Šiuolaikiniai kūdikiai kojas mankština vaikštynėse, o prieš šimtmetį nemažai laiko praleisdavo stovynėse. Pažvelgus į tuomečių kaimo trobų interjerą akivaizdu – tuometė buitis nelepino mažųjų gyventojų.

Čiūčiuoti nebuvo kada

Kaip anuomet gyveno žmonės, mokslininkai sprendžia ne tik pagal rašytinius šaltinius, meno kūrinius, bet ir kasdienius buities daiktus. Šie liudija, kad žemę dirbančių lietuvių gyvenimas prieš šimtmetį ir dabar skyrėsi kaip diena ir naktis. Mūsų proseneliai nuo pat kūdikystės augo kitaip, vaikai neturėjo gausybės žaislų ir nedykinėjo, nuo mažų dienų žaidimus atstojo darbas.

„Seniau vaikai užaugdavo stovynėse, o dabar vis ant rankų ir ant rankų“, – užfiksuotas pasakymas Lietuvių kalbos žodyne. Šiandien jau bemaž nebevartojamas žodis „stovynė“ reiškia įtaisą mažiems vaikams pratintis stovėti.

Stovynę dar vadindavo statuku. Tai į kėdę panašus baldas, tačiau vietoje pasėstės – apvali skylė, į kurią buvo statomas kūdikis. Iš jo mažylis pats ištrūkti negali. Šis iš medžio gamintas senovinis baldas panašus į šiuolaikinę vaikštynę, bet be ratukų. Tiesa, yra aptikta senovinių stovynių su mediniais rateliais.

Kitas šiuolaikiniams vaikams neregėtas įtaisas – bėgynė. Tai prietaisas vaikui, kuriame stovėdamas jis mokėsi bėgioti, vaikščioti. Bėgynė – tai horizontalus strypas su lankeliu, į kurį įstatomas vaikas. Strypas pritvirtintas prie vertikalaus stulpo, kuris įtvirtintas lubose bei grindyse ir gali suktis aplink savo ašį.

Šiandien tėvai neįsivaizduoja kūdikių auginimo be nešiojamųjų lopšių. Anuomet mamoms gelbėjo lengvučiai, rankomis gaminti drobiniai lopšiai, užtraukti ant medinio karkaso ir kabinami po medžiu ar ant specialaus trikojo stovo.

Su tėvais miegojo ūgtelėję

„Anuomet moterys neišeidavo motinystės atostogų“, – atkreipė dėmesį Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkas, etnografinių baldų ir interjero specialistas, etnologas Vingaudas Baltrušaitis. Kaimo vaikus, kurių šeimose būdavo dešimt ir daugiau, jos augindavo nemesdamos kasdienių darbų. Todėl tekdavo su jais apsieiti taip, kad jie nesipainiotų po kojomis.

Tai nereiškia, kad mažieji buvo nemylimi, palikti be dėmesio. Vaikišką buitį atspindintys muziejaus eksponatai rodo, kad vaikui skirta atributika buvo puošni. Pavyzdžiui, mediniai lopšiai ir lovelės – net tik funkcionalios, bet ir su dekoro elementais.

„Prieš šimtmetį kūdikiai su tėvais nemiegodavo, kaip kad populiaru dabar. Pradžioje jie augo lopšiuose, vaikiškose lovelėse. 9–10 metų vaikai pradėdavo miegoti su tėvais. Paaugliams skirtos lovos atsirado gana vėlai. Šeimos būdavo gausios, o miegojimo vietų mažai, todėl miegodavo gana susigrūdę“, – žiniomis dalijosi V.Baltrušaitis.

Tiesa pirmaisiais vaikiškais baldais naudodavosi ne tik vienos šeimos vaikai, bet ir kelios kartos. Vis dėlto apie savo kambarį vaikai negalėjo nė svajoti, tuo galėjo džiaugtis nebent turtingų miestiečių atžalos.

Pasak muziejininko, egzistavo ir didelės lovos specialiai vaikams – galvas jie dėdavo į lovos vidurį, o kojas – į galus. Tokioje lovoje tilpdavo iki šešių vaikų.

