pakrapštome, tai kitą. Miegamojo vietą keitėme net du kartus, nes pagyveni ir matai, kas gerai, o kas blogai. Dabar iš miegamojo yra padarytas svečių kambarys. Čia begyvendami sugalvojome sekmadieniais organizuoti suneštinius bendruomenės pusryčius. Paskelbiame instagrame, kad kviečiam į svečius norinčius pabendrauti, smagiai laiką praleisti. Kartais daugiau žmonių ateina, kartais mažiau. Visi atsineša savo gaminto maisto – degustuojame, dalijamės receptais.

– Anykščiai atgyja vasarą, o kaipgi žiemą – ar ne per mažai šurmulio, judesio, kultūros dviem jauniems žmonėms, prieš tai netrumpą laiką gyvenusiems sostinėje?

S. Š.: Pirmą žiemą, kai apsigyvenome, prasidėjo pandemija. Didžiųjų miestų gyventojai buvo suvaržyti, o mudu su Pauliumi mėgavomės gražia Anykščių gamta. Vėliau žiemos ėjo šiek tiek nykiau, bet paskutiniu metu atradome labai gerą požiūrio kampą – kalbu apie tikrą lietuvišką žiemojimą, kokį senovėje turėdavo mūsų proseneliai, gyvendami pagal gamtos kalendorių. Vasaromis visi dirba, rudenį nuima derlių, o atėjus žiemai laiką leidžia namuose – ilgai vakaroja, bendrauja, moterys daro rankdarbius. Turime namuose krosnelę, prie kurios jaukiai leidžiame laiką, žiūrėdami į spragsinčią ugnį. Mieste gal ta metų kaita nelabai skirtųsi, o čia viskas kitaip.

P. B.: Į Vilnių lėkdavome pasisemti kultūros – tai į kokį spektaklį, koncertą, parodą ar pan. Dabar irgi bent kartą per mėnesį su Simona važiuojame į sostinę, bet kas įdomiausia, kad vilniečiai pradėjo dažniau pas mus atvažiuoti (juokiasi). Mūsų butas pačiame Anykščių pakraštyje, tai ir upė netoli, ir miškas šalia. Gaunasi atvirkščiai – ne mes pas juos, o jie pas mus lekia.

S. Š.: Bent jau aš, pradėjusi gyventi Anykščiuose, pažinau daug daugiau Lietuvos, pradėjau po ją keliauti. Kol buvau Vilniuje, Lietuva man ir buvo Vilnius, gyvenau tarsi savame burbule. Štai pernai vasarą su šuniu tranzavau aplink Lietuvą, tiksliau, palei jos sieną. Nukeliavau virš 800 km, apie 150 km – pėsčiomis. Deja, mano palydovė Pupė pačioje piečiausioje Lietuvos vietoje apsirgo, tai kelionę pusiaukelėje teko nutraukti. Planuoju šią vasarą ją pratęsti. Iš tiesų visiems rekomenduočiau – nuostabus nuotykis!

Įgyvendino: iš bute rastų baldų perdarytas virtuvės komplektas su išsvajotu nerūdijančio plieno stalviršiu. / S. Ševčenkaitės ir P. Briedžio asmeninio archyvo nuotr.

– Pradėję kelionę po ekologiško, skanaus maisto pasaulį, pamažu ir patys keitėte požiūrį į maistą, formavote savo maitinimosi kultūrą. Ko gero, daugelį kasdienių maisto produktų jau perkate ne parduotuvėje?

S. Š.: Visko būna. Bet kiaušiniai, sūris, pienas – tai jau tikrai iš ūkininkų atkeliauja tiesiai pas mus į namus. Duoną kepamės patys. Miltų irgi atsisiunčiame iš ūkininkų.

P. B.: Tik ne iš vietinių. Atrodytų, kad kaimuose jų daug, bet nueik kad geras ir nusipirk maisto – negali. Dažniausiai stambūs ūkiai augina po vieną tam tikrą kultūrą, kurią arba eksportuoja, arba veža į supirktuves. Žodžiu, iš jų maisto savo reikmėms nenusipirksi.

S. Š.: Jei atvirai, sunku rasti užsiimančių mažmenine prekyba. Tik pradėję su laida keliauti per Lietuvą patenkinome savo poreikius. Su kokybiškomis daržovėmis žiemą irgi problema. Vasaromis jų gauname iš tėvų – abiejų tėvai turi sodus. Taip pat patys šio to smulkaus užsiauginame balkone – prieskoninių žolelių, pomidorų. Tiesa, šįmet nusprendėme nebeauginti, nes mūsų derlius užauga panašiu metu, kaip mamų ir močiučių (juokiasi).

