Menininkų Kristinos Ancutaitės ir Dariaus Barčo namuose viskas, kas tik įmanoma, lipdyta. Keramikų buveinė šiuo metu primena pasaką „Alisa Stebuklų šalyje“.

Dviejų specialybių nejungia

Meniškų ir pasakiškų potėpių atokioje Žaliakalnio gatvelėje galima pastebėti dar neužėjus į vidų. Tarpukariu statyto namo prieigas puošia gėlynas ir jame esanti keraminė skulptūra – žuvis, ryjanti pilį. „Tai vyro diplominis darbas“, – nusišypsojo žmona.

Nemažai šią moterį pažįstančių kauniečių gali nustebti: „Keramikė?“ Mat ji dar yra ir architektė, projektuojanti pastatus, bet labiausiai įnikusi į interjerų kūrybą.

„Jei dirbu kaip architektė, visi žiūri į mane kaip į architektę. Jei prisistatau kaip keramikė, niekas nevertina manęs kaip architektės. Yra ir vienos, ir kitos profesijos draugų. Kai kurie net nežino apie kitą mano specialybę“, – neslėpė K.Ancutaitė.

Tokį reginį, kokį galima pamatyti menininkės namuose, vargiai pamatysi pas jos klientus. Savo pačios ar vyro kurtų keramikos darbų ji užsakovams neperša, nebent jie patys geidžia įsileisti meną į savo erdves.

Kartą klientas parodė K.Ancutaitei keletą keramikos darbų ir paklausė, kur juos būtų galima įkomponuoti interjere. Tada kaunietė nesusilaikė ir maloniai nustebino užsakovą: „Tai mano darbai, žinoma, kad rasiu kur juos padėti.“

Minimalizmas neįmanomas

Kristinos ir Dariaus erdvėse menas tiesiog triumfuoja. „Jei galėtų, vyras ir batus nulipdytų“, – juokėsi moteris. Vyro aistra – porcelianas. Tad namuose porcelianiniai ne tik indai ar skulptūros, net ir kai kurie šviestuvai.

Minkštą dangą imituojančiu dekoru aprengtas židinys iš tikrųjų apipavidalintas akmens mase, tai irgi nagingojo D.Barčo darbas. Jo kūryba triumfuoja lauko terasoje. Čia jis dekoravo molinę sieną, apželdino ją vynuogių kekėmis, įrengė baseiną ir nulipdė fontaną – vanduo čiurlena iš mistinio gyvio burnos.

Dailininkų būste gausu ne tik jų pačių meno – jį papildo draugų dailės darbai, tad lentynos ir lentynėlės nukrautos įdomybėmis. Kristina pripažįsta: „Dulkių šluostymo daug. Bandėme gyventi minimalistiniame interjere, bet nepavyko, turime daug vertingų daiktų, kuriuos gaila išmesti.“

Kita vertus, Kristinos ir Dariaus namai nuolat kinta. Vienodoje aplinkoje moteris tiesiog negali ilgai išbūti. Šeimininkė perstato baldus, perdėlioja daiktus, kinta kas tik gali. Penkiametė dukra irgi aktyviai įsitraukusi į namų gražinimą. Antai vonios kambarys jai yra virtęs žaidimų kampeliu. Ji sumanė stiklinius akmenėlius klijuoti prie sienos, tėvams beliko tęsti dukros sumanymą ten, kur ji dar nepasiekia.

Savas interjeras atpalaiduoja

Savus namus menininkai apipavidalina patys. Kristina darbų kokybei ne tokia reikli kaip klientų namuose.

„Galima sakyti, kad ir aš batsiuvys be batų. Pas mus viskas daroma gabaliukais, nekuriame visko iš esmės, racionaliai, – savikritiškai savo namų interjerą vertino K.Ancutaitė ir pridūrė: – Tai tiesiog mūsų erdvė.“

Dalyje įsigyto medinio namo šeima apsigyveno prieš septynerius metus. Menininkus džiugina ne vien jų sukurtas jaukumas, bet ir vieta: kone ranka pasiekiamas miesto centras, pro langą matomas vienuolynas. Žaliakalnio apsuptis, pasak Kristinos, padiktavo ir būsto nuotaiką. „Vyras, aš ir dukra gyvename akimis, todėl mums labai svarbu, ką matome aplinkui“, – paaiškino ji.

Kurdami, keisdami savo namų interjerą sutuoktiniai tiesiog pailsi, nes kasdien daro tai, ko prašo klientai. „Malonu namuose daryti kažką kitokio. Be to, kitur turiu kruopščiai prižiūrėti atliekamus darbus, namuose to daryti nereikia, aš visiškai atsipalaiduoju, darau tai, kas šauna į galvą“, – džiaugėsi Kristina.

„Megzti iš porceliano man labiau patinka, nei iš siūlų. Pamezgu, pamezgu, po to statau namus“, – savo kaip keramikės ir architektės veiklą nusakė moteris.

Molinio namo netrokšta

Meno mokyklą baigusi Kristina pirmais metais neįstojo į grafikos specialybę, o po metų jau norėjo būti keramike, nes labai patiko dailininkų kūriniai iš šios medžiagos. Jau besimokydama neapsiribojo vien keramika.

„Nemažai dirbau kaip dailininkė, iliustruodavau knygas. Dauguma studentų taip darė. Dar besimokant vis prašydavo manęs kas nors padėti išsirinkti baldus, sienų spalvą. Nusprendžiau, kad tai daryti man patinka“, – pasakojo menininkė. Tad ji grįžo mokytis ir papildomai įgijo architektės diplomą.

Būti tik keramike – ne Kristinos būdui. „Kurdamas kažką verdi savose sultyse, o aš turiu bendrauti su žmonėmis, turiu judėti“, – kalbėjo menininkė, duonai daugiausia užsidirbanti kaip architektė.

Vyras Darius – priešingai, ištikimas pasirinktai meno sričiai. „Jis gali dienų dienas leisti dirbtuvėje, jis tuo kvėpuoja“, – apie vyrą sakė žmona. Kristina mielai leidžia sutuoktiniui išreikšti save ir kuriant interjerą.

Apie nulipdytą molinį namą šeima nesvajoja – juos visiškai tenkina senas rąstinis medinukas.