„Aukštaitijoje ir Dzūkijoje vaikai ir seneliai miegodavo ant krosnies“, – pridūrė pašnekovas.

Lietuvos liaudies buities muziejus turi unikalių, vaikams skirtų tarpukario eksponatų. Antai XX a. 3–4 dešimtmetyje fabrike gamintas pintas vežimėlis dideliais metaliniais ratais buvo naudotas Skuodo rajone, Ylakių apylinkėje buvusiame ūkyje. Uždaras medinis vežimėlis, gamintas 1940 m. nagingo meistro, naudotas Šakių rajone. Žiemą vežimėlius atstojo rogės. Puošnios medinės rogutės, gamintos 1934 m., Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje, yra žinoma, buvo naudojamos iki 1970-ųjų.

Lopšiai išpūdavo nuo drėgmės

Prieš šimtmetį rūpestis atžalomis buvo toks – vaikai turi būti atitinkamai pagal metų laiką aprengti ir pavalgę.

Juos supanti daiktų įvairovė priklausė ir nuo regiono. Mažojoje Lietuvoje buvo labiau išplėtota pramonė, prekiniai santykiai, taigi ir artimi regionai, pavyzdžiui, Žemaitija, apsirūpindavo, kaip jie sakydavo, vokiškais daiktais.

Dzūkai negalėjo nė pasvajoti apie importinius baldus, daugumą buities daiktų gamino patys arba vietiniai meistrai. Dailidės, kurie vasarą statė namus, žiemą palinkdavo prie smulkesnių darbų, pavyzdžiui, baldų. Patys ūkininkai vasaromis būdavo įnikę į žemės darbus, prie buities rakandų galėdavo prisėsti nebent žiemą.

Kai kuriuos vaikiškus atributus paremontuodavo ir sėkmingai naudodavo toliau. „Pinti lopšiai dažniausiai matomi skylėti. Sauskelnių tuomet nebuvo, lopšiai išpūdavo nuo vaikų šlapimo. Tad skylėtą vietą išpindavo naujomis vytelėmis“, – aiškino etnologas.

Bendravo dirbdami

Nors iš senelių dar galima išgirsti, kad jie lakstydavo basi arba avėjo klumpes, V.Baltrušaičiui anuometė apranga asocijuojasi ne su skurdu, o su sveika gyvensena.

„Vaikai buvo rengiami labai sveikai. Kūdikiai buvo vystomi lininiuose drabužiuose – ilguose marškiniuose, primenančiuose moteriškus naktinius. Kūdikiams nevilko kelnių, palutes tiesdavo tik guldydami. Ne veltui visi lopšiai buvo kiauri“, – nusišypsojo etnologas.

Pasak jo, tik iškilmingomis progomis turtingųjų, dažniausiai miestų, vaikams parūpindavo puošnių drabužių. Anuomet nebuvo sintetikos, taigi drabužiai – tik iš natūralių pluoštų.

V.Baltrušaičio žiniomis, kaimo moterys XX a. pradžioje vaikus maitindavo krūtimi kone iki trejų metų, valgydindavo juos košėmis, pieno produktais, duodavo daržovių – morkų, ropių, griežčių. Šeimose vaikams stengdavosi palikti skanesnį kąsnį, bet vengdavo rūkytų mėsos produktų, jais malonindavo ir stiprindavo vyrus.

Laiko žaisti su vaikais, pripažino muziejininkas, tėvai nelabai turėjo. Ir mamoms reikėdavo dirbti, taigi vos pradėjęs vaikščioti vaikas būdavo įstatomas į specialią stovynę, iš kurios jis negali ištrūkti, arba į bėgūną, kuris taip pat laikydavo mažylį, bet jis galėjo šiek tiek judėti.

„Kad neverktų, duodavo čiulptuką – į drobės skiautę įvyniotą cukraus ar duonos gabalėlį“, – iliustravo pašnekovas.

