Vaistas nuo nuovargio

Paparčiai – seniausi Žemės planetos augalai, jiems daugiau kaip 400 mln. metų. Egzistuoja apie 10 tūkst. įvairių šių augalų rūšių: yra visai miniatiūrinių, kurių dydis – sulig tablete, ir palmes primenančių sumedėjusių medžių. Ilgainiui dalis šių augalų apsigyveno žmonių namuose. Jų įspūdinga forma ir vaiskia žaluma žavėtasi net karalienės Viktorijos rūmuose.

"Paparčius galima laikyti tradiciniais lietuviškais augalais: juos šalia fikusų, mirtų augino mūsų promočiutės, jų grožiu žavėjosi močiutės, mamos, o ir šiandien dažnuose namuose pats erdviausias ir šviesiausias kampelis skirtas nuotaikingą žaliaspalvį fontaną primenančiam augalui", – sako agronomė.

Pasak I.Banevičienės, žalios paparčių kasos – ne tik puikus jaukaus interjero akcentas: augalai efektyviai valo orą nuo dulkių ir kenksmingų aplinkos dalelių, reguliuoja energetiką. Galbūt, kaip tik todėl jie dažnai apsigyvena mokyklose, vaikų darželiuose, ligoninėse, bibliotekose; tai žinodami ar intuityviai jausdami žmonės paparčius įkurdina savo namuose.

Šias gėles rekomenduojama auginti tiems, kuriems nuolat stinga jėgų, jaučia nuovargį – manoma, kad paparčiai žmogui suteikia energijos. Juos reikėtų laikyti ten, kur dažniausia žiūrimas televizorius, daug elektros prietaisų ir išmaniosios įrangos.

"Šias gėles rekomenduojama auginti tiems, kuriems nuolat stinga jėgų, jaučia nuovargį – manoma, kad paparčiai žmogui suteikia energijos. Juos reikėtų laikyti ten, kur dažniausia žiūrimas televizorius, daug elektros prietaisų ir išmaniosios įrangos, – pastebi pašnekovė ir nusijuokia. – Įprasta manyti, kad nuo kenksmingo elektromagnetinio kompiuterio spinduliavimo saugo kaktusai. Pakeiskite juos paparčiais – geresnės apsaugos nėra."

Dekoratyvi puošmena

Kambariniai paparčiai, kaip ir natūraliai augantys gamtoje, nežydi. Didžiausia šių augalų puošmena – dekoratyvūs lapai. Priklausomai nuo rūšies, jie gali būti ne tik skirtingų atspalvių, dydžio, bet ir formos, būti standesni ir stiebtis labiau į viršų arba augti lankstesni ir svirti žemyn – tokius paparčius gražu auginti ant specialių stovų ar nuo lubų nuleistuose vazonuose.

Vieni populiariausių ir bene geriausiai mums žinomų paparčių – klasikiniai, ilgas plunksnas primenantys Nephrolepis, skrupulingai iškarpytais lapų nėriniais pasipuošę Adiantum, plaštakos pločio, blizgias vėduokles primenantys Cyrtomium genčių paparčiai. Palyginti nesenai lietuviškame būste prigijo ypač grakštūs savo plonais, ilgais lapeliais, kurie gali būti tiek vienspalviai, tiek margi, Pteris genties paparčiai.

Dominuoja stilinga tendencija erdviose patalpose – tiek biuruose, tiek gyvenamuosiuose būstuose kurti savotiškas augalų saleles iš skirtingų augalų. Tokioms kompozicijoms labai tinka paparčiai – jie suteikia prabangios, vešlios žalumos, gražiai užpildo tuščią plotą, dekoratyviai dera prie kitų augalų.

"Papartis – jau pats savaime labai dekoratyvus augalas, todėl jei tik jis gerai prižiūrėtas, vešlus, ir vienas gali būti gražia interjero puošmena. Įspūdingai atrodys iš skirtingų paparčių rūšių sudaryta kompozicija, – įsitikinusi agronomė. – Jei žaliąją oazę žadate formuoti viename vazone, parinkite tokias kambarines gėles, kurių augimo ir priežiūros sąlygos būtų panašios, priešingu atveju augalai skurs ir greitai nunyks. Kartu su paparčiais gali augti chlorofilai, dracenos, jukos – visi jie kilę iš drėgnų tropinių miškų."

Šviesa ir drėgmė

Pasak I.Banevičienės, paparčiai – neįnoringos gėlės. Jas galima auginti įvairiose namų vietose, puikiai tinka net šiaurinė palangė, idealios sąlygos – šviesi virtuvė, vonios kambarys. Natūraliai šie augalai auga šiltuose kraštuose, didžiausia jų įvairovė – Pietų Amerikoje, todėl neatsitiktinai jie labai mėgsta drėgmę, šilumą ir šviesą.

"Bet tik ne tiesioginius saulės spindulius: nuo saulės kaitros, kaip ir nuo ypač sauso oro, kuris dominuoja patalpose šildymo metu, paparčių lapai pradeda ruduoti – nudega, ilgainiui gali nunykti ir pats augalas. Šiuo atveju paparčius laikykite toliau nuo lango, natūraliame kitų augalų šešėlyje, atokiau nuo radiatoriaus ir kitų šildymo prietaisų, – pataria pašnekovė. – Ideali aplinkos temperatūra – +15–21 °C, tačiau yra ir tokių, kurie puikiai jaučiasi +13 °C ir žemesnėje temperatūroje."