– Spėju, kad bendraudami su ūkininkais jūs gaunate kur kas daugiau nei vien tik gerą maistą. Jūsų instagrame stebėjau, kaip visą mėnesį gyvenote ir dirbote pas sūrininkus – pamatėte sūrio gamybos procesą nuo karvių ganymo, melžimo iki paties galutinio rezultato.

S. Š.: Taip, tai buvo nepamirštama patirtis. Iš draugų sužinojome, kad „Varinio puodo“ sūrininkams reikia talkos, mat šeimininkas norėjo išvykti atostogų ir ieškojo namuose likusiam sūnui pastiprinimo. Sūrių ūkis yra Dzūkijoje, Kabelių kaime. Išmokome ir karves melžti, ir dar daug visokių įdomių dalykų sužinojome – žodžiu, praplėtėme miestietišką akiratį. Sūrių, aišku, daryti nepradėjome, bet jogurtą jau bandėme. Dar iki galo gerai nesigavo, konsultavomės ir supratome, kad turbūt piene esmė – sūrininkų pienas be galo kokybiškas.

P. B.: Kai pradėjome rengti laidas, važinėti po Lietuvą, kalbinti kokybiško maisto gamintojus, ir patys ėmėme geriau suprasti, kas yra kas, – t. y. atskirti pelus nuo grūdų. Jei maistas sąžiningai ir gerai užaugintas – jis visiškai kitokio skonio nei tas, kurį esame įpratę pirkti parduotuvėse. Kai gyvenome ir dirbome pas sūrininkus, patys savo akimis matėme, kad jų karvės ganosi Dzūkijos nacionalinio parko pievose, jų niekas nešeria papildomais pašarais (vasarą – žolė, žiemą – šienas), jos daug juda po keičiamas ganyklas ir t. t. Iki tol pienas mums buvo vieno skonio, bet kai paragavome kitokio – ano jau nebenorime. Pradėję kurti laidas mes iš arti pamatėme pirmąją maisto grandinę – žmones, auginančius daržoves, vištas, karves… Supratome, koks didelis darbas auginti tą kokybišką maistą. Mūsų pažinti sūrininkai darbuojasi jau dešimt metų be atostogų – karvių be priežiūros juk nė dienai nepaliksi! Todėl mums norisi juos palaikyti, solidarizuotis. Jei matome, kad žmonės gerai daro, nors kaina ir didesnė – vis tiek perkame. Nes kitu atveju, jei nebeliks ūkininkų, auginančių ir gaminančių tikrą maistą, tai ateinančios kartos gali ir išvis nebesužinoti tikrų dalykų skonio. Norėtųsi, kad ta gero maisto tradicija išliktų ir gyvuotų. Mūsų misija ją palaikyti ir išsaugoti.

Pamėgo: jaukiausia Pauliaus ir Simonos buto vieta – prie krosnelės. / S. Ševčenkaitės ir P. Briedžio asmeninio archyvo nuotr.

– Simona ir Pauliau, jūs esate didieji praktikai. Ką dar be duonos kepimo ir jogurto gaminimo esate išbandę?

S. Š.: Nežinau, ar didieji, bet mums išties įdomu viską išbandyti. Kai nuvažiavome daryti laidos pas Rūtą Lukianskienę – rauginimo specialistę – išmokome tobulai raugti kopūstus. Iki tol raugdavome, bet nebuvo labai skanūs, o dabar ir draugai giria. Ką dar? Giras iš žolelių po kažkurios laidos pradėjome daryti. Kai draugai atvyksta į svečius, vaišiname juos tais ypatingais sūriais, savo kepta duona.

– Įsivaizduokite, kad rengiate virtualią ekskursiją po savo butą. Kokią vietą kiekvienas jame įvardytumėte kaip labiausiai vykusią – pareikalavusią ypatingų jūsų pačių žinių ir, žinoma, sukurtą jūsų pačių rankomis?

S. Š.: Gal balkonas? Jame yra mozaikinės grindys, kurias mes su Pauliumi lipdėme kokius pusantrų metų iš to, ką pavyko gauti iš draugų ar visai nepažįstamų žmonių. Skaičiavome, kad turime gal penkiolikos žmonių plyteles. Kas atiduodavo po vieną, kas po visą dėžutę. Parašėme į feisbuką, paklausėme, gal kas turi nereikalingų. Vieną dėžę radome tiesiog prie buto durų, kitą – paštomate, viena menininkė pasidalijo savo darbo plytelėmis. Gavosi toks visai kūrybiškas ir visus apjungiantis projektas.

P. B.: Aš paminėčiau kitą projektą – virtuvės komplektą. Jį bute darėme vieną pirmųjų. Kadangi jau tada domėjomės maisto gamyba, labai norėjome turėti stalą su plieniniu stalviršiu. Panašūs būna restoranų virtuvėse. Kaina parduotuvėje išgąsdino – apie 800 eurų. Tuomet išgirdome, kad Anykščiuose yra tokia metalo įmonė, iš kurios galima nusipirkti plieno lakštų. Taip kilo mintis pirkti iš jų nerūdijančio plieno plokštę, kainavusią tik 50 eurų. Skardininkas už dešimt eurų iš jos išlankstė reikiamą formą, o mes patys iš senų baldų, rastų bute, pasidarėme virtuvės stalo karkasą. Prisiklijavome tą lakštą ir naudojame jį kaip savo svajonių stalą iki šiol.