Tai nereiškia, kad tėvai su vaikais mažai bendravo. Priešingai, mergaitės visuomet būdavo su mama, jos nuo kūdikystės stebėdavo, ką ji daro, ir mokėsi to paties. Mama rūpinosi ne tik vaikais, bet ir gyvuliais, kad visa šeimyna būtų pavalgiusi. Berniukai, kol maži, augo su mama, o ūgtelėję buvo pristatomi prie darbo.

Atžalos naudingos ūkyje

Kadangi šeimose būdavo po dešimt ir daugiau vaikų, vyresnieji prižiūrėdavo mažesniuosius. Jie ir žaisdavo su mažesniais broliais bei sesėmis, pagamindavo jiems žaislų. Seniau, pastebėjo muziejininkas, vaikai mokėjo be galo daug judrių žaidimų.

Be to, pridūrė etnologas, mamos labai daug dainuodavo, net ir dirbdamos darbus. Vaikai dainų klausydavosi nuo kūdikystės. Dar įsčiose jie augo su daina.

V.Baltrušaičio nuomone, tada vaikai buvo klusnesni, jie buvo mokomi gerumo. Įtaką darė ir religija, ir kitų žmonių nuomonė. „Ką žmonės pasakys?“ – taip auklėdavo tėvai mažuosius. Tiesa, egzistavo ir vadinamoji beržinė košė bei kitos fizinės bausmės.

Vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbų. 7–8 metų mergaitės jau mokomos verpti, 14–15 metų pradėdavo austi staklėmis. Berniukai atitinkamai mokėsi vyriškų darbų.

Kai kuriuos darbus dirbo visi vaikai – pešė plunksnas, aižė pupeles ir kita. Kitaip tariant, nuobodžiauti vaikams nebuvo kada.

„Vaikai buvo įpratę dirbti nuo mažų dienų. Tokia buvo natūrali jausena, supratimas. Turtingų ūkininkų vaikai dirbdavo dar kone daugiau nei tų, kurie turėjo mažai žemės. Kuo daugiau vaikų, tuo geriau – nereikės samdinių ieškoti“, – paaiškino V.Baltrušaitis.

XX a. šeimose bent kažkas mokėjo skaityti, taigi buvo garsiai skaitomos knygos. XX a. pradžioje lietuvių buitis buvo labai įvairi. Vieni gyveno nusistovėjusiomis kaimo sąlygomis, kiti, daugiausia miestiečiai, inteligentai, gana sparčiai vijosi Vakarų pasaulį. Apie tai sprendžiama ne tik pagal buities daiktus, bet ir aprangą. Prieš šimtą metų buvo ne tik basų, bet ir odiniais bateliais lakstančių lietuvių vaikų.

Žaislai – gyvenimo atspindys

Etnografinių tyrimų duomenimis, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvos valstiečių šeimose vyravo nuomonė, kad žaislų reikia tik mažiems vaikams, todėl tik jiems kartais nupirkdavo ar pagamindavo kokį žaisliuką. Didesni vaikai žaisliukus turėdavo pasigaminti patys.

Dauguma kaimo žmonių manė, kad vaikui daug svarbiau dirbti, nei žaisti. Pasak etnologų, buvo vertinami sudėtingi, praktiškai naudingi žaislai. Tokie žaislai esą padėdavo nuspręsti, kuo vaikas galėtų būti užaugęs. Fabrike gamintų žaislų kaime pasitaikydavo labai retai. Daugiau žaislų iš medžio atsirado XX a. 4 dešimtmetyje.

Daugiausia žaislų turėjo 6–15 metų piemenukai, nes ganydami vasarą turėjo laiko jiems gaminti.

Kaimo vaikų žaislai buvo įvairūs barškučiai, švilpukai, dūdelės, birbynės, sukučiai, lankai, ratukai, žaisliniai šautuvai, svaidynės, vėjo malūnėliai. Obuolio dydžio sviedinukus jie suveldavo iš karvių šerių ar avių vilnos. XX a. pradžioje paplito vaikiški vežimėliai, paspirtukai, triratukai.