Visi paparčiai mėgsta drėgmę. Juos reikia laistyti, kai tik žemės paviršius tampa sausas. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad geriausias būdas įsitikinti, reikia gėlei vandens ar ne, pakilnoti vazoną: jei jis lengvas, paliekite. Jokiu būdu vandens nepalikite lėkštelėje po vazonu – nuolat mirkdamos šaknys pradės pūti, o augalas – nykti. Papartis atsidėkos vešlia žaluma, jei 2–3 kartus per savaitę jį gausiai apipurkšite minkštu, kambario temperatūros vandeniu – taip jis apsirūpins drėgme, atsigaus jo lapų žaluma, jie bus švarūs, nedulkini. Prieš purkšdami nepamirškite išskabyti nurudusius, nebegyvus lapus – augalas atrodys estetiškiau ir augs sveikas.

Paparčiai mėgsta rūgščią, durpingą žemę, o, kad vanduo nestovėtų vazone, būtina padaryti kokybišką drenažą, t.y. paberti vazonėlio dugne ploną sluoksnį specialių granulių ar smulkių akmenėlių.

Persodinti augalą reikia tik tuomet, kai vazonėlis jam per mažas. Naujasis vazonas neturi būti labai didelis: įstačius iš seno vazono ištraukto paparčio šaknis su žeme į didesnį kraštuose turėtų likti piršto pločio tarpai. Tręšti naudokite specialias paparčiams skirtas trąšas.

"Šaltymečiu paparčių nerekomenduojama nei persodinti, nei tręšti: augalas miega, todėl vangiai įsisavina trąšose esančias mineralines medžiagas. O dirvožemyje jų perteklius nuolat kaupiasi – itin didelė koncentracija gali tapti viena iš paparčio nykimo priežasčių. Geriausias laikas pradėti budinti gėlę – kovo mėnuo", – sako I.Banevičienė.

Paliekite arbata

Vietoje paprasto vandens ir koncentruotų trąšų paparčius retsykiais paliekite nestiprios arbatos nuoviru. Jis dirvožemyje sukurs rūgštinę terpę, kuri šioms gėlėms labai patinka, kartu aprūpins maistinėmis medžiagomis.

Šešetas populiariausių

Nephrolepis – klasikinis, geriausiai žinomas ir mažiausiai įnoringas priežiūrai paparčių šeimos atstovas, natūraliai augantis Pietų Amerikoje, pietvakarių Azijoje, Australijoje, Afrikoje. Žinoma per 30 šio augalo rūšių. Tai įspūdingai dekoratyvi, didžiulė rozetė, kurią sudaro ne platūs, gražiai svyrantys ar besistiebiantys į viršų, 45–50 cm ilgio ažūriniai lapai. Šie paparčiai kokybiškai valo orą, reguliuoja energetiką.

"Microsorum" papartis

"Microsorum" – šiuo metu ant bangos esantis papartis žavi neįprastos formos, garbanotais, puriais, karpytais lapais – jauni jie labiau primena rūgštynės nei paparčio lapus. Dar viena išskirtinė šio augalo ypatybė – blizgią lapų pusę puošia krokodilo odos ažūro faktūra. Gamtoje tokie paparčiai užauga gana dideli, o namų sąlygomis augalas labai kompaktiškas – ne didesnis kaip 50–60 cm. Tai labai greitai auganti, vešli gėlė.

"Pteris" papartis

"Pteris" genties paparčiai pasipuošę plonais lengvais kaspiniškais lapeliais, kurie gali būti tiek vieno atspalvio, tiek kontrastingai margi – žaliai pilki, balkšvi, gelsvi. Lapai gali užaugti skirtingo ilgio – nuo 15 iki 30 cm, taip pat skirtis iškarpymu. Šie paparčiai lengvai prisitaiko prie aplinkos sąlygų, tačiu jiems labai svarbi oro drėgmė. Nepamirškite dažnai nupurkšti vandeniu!

"Platycerium" papartis

"Platycerium" – pastaruoju metu ši paparčių rūšis laikoma viena stilingiausių. Tai netipiškas paparčių šeimos augalas: jis auga ne žemėje, o ant medžių šakų, kamienų, savo forma primena kopūsto galvą, kurios skirtingomis kryptimis augantys lapai labai panašūs į elnio ragus. Tokį augalą namuose rekomenduojama auginti pakabintą arba dekoratyviniame vazone, stiklo inde ant medžio žievės gabalėlių ir samanų.

"Asplenium" papartis

"Asplenium" – viena didžiausių ir populiariausių paparčių šeimų. Augalai gali būti labai maži – vos 10 cm aukščio ir siekti kelis metrus. Rozetė taisyklinga, gražios, ryškiai žalios spalvos. Savo forma lapai skiriasi: gali būti vientisi, tarsi iššukuoti – plunksniniai, trikampiai, ilgi kardo formos ar banguoti. Jei tik aplinkos sąlygos geros, o priežiūra teisinga, augdamas papartis greitai plečiasi. Gėlei nepatinka, kai liečiami jos lapai.

"Adiantum" papartis

"Adiantum" – vieni gražiausių paparčių: lapai primena purias, lengvas, ne visada simetriškas plunksnas, kurias sudaro smulkučiai, ovalūs, širdelės ir į ją panašių formų lapeliai. Priklausomai nuo rūšies lapų, spalva gali skirtis. Augalas pakantus laikinai žemesnei aplinkos temperatūrai ir sausam orui, bet nuolat auginamas tokiomis sąlygomis gali pradėti nykti. Šis papartis ypač dera su stambialapiais augalais – pastarųjų vešlumą ir formos ypatumus pabrėžia itin smulkūs jo lapų nėriniai.