– Net baltas pavydas ima – kaip pigiai ir gerai! O jei paklausčiau, be kokio daikto neįsivaizduojate savo namų Anykščiuose?

S. Š.: Man tai – orkaitė. Gal čia ne man vienai, o visoms moterims?

P. B.: Krosnelė. Visi šio namo butai turi kaminus. Sovietmečiu čia buvo bendras katilas rūsyje. Paskui jis buvo atjungtas ir kai šildymo neliko, beveik visi namo butai pasidarė krosneles. Šiluma ortakiais keliauja į radiatorius ir tokiu būdu yra apšildomas butas. Ta krosnelė, ypač žiemą, tapo pagrindine mūsų pasisėdėjimo vieta – šilta, ugnelė spragsi, kuria jaukią atmosferą. Iš pradžių mus visi kvailino, kaip čia mes tas malkas į butą tampysimės. Mat buvo galimybė pasidaryti dujinį šildymą. Bet šešti metai gyvename, nešiojamės tas malkeles į viršų ir viskas mums gerai. Ir ekonomiška, ir ekologiška. Tarkim, pas draugus sode nuvirsta koks medis – jie skambina mums. Arba pas tėvus soduose. Atvažiuojam, susipjaustom, parsivežam – visiems gerai. O juk supūtų, subūtų…

Virsmas: balkono grindų mozaika iš suneštų plytelių – ilgiausiai trukęs kūrybinis projektas. Dabar tai – žalioji namų oazė ir daržas, kuriame Simona užsiaugina prieskoninių žolelių, pomidorų. / S. Ševčenkaitės ir P. Briedžio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai saulėtų dienų už lango vis daugiau, nejučia pasvajojam ir apie atostogas. Jūsiškės būna labai netradicinės. Tai tranzuojate, tai važiuojate su senu autobusiuku, tai lekiate padirbėti į užsienį.

P. B.: Jau penktus metus važiuojame, kaip dabar madinga sakyti, darbostogų į Prancūziją. Visada į tą patį ūkį, pas tuos pačius šeimininkus, auginančius vynuoges ir iš jų gaminančius vyną. Porą savaičių dirbame ir prieš arba po darbų apžiūrinėjame tai, ką galime pasiekti aplinkui. Tokiu būdu pažįstame šalį ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Žiūrime, kaip vietiniai gamina maistą pagal prancūziškas tradicijas. Prisiragaujame labai paprastų, bet labai skanių produktų, o valgymą visada lydi pokalbiai apie maistą, maisto kultūrą. Toks kelionių formatas mums labiausiai patinka – pažinti kultūrą ne tik per pastatų ar gamtos objektų prizmę, bet ir per žmones, jų maitinimosi įpročius. Visada, jei vykstame į užsienį, renkamės nakvynę ne viešbučuose, bet pas žmones. Mums su Simona svarbus santykis su žmonėmis – ne tik keliaujant, bet ir ir gyvenant Anykščiuose, rengiant laidas apie lėtą maistą. Mums patiems labai patinka gaminti, tai ieškome panašių į save žmonių, kuriems rūpėtų tikro maisto kultūra. Lygiai tas pats su buto remontu: jei ko nežinome, prašome patarimo, pagalbos per socialinius tinklus, o žmonės labai geranoriški – atsišaukia, padeda. Taip užsimezga ilgalaikės draugystės.

– Ar jūsų „ecobutui“, berods, taip vadinate instagrame, dar ko nors trūksta? Na, ne gulbės pieno, o ko nors rimčiau?

S. Š.: Galbūt tik grindjuosčių (juokiasi). Ir dar lempų virtuvėje. Norėjome patys iš vamzdžių originalias pasidaryti. Žodžiu, visokių smukmenėlių.

P. B.: Jei atsirastų grindjuostės, galbūt vaizdas būtų estetiškesnis, atrodytų viskas labiau išbaigta. Kita vertus, kol jų dar nėra – galima ir vėl kažką keisti.

– Gyventi kaitoje jums patinka. „Nė patys nesuprantam, kaip mums viskas taip gerai susiklosto“, – cituoju Simonos mintį ir linkiu, kad jūsų pavyzdžiu pasektų daugiau jaunų žmonių, kurie norėtų valgyti tikrą maistą, draugauti su tais, kurie jį gamina, populiarinti lėtos gyvensenos pasaulėžiūrą. Dėkoju, kad tokie